Pokalbis su jo vadovais – dirigentu Karoliu Variakoju ir pianiste Marta Finkelštein – apie drąsią pradžią, ypatingą tarpusavio ryšį, artėjantį koncertą ir malonumą prisiminti tai, kas buvo labai malonu kadaise.
– Ansamblis „Synaesthesis“ susikūrė ne taip ir seniai, prieš penkerius metus, bet jau esate vadinami vienu ambicingiausių, įdomiausių, ryškiausių Lietuvos šiuolaikinės muzikos kolektyvų.
Ryškiausių ir ypač glaudžiu dirigento santykiu su ansamblio nariais. Kokia buvo pati pradžia ir kaip atradote tokį glaudų tarpusavio ryšį?
Karolis Variakojis: Idėja buvo paprasta – norėjau suburti ansamblį, grojantį modernią muziką, ir kviečiau tai daryti draugus ir visus, kuriuos tik sutikdavau akademijos I, II rūmuose.
Norėjosi, kad atsirastų nuolatinė šiuolaikinės muzikos atlikimo tradicija, nes tuo metu nieko nevykdavo, išskyrus festivalį „Gaida“. Kaip kompozitorius Mindaugas Urbaitis sakydavo apie tai: ką čia, pyragėliais pamaitina vieną savaitę per metus, o visą kitą laiką badauji. Todėl norėjosi ko nors pastovaus.
Mokydamasis M.K.Čiurlionio menų mokykloje 11–12 klasėje norėjau diriguoti ir realizuoti save, todėl ten irgi burdavau kolektyvus. „Synaesthesis“ man toks ir yra – kai gali atsistoti ir dirbti tai, kuo tiki.
Klausiate apie santykį, tai jis glaudus ne tik tarp manęs ir ansamblio, bet ir tarp pačių jo narių. Taip yra dėl to, kad kartu groti kviečiau pirmiausia kuo artimesnius žmones, o šie atsivedė savo draugų.
„Synaesthesis“ susikūrė labai organiškai, per tarpusavio bendravimą, pokalbius. Ansamblio susikūrimo dieną, kai su Dominyku Digimu sukvietėme visus I rūmuose, atėjo kokie 5–6 kompozitoriai: Mykolas Natalevičius, Aistė Vaitkevičiūtė, kiti, ir apie 15 muzikantų.
Su Dominyku skėlėme kalbą, padalijome natas, ir pirmasis mūsų koncertas buvo toks, kaip apie jį vėliau kalbėjo – kokio Kompozitorių katedra nematė per visą 50 metų gyvavimo laikotarpį.
Iš dabartinių perspektyvų gal tai ir atrodo juokinga, bet tuomet tai buvo drąsu.
– Marta, o kaip jūs įsiliejote į ansamblį?
Marta Finkelštein: Mano istorija tokia, kad tuo metu, kai ansamblis būrėsi, mokiausi Anglijoje. Kai grįždavau į Lietuvą, susitikdavau su šiais žmonėmis, matydavau, ką jie daro, ir tai man pasirodė smagus, įdomus neformatas.
Kai grįžau po mokslų, į „Synaesthesis“ koncertą patekau netyčia, ir tada pirmą kartą pajutau, kad šis ansamblis neturi galimybių ribos. Jaučiau, kad ir apie ką kalbėtum – ar idėją, ar atlikimą – šie žmonės turi didžiulį potencialą: netradicinį stilių, ypatingą tarpusavio bendravimą.
Tai buvo visiškai kas kita negu įprasta akademinės muzikos terpėje. Taip idėjiškai tikėdama ir įsivažiavau į „Synaesthesį“.
Įdomu, kad daugelis ansamblio narių vos neatsisveikino su muzikos mokykla, bet „Synaesthesyje“ atrado savo kelią ir sužibėjo.
– Ar problema, kad jie bodėjosi akademinės muzikos terpe?
Marta: Tai yra šiokia tokia problema. Tiesą sakant, aš pati dar mokausi akademijoje, doktorantūroje. Tai iš tiesų labai uždara akademinė terpė, ir kartais jaučiu diskomfortą dėl to akademizmo.
Manau, ir pati akademija tai labai gerai jaučia, kad negali savęs peršokti.
Kodėl šiuolaikinė muzika Lietuvoje nėra tokia įdomi? Nes jos atlikimas istorijoje tiesiog pasimetė, mes neturime tokios muzikos atlikimo tradicijos ir mokslo.
Todėl mums, bendraminčiams muzikantams, atsiskleidusiems „Synaesthesyje“, buvo labai svarbus išvažiavimas į „Master Class“ kursus Austrijoje. Prisimenu juos kaip kitą šiuolaikinės muzikos grojimo pasaulį.
Ten supratome, kad to reikia mokytis atskirai: kaip užgauti instrumentą, kaip žiūrėti į frazes. Mūsų altininkė, klarnetininkas ir violončelininkė iš šių kursų grįžo visai kitokie. Matai, kaip užsidegė žmonių akys.
Kita vertus, mūsų akademija fantastiška tuo, ką ji dėsto. Turime nuostabių profesorių, ir tik iliuzija, kad užsienyje jie geresni.
– Karoli, norėčiau grįžti prie jūsų kaip dirigento santykio su ansamblio nariais. Kiek jums svarbus charizmatiškas, nekuriantis sienos tarp dirigento ir atlikėjų įvaizdis?
– Įvaizdis man nėra svarbus ta prasme, kad jį formuočiau, jis susikūrė natūraliai, nes tai, ką darau, man yra įdomu.
Stengiuosi savo darbą atlikti kuo kokybiškiau, ir, matyt, toks įvaizdis man pritinka. Nėra taip, kad vienaip diriguoju „Synaesthesiui“ ir kitaip nacionaliniam orkestrui. Žinoma, muzika skiriasi, bet aš pats stengiuosi būti toks pats, tik panaudoti skirtingas patirtis.
– Ansambliui „Synaesthesis“ pavyko gana greitai įsibrauti į tarptautinę areną – prisistatyti Austrijoje. Ar turite planų pakartoti šią sėkmę kitur?
Marta: Norime paskleisti žinią, kad labai norime važiuoti į užsienį. Planas – parodyti save ir savo darbus užsieniui. Esu drąsi ir tikiu, kad tikrai turime, ką pasiūlyti. Savimi verčia pasitikėti ir tokie komentarai kaip: va, olandai taip gerai negroja, va, vokiečiai tokio garso niekad nėra radę.
Dalį savo veiklos norėtume skirti Lietuvai, dalį – užsieniui.
Karolis: Taip pat norime dar ir pasimokyti, išgirsti naujų dalykų. Buvome „Master Class“ kursuose Austrijoje, dabar yra minčių vykti į Olandiją.
– Pakalbėkime apie repeticijas. Ar intensyviai repetuojate?
Karolis: Negaliu sakyti, kad visiškai neskaičiuojame laiko, bet, galima sakyti, beveik neskaičiuojame. Nebent turėtume mirtinai išlėkti į kitą darbą.
Keli mėnesiai prieš koncertą repeticijos ir jų organizavimas būna tikrai juodas darbas.
– Kaip jums, jaunam ansambliui, sekasi būti matomiems ir tvarkytis su finansiniais iššūkiais?
Marta: Kol kas į priekį veda vidinis noras, ir įdomu, kiek užteks tos energijos. Valandų neskaičiuojame ne tik repeticijose, bet ir kitoje veikloje, bendrai siekiame tikslų – surengti savo koncertus, pasirodyti ne tik festivaliuose, kad daugiau žmonių mus išgirstų, kad ansamblio gyvenimas būtų matomas. Ir asmeniškai jaučiu progresą.
Kiekvieną koncertą stengiamės surengti kuo įdomiau, kuo konceptualiau, pristatyti idėją, kuri būtų įdomi platesniam ratui.
Norisi perduoti labai svarbią žinią, kad šiuolaikinė muzika gali būti įdomi ne tik siauram ratui žmonių.
Kadangi mūsų ansamblis groja kūrinius kartu naudodamas vizualinę medžiagą, specialų įgarsinimą, tai reikalauja didelių investicijų. O mūsų kultūros situacijoje jų gauti labai sunku.
Tokiais atvejais nepakanka vien entuziazmo, reikia ir finansinio įdirbio. Noriu pasidžiaugti, kad per penkerius ansamblio gyvavimo metus po truputėlį įgauname globą – mus labai gražiai globoja festivalis „Gaida“, jo vadovas Remigijus Merkelys mums visada pataria.
Padeda ir Lietuvos kompozitorių sąjunga, kurios rezidentais neseniai tapome, gavome Muzikos leidybos ir informacijos centro pasiūlymą įrašyti savo pirmąją kompaktinę plokštelę.
Džiugu, kai jaunam žmogui, negalinčiam pačiam įgyvendinti kai kurių dalykų, atsiranda pagalbos pečiai. Ir artėjančio koncerto nebūtume surengę be finansinės pagalbos – mus parėmė Mstislavo Rostropovičiaus labdaros ir paramos fondas, kurio stipendininkė kadaise buvau ir į kurį kreipiausi paramos.
– Pristatykite plačiau savo artėjantį koncertą. Kodėl jam pasirinkote Menų spaustuvės Juodąją salę?
Karolis: Kadangi švenčiame ansamblio penkerių metų jubiliejų, sugalvojome grįžti prie kompozitoriaus ir garso menininko Yannio Kyriakides kūrinio „Dreams of the Blind“, su kuriuo startavome, tik su kita patirtimi, kitaip nusiteikusiais, kitaip į viską žvelgiančiais muzikantais.
Iš tiesų labai malonu prisiminti tai, kas buvo labai malonu kadaise. Per tą laiką neišblėso žavėjimasis šiuo kūriniu, ir dar kartą jį atlikti kitokiu lygiu – labai malonu.
Menų spaustuvę pasirinkome dėl techninių niuansų: didžiulė erdvė, geras projektorius, čia yra viskas, ko reikia gerai techniškai atlikti koncertą.
Marta: Nuo tada, kai prieš trejus metus pradėjau groti ansamblyje, ir kas kartą galvodama, ką toliau groti, vis girdėdavau Karolį sakant: „Dreams of the Blind“. Ir pagaliau nusprendžiau imtis šio man labai patinkančio kūrinio. Jis įprasmina mūsų svajones.
Nors koncertas vadinsis „Dreams of the Blind“, iš tiesų jis yra „Dreams of Synaesthesis“. Šiuo koncertu išsipildo mūsų didelės svajonės. Viena – dar kartą pagroti Yannio Kyriakides kūrinį, ir šįkart su vokaliste.
Kita svajonė – mūsų klarnetininko, šiais metais jis nusipirko kontrabosinį klarnetą, šiuo metu vienintelį Baltijos šalyse, ir debiutuos juo grodamas išsvajotą Raphaëlio Cendo kūrinį „Décombres“.
Karolis: Prisiminiau režisieriaus Oskaro Koršunovo mintį. Kartą paklaustas, kodėl stato tai, ką yra statęs ir anksčiau, jis atsakė taip galintis pamatyti, ką per tuos metus galėjęs pamesti.
Ir šis mūsų koncertas tam tikra prasme yra galimybė pamatyti skirtumą, kokie buvome anksčiau ir kokie esame dabar, kritiškai save įvertinti. Kartais retrospektyva turi gilių prasmių.
