„Situacija nesmagi. Tačiau šį reikalą reikia sutvarkyti iki galo, ir visiems bus ramiau“, – kalbėjo kaunietis skulptorius Mindaugas Jurėnas. Vyras yra garsaus architekto ir urbanisto bei kolekcininko A.Miškinio anūkas.
Šviesaus atminimo akademikas A.Miškinis Kaunui dar būdamas gyvas padovanojo didžiulę meno kūrinių kolekciją. Prie proceso, kad kolekcija būtų eksponuojama Kaune, prisidėjo tuometiniai miesto politikai. Deja, jie nesitarė su meno ekspertais, ar dovaną verta priimti. A.Miškinio valia, kad jo sukauptos vertybės būtų eksponuojamos visos ir vienoje vietoje daugelį metų, nebuvo įgyvendinta.
Garbaus kauniečio artimieji, matydami, kad A.Miškinio kolekcija mieste nėra labai vertinama, nusprendė dalį jos susigrąžinti. Dėl to kreipėsi į teismą.
Savivaldybės atstovai teigė, kad A.Miškinio artimųjų noras bus patenkintas, teisme ketinama pasirašyti taikos sutartį.
Muziejininkai įsitikinę, kad jei politikai nori priimti miestui skirtas dovanas iš kolekcininkų, pirmiausia turėtų tartis su meno ekspertais ir pasirašyti labai konkrečiai apibrėžtas sutartis. Tada tokių situacijų, kai visos pusės nepatenkintos ir nelaimingos, pavyktų išvengti.
Sentimentus kelia akvarelė
Kaunietis menininkas M.Jurėnas pasakojo, kad jo senelis A.Miškinis savo darbais buvo nusipelnęs Kaunui, tačiau svajojo įsiamžinti dar ir tuo, kad būtent Kaunui paliktų beveik visą gyvenimą kauptą savo meno kūrinių kolekciją.
Lietuvių dailės, Rytų meno kūrinius ir kitokias vertybes jis kaupė didžiąją dalį savo gyvenimo.
„Kai nueidavau į senelio namus, pasijusdavau lyg muziejuje. Vėliau, kai jau pats susilaukiau vaikų, jų net vesti pas senelį nenorėdavau, kad žaisdami ko nors nesudaužytų“, – prisiminė M.Jurėnas.
Pačiam menininkui iki šiol didžiausių sentimentų kelia 1874–1946 metais gyvenusio dailininko Juozapo Kamarausko akvarelė. Joje vaizduojamas Kauno senamiestis ir Nemunu plaukiantys laivai.
„Nuo vaikystės mėgdavau žiūrėti į šį darbą, įsivaizduoti, kokį Kauną matė dailininkas, svajoti apie paslaptingą miesto istoriją“, – sakė M.Jurėnas.
Akademiko butas ypač ėmė priminti muziejų, kai kaunietis nusprendė, kad savo surinktus eksponatus norėtų dovanoti Kaunui, ir pradėjo formuoti rinkinius. Į juos pateko ir M.Jurėno mėgta Kauno senamiesčio akvarelė.
Darbus norėjo nupirkti
Idėja savo sukauptas vertybes padovanoti miestui A.Miškiniui kilo 1997 metais. Tada akademikas sulaukė Lietuvos nacionalinio muziejaus pasiūlymo parduoti kelis dešimtmečius kauptą kolekciją šiam muziejui. Tačiau A.Miškinis nusprendė ją ne parduoti, o dovanoti gimtajam miestui.
„Pagrindinė ir svarbiausia sąlyga buvo, kad visa kolekcija būtų įkurdinta viename pastate“, – pasakojo M.Jurėnas.
Lietuvos nacionalinis muziejus patalpų Kaune neturėjo.
„Senelis per savo buto langą Vydūno alėjoje matydavo kieme stovintį nenaudojamą pastatą, kuriame tarpukariu veikė Italijos ambasada. Pastatas buvo apleistas. Jis manė, kad kolekciją tiktų eksponuoti ten. Muziejininkai ketino pastatą restauruoti ir įkurdinti kolekciją. Tačiau su tuomete miesto valdžia sutarti nepavyko iki pat 2001 metų. Taip idėja buvo palaidota“, – pasakojo M.Jurėnas.
A.Miškinio kolekciją siūlė priglausti ir tuometis Vilniaus meras Artūras Zuokas.
„Seneliui buvo perduoti mero žodžiai, kad jei norėtų, A.Miškinio vardu pavadinta galerija per mėnesį būtų atidaryta Vilniuje. Tačiau jis buvo Kauno patriotas ir tokio pasiūlymo atsisakė“, – pasakojo menininkas.
Sudarė net tris sutartis
Vis dėlto 2005 metais su tuomečiu Kauno meru Arvydu Garbaravičiumi, vėliau, 2009 metais, su tada miestui vadovavusiu Andriumi Kupčinsku akademikas pasirašė sutartis, kuriose buvo įteisinti A.Miškinio kolekcijos perdavimo Kaunui priėmimo aktai.
Iš viso per tuos metus buvo sudarytos trys dovanojimo sutartys. A.Miškinis dviem sutartimis miestui paliko iš 120 paveikslų sudarytą Lietuvos dailės kūrinių rinkinį ir pagal vieną sutartį padovanojo 380 Rytų dailininkų kūrinių ir meistrų darbų.
Sudarant sutartis Nacionalinis M.K.Čiurlionio dailės muziejus buvo įpareigotas priimti kolekcijas ir jas rodyti muziejui priklausančioje Paveikslų galerijoje.
Pasirodė per mažos vertės
Muziejaus direktorius O.Daugelis pasakojo, esą pats A.Miškinis kėlė sąlygą, kad jo kolekcija yra dovana miestui, bet ją privaloma rodyti nacionalinio lygio Paveikslų galerijoje.
„Jis norėjo, kad potvynio atveju ar įvykus avarijai Hidroakumuliacinėje elektrinėje šios galerijos vanduo neužlietų, kūriniai būtų saugūs. Taip pat susidariau įspūdį, kad akademikas tikėjosi, jog galerijai bus suteiktas jo vardas“, – prisiminė O.Daugelis.
Tuo metu Kauno miesto muziejaus dar nebuvo, miestas prisidėjo prie Kauno paveikslų galerijos stogo remonto, ir kolekcija atkeliavo į jos patalpas.
Buvo parengta A.Miškinio surinktų meno kūrinių ekspozicija. Iš pradžių ji buvo didesnė. Dabar Paveikslų galerijoje galima pamatyti mažesnę jos dalį.
Daliai dovanotų daiktų ekspozicijoje vietos visai neatsirado. Jie buvo saugomi sandėliuose. O.Daugelis teigė, kad dalis kolekcijos nebuvo ir nėra muziejinės vertės. Taip pat dalis eksponatų, pavyzdžiui, ritinėlių pavidalo Rytų meno kūriniai, negali būti eksponuojami ilgiau nei 3 mėnesius, kitaip jie ilgainiui suirtų.
Kūrinius panoro atsiimti
Taip A.Miškinio pageidavimas ir liko iki galo neįgyvendintas.
„Senelis nebuvo labai šnekus žmogus. Istorijų, kaip ir iš kur įsigydavo meno kūrinius, nepasakodavo. Taip pat nerodė to, jog jam skaudu, kad jo dovanų miestui nelabai reikia. Bet manau, kad viduje dėl to labai išgyveno“, – pasakojo M.Jurėnas.
Akademikas mirė 2015 metais taip ir nesulaukęs, kad jo visa kolekcija būtų prieinama visuomenei. Kauniečio duktė Gražina Miškinytė-Jurėnienė ir kiti šeimos nariai nusprendė, kad toliau tokios situacijos neturi būti.
„Mama visus šiuos metus išgyveno, kad senelio valia taip ir neįvykdyta. Senelis su savivaldybe buvo pasirašęs oficialius raštus, tad neliko nieko kito, kaip tik kreiptis į teismą. Kadangi senelio pageidavimas rodyti visą kolekciją neįgyvendintas, norime, kad būtų panaikintos dvi iš trijų sutarčių.
Situacija niekam nėra maloni, bet kito teisinio būdo nėra“, – sakė kaunietis.
Akademiko palikuoniai norėtų, kad jiems būtų grąžinta Lietuvos dailininkų darbų kolekcija.
M.Jurėnas teigė, kad tuos darbus, kurie yra vertingi muziejiniai eksponatai, šeima ir toliau norėtų rodyti visuomenei.
„Gaila, kad senelio idėja jo kolekciją rodyti senojoje Italijos ambasadoje taip ir liko neįgyvendinta laiku. Kiek žinau, pastatas ilgus metus stovėjo apleistas, vėliau kažkas jį įsigijo, bet namas ir toliau tuščias, o dabar parduodamas“, – sakė M.Jurėnas.
Tarpukariu statytas pastatas Vydūno alėjoje 13 tikrai ilgus metus buvo savivaldybės žinioje. 2007 metais jį įsigijo svečių aptarnavimo firma „Metropolis“.
Įmonės vadovas Ramūnas Šuščevičius sakė, kad apie A.Miškinio svajonę jam nėra tekę girdėti, namas negyvenamas ir yra parduodamas.
A.Miškinio giminės mano, kad kolekciją galima būtų eksponuoti kuriame nors iš Kauno arkivyskupijos kurijai priklausančių pastatų.
„Bet dabar reikia palaukti, kuo viskas baigsis. Kol kas savivaldybė supratingai ir geranoriškai vertina mūsų prašymą. Manome, kad kolekcijos dalį pavyks atgauti. Vis dėlto gaila, kad A.Miškinio kaupti meno kūriniai ir jo dovana, pasirodo, buvo svarbi tik jam – miestas jos nepanoro“, – sakė M.Jurėnas.
Nebeliks ir kitos dalies?
O kas nutiks su likusia A.Miškinio kolekcijos dalimi?
Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus vadovas įsitikinęs, kad A.Miškinio šeima turėtų atsiimti visą kolekciją. Jei Rytų meno ekspozicija vis dėlto liks miestui, ji turėtų būti perkelta į Kauno miesto muziejaus patalpas.
„Tam tiktų Rotušės rūsiai. Ten anksčiau eksponuodavome savo keramikos rinkinius. Dabar patalpas valdo Kauno muziejus“, – sakė O.Daugelis.
Patyręs muziejininkas teigė, kad prieš priimdami dovanas iš meno kolekcininkų politikai turėtų tartis su ekspertais.
„A.Miškinio kolekcijos dovanojimo atveju sąlygos buvo gana neapibrėžtos. Reikėtų sudaryti labai aiškias ir konkrečias sutartis.
Jose būtinai turi būti parašyta, kad dovanas eksponuoti teisę turintys muziejai gali rodyti tik tai, kas iš tiesų vertinga. Visame pasaulyje taip ir daroma. Tada nesusipratimų, teismų, nusivylimų pavyksta išvengti“, – sakė O.Daugelis.
Dalį paveikslų parodė visuomenei
1998 metais žiauriai nužudytas garsus kunigas ir kolekcininkas Ričardas Mikutavičius taip pat yra kalbėjęs, kad savo meno vertybių kolekciją norėtų palikti Kaunui.
1996 metais jis išleido šios kolekcijos katalogą ir jį pristatė Kauno rotušėje. Į katalogą buvo įtraukta 50 tapybos darbų, 15 skulptūrų ir kelios dešimtys taikomosios dailės kūrinių. Ekspertų nuomone, kai kurie iš jų buvo labai vertingi. Katalogo pristatymo metu R.Mikutavičius ir pasakė, kad kolekciją nori skirti Kaunui.
Vis dėlto jokio raštiško savo valios išreiškimo jis nepaliko. Jo kauptos vertybės atiteko sūnėnams Artūrui ir Ričardui Kolaičiams. Dalį meno kūrinių kunigo artimieji yra paprašę saugoti Nacionaliniame M.K.Čiurlionio dailės muziejuje.
2015 metais minint R.Mikutavičiaus 80 gimimo metines dalis palikimo – 16 drobių buvo parodytos visuomenei. Paroda „Amžinybės pažadas: paveikslai iš kunigo R.Mikutavičiaus kolekcijos“ buvo eksponuojama M.Žilinsko galerijoje.
Sukaupti meno kūriniai – labai skirtingi
A.Miškinio Kaunui padovanotoje Rytų meno kolekcijoje yra Tolimųjų Rytų dailininkų ir meistrų kūrinių. Vyrauja vaizduojamosios ir dekoratyvinės dailės darbai, taikomosios dailės dirbiniai – vazos, buities bei ritualiniai indai. Daugelis eksponatų priskiriami XIX a. Ankstyviausi profesionalūs darbai – kinų ritualiniai indai su senaisiais rašmenimis išgraviruotais užrašais, datuojami XI–VIII a. pr. Kr.
Taip pat gausu dirbinių iš kaulo, metalo, akmens ir medžio. Dažniausiai vaizduojami populiarūs dievai, nemirtingieji, dvasininkai, valdovai, įvairios mitologinės kompozicijos, taip pat paprasti žmonės.
Nemažą grupę (39 vienetai) sudaro aliejinės tapybos ir akvarelės darbai ant šilko, popieriaus, perlamutro. Kai kurie darbai yra ritinėlių pavidalo.
Rinkinyje yra ir 60 XVIII–XX a. pradžios porceliano ir fajanso dirbinių – buitiniai indai ir vazos. Kai kurios itin puošnios, gamintos Japonijoje specialiai Europai. Taip pat yra Budos ir bodhisatvos bei kitų mitologinių būtybių, valdovų statulų.
A.Miškinio Lietuvos dailės rinkinį sudaro per 120 darbų. A.Miškinis kryptingai rinko XIX a. pabaigos–XX a. pradžios Lietuvos realistinės dailės kūrinius. Lietuvos meną tuo metu kūrė įvairiatautė dailininkų karta. Kolekcijoje šią įvairovę atspindi Ivano Trutnevo, Ivano Rybakovo, Ferdinando Ruščico, Chaimo Sutino, Jehudos Epšteino pavardės.
Šie menininkai mokėsi Peterburgo, Krokuvos, Miuncheno dailės akademijose, kitose mokyklose, kuriose buvo diegiami akademinio realizmo principai. Peterburge teko mokytis ir dailininkui bei architektui J.Kamarauskui. Jo kūryboje dominuoja Vilniaus, Kauno ir kitų miestų panoramos.
A.Mišinio kolekcijoje yra ir po kelis Antano Žmuidzinavičiaus, Petro Kalpoko, Adomo Varno kūrinius, taip pat 7 Adomo Galdiko tapyti peizažai.
Atskirą grupę sudaro vokiečių dailininkai, kūrę Mažojoje Lietuvoje, – Bernhardas Kalmejeris, Gustavas Waitkunatas, Idas Wolfermannas-Lindenau.
Rinkinyje taip pat yra keli kitoms srovėms bei žanrams priskiriami kūriniai, pavyzdžiui, dekoratyvios Kazio Šimonio kompozicijos, A.Galdiko mažosios abstrakcijos, sukurtos išeivijoje, Kazio Varnelio kūrinys istorine tematika „Rudavos mūšis“.
Vieni vertingiausių visos kolekcijos kūrinių yra A.Galdiko darbai „Malda“ bei triptikas „Lietuva“, sukurtas 1937 m. Paryžiuje vykusios parodos paviljonui.
Reikia inventorizuoti visus kūrinius
Rūta ŠimkaitytėKudarauskė
Kauno savivaldybės Teisės ir konsultavimo skyriaus vedėja
„A.Miškinio artimiesiems kreipusis į teismą, kad miestas panaikintų dvi A.Miškinio sutartis su Kauno miesto savivaldybe ir grąžintų Lietuvos menininkų rinkinį, šis klausimas buvo pristatytas tarybos nariams.
Svarstoma galimybė vengti tolesnių teisinių ginčų ir geranoriškai sutikti su A.Miškinio artimųjų reikalavimais. Teisme siūlysime sudaryti taikos sutartį. Prieš tai turime inventorizuoti visus meno kūrinius, sudaryti jų sąrašą. Tai užtruks.
Manau, kad taikos sutartį pavyks pasirašyti po kelių mėnesių.
Likusi dovanos dalis – Rytų meno kolekcija, remiantis ankstesnėmis sutartimis, turėtų likti Nacionaliniame M.K.Čiurlionio dailės muziejuje.“
