– Kodėl kai kurie naujadarai prigyja, o kai kurie taip ir lieka užmiršti?
– Yra daugybė priežasčių. Kai kurie naujadarai atsiranda ne laiku, kai jau yra prigiję ir plačiai vartojami kokie nors svetimžodžiai. Daugelio vartojamą žodį išvaryti sunku. Naujadarai neprigyja ir tada, kai skamba keistai, kelia juoką ar tam tikras asociacijas.
Pavyzdžiui, vietoje žodžio „lagaminas“ buvo siūloma vartoti „daiktadėžė“. Toks pakaitalas neprigijo. Galbūt daugeliui atrodė keista lagaminą vadinti dėže.
Nežinau, kodėl neprigijo labai gražus lietuviškas žodis „trikšlys“, reiškiantis fontaną. Galbūt jis buvo per mažai siūlomas ar propaguojamas, galbūt jo teikėjas neturėjo autoriteto ar pan.
– Per pastarąjį šimtmetį mūsų kalbai teko patirti ir džiaugsmų, ir kančių. Galbūt daugelio tarpukariu vartotų žodžių dabar net nesuprastume. Vis dėlto, kas tuo metu darė įtaką mūsų kalbai ir kuo remiantis buvo sudarinėjami naujadarai?
– Buvo atkurta valstybė, ir kalba lietuviams buvo labai svarbi. Mano tėvai buvo kaimo inteligentai: mama – pradžios mokyklos mokytoja, tėtis – girininkas. Jie Lietuvą kūrė ir dėl jos gyveno. Viskas, kas buvo daroma Lietuvos labui, jiems atrodė priimtina. Tėvai ir kiti jų kartos žmonės mielai mokėsi daiktus vadintai naujai – lietuviškai.
Vėliau, deja, viskas sugriuvo. Žinoma, tarpukariu buvo sudaryta nemažai žodžių. Manau, taip reikėjo. Buvo labai svarbu sudaryti didelę lietuviškų žodžių bazę. Tuo metu vystėsi mokslai ir reikėjo įvardyti daugybę sąvokų, joms buvo ieškoma lietuviškų atitikmenų, nors į žodyną pateko ir daug tarptautinių žodžių. Galbūt ne visiems žodžiams galima pritarti, bet jie prigijo ir pasiliko. Kiti – ne.
Pavyzdžiui, „vokinys“ – gražus lietuviškas žodis, reiškiantis mintį, tai, ką suvokiame, tačiau jis neprigijo.
– Sovietiniais laikais lietuvių kalba buvo nustumta į antrą planą, lietuviškus žodžius buvo bandoma pakeisti žodžiais, kildinamais iš rusų kalbos. Ką mūsų kalba išgyveno sovietų laikais?
– Mes, kalbininkai, supratome, kad negalima prarasti savo kalbos, ir tikrai stengėmės ją išlaikyti. Buvo daug padaryta, nors šiandien pamirštama, kad ir tuo laikotarpiu buvo sudaryta daug lietuviškų žodžių. Ir ne visi jie buvo atmesti.
Žinoma, lietuvių kalbos sfera buvo gana siaura. Ir mūsų kalba, ir mąstymas tada buvo ganėtinai riboti, todėl į kalbą ir skverbėsi rusiški žodžiai. Politiniai ir socialiniai dalykai lėmė, kad mūsų kalbai tai buvo liūdni laikai. Svarbiausia, kad ji išgyveno.
– Kiek laisvai sovietmečiu buvo galima tyrinėti kalbą? Ar moksliniai tyrimai buvo ribojami?
– Nepasakyčiau. Kalbininkai neretai buvo vadinami nacionalistais, bet tyrinėjimai vyko. Pati gyniausi dvi disertacijas. Tais laikais jos buvo tvirtinamos Maskvoje, tad savo darbus reikėdavo išversti į rusų kalbą.
Negalėčiau sakyti, kad mokslas buvo stabdomas, vis dėlto mes, kalbininkai, buvome kiek atitolę nuo politikos. Tačiau reikėdavo savo mokslo darbuose panaudoti vieną ar kitą mintį iš leninizmo ar marksizmo teorijos.
– Ar atgavus nepriklausomybę beveik per trisdešimt metų sumažėjo poveikis, kuris buvo padarytas kalbai per pusę amžiaus Sovietų sąjungoje?
– Keista, bet ne. Trisdešimt metų džiaugiamės laisve kalbėti lietuviškai, tačiau pastebiu, kad vis dar laikomės senų, iš rusų kalbos išmoktų dalykų. Pavyzdžiui, kodėl iki šiol sakome „plataus vartojimo“ ar „platus asortimentas“? Tai rusų kalbos liekanos, iš tiesų reikėtų sakyti „didelis pasirinkimas“.
– Šiandien jaučiama anglų kalbos įtaka. Ką manote apie tai? Reikia bijoti angliškų žodžių ir juos pakeisti lietuviškais ar priderinti ir įsilesti?
– Visiškai jų išvengti neįmanoma. Ir nė vienas kalbininkas nepasakys, kad visiškai negalime jų vartoti. Tačiau reikia stengtis į savo žodyną įtraukti lietuviškų, lietuviškos darybos principais sudarytų žodžių.
– Ar manote, kad tobulėjant technologijoms mūsų kalba skursta? Pastaruoju metu nemažai bendraujame paveikslėliais ar šypsenėlėmis.
– Žinoma. Ar šiais laikais dar kas nors rašo normalius laiškus? Tai savitas stilius, kreipiniai... Šiandien pakanka nusiųsti liūdną ar besišypsantį paveiksliuką, ir pašnekovas supranta, ką norite pasakyti.
Mano anūkai žino, kad lietuvių kalboje yra diakritiniai ženklai, tačiau susirašinėdami su draugais jų nenaudoja ir tarsi rašo su klaidomis. Sau to neleidžiu, vis tiek rašau lietuviškai. Galbūt tai kartos įpročiai ir papročiai.
