Beatričė ir kultūrų dialogas
Po B. Grincevičiūtės mirties 1988 m., jos draugai ir bičiuliai susirūpino dainininkės atminimo ir kūrybinio palikimo išsaugojimu: pradėtos leisti įrašų plokštelės, išleisti su dainininke bendravusių žmonių prisiminimai. 2004 m. buvusio artimo B. Grincevičiūtės bičiulio Juozo Dzidoliko, 2011 m. irgi iškeliavusio į amžinybę, iniciatyva įsteigtas Beatričės labdaros ir paramos fondas. Į jį susibūrė dainininkės bičiuliai, muzikos ir apskritai kultūros pasaulyje žinomos asmenybės.
B. Grincevičiūtės tėviškė – Ilguvos kaimas Šakių rajone. Čia, ant vaizdingo Nemuno skardžio, nuo XVIII a. pabaigos stovintis maumedžio rąstų dvaras daugiau nei pusantro šimto metų buvo bajorų Grincevičių giminės lizdas. XIX a. pab. – XIX a. pr. dvare vyko intensyvus kultūrinis, ypač muzikinis, gyvenimas, ten lankėsi žymūs to meto muzikantai, lenkų ir lietuvių visuomenės veikėjai.
Ilguvos kultūrinės praeities atgaivinimu susirūpinta iškart po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. Turėta vilčių dvarą ne tik restauruoti, sutvarkyti jo aplinką, bet ir prikelti naujam kultūriniam gyvenimui – įsteigti menininkų kūrybos namus ar panašios paskirties centrą. Dvaro pastatas remontuotas, 1995 m. rudenį čia lankėsi daug garbingų svečių: politikų, visuomenės ir kultūros veikėjų. Deja, nuo to laiko niekas nepasikeitė, o jeigu keitėsi, tai tik į bloga – medinis dvaro pastatas toliau tebenyksta.
2011 m. pavasarį grupė žymių visuomenės ir kultūros veikėjų, muzikos pasaulio atstovų pasirašė ir Kultūros bei Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoms įteikė memorandumą „Tešviečia viršum Ilguvos Beatričės žvaigždė“. Juo atkreipė valstybės įstaigų dėmesį į tragišką Ilguvos dvaro situaciją, išreiškė viltį, kad dvaras vėl galėtų tapti kultūros židiniu, pratęsti bajorų Grincevičių puoselėtas muzikavimo tradicijas. Prasidėjo daugiau nei penkerius metus trukęs susirašinėjimas su ministerijomis, kitomis valstybės žinybomis, finansavimo šaltinių paieškos. Beatričės labdaros ir paramos fondo inicijuoti susitikimai padėjo pasiekti tik tiek, kad būtų sutvarkytas kiauras ponų namo stogas. Namo nebeardo lietus ir sniegas, bet niekas nežino, kiek ilgai.
2016 m. birželio 4 d. Beatričės labdaros ir paramos fondo rūpesčiu Ilguvoje, kur dainininkė praleido paauglystės ir ankstyvosios jaunystės metus, atidengta jai skirta atminimo lenta. Šį birželį fondas savo nariams ir bičiuliams surengė kelionę į Lenkijoje, Seinų apskrityje, esantį Krasnagrūdos dvarą. Jame veikia „Paribio“ kultūrų centras, saugomas poeto Česlovo Milošo atminimas. B. Grincevičiūtė ir Č. Milošas niekada nebuvo susitikę, tačiau savo dvasia jie buvo artimi: abu kilę iš paskutinių LDK bajorų kartų, abu priklausė tiek lenkų, tiek lietuvių kultūroms, skatino gilesnį šių kultūrų supratimą ir dialogą.
„Krasnagrūdos dvaras yra sektinas pavyzdys, kaip naujam gyvenimui ir kultūrinei veiklai prikeliami buvę kultūros židiniai, – sako Beatričės labdaros ir paramos fondo pirmininkė Rasa Kiuberienė. – Tokiu kultūros židiniu buvęs ir Ilguvos dvaras. Ir šiame dvare galėtų vykti intensyvus kultūrinis gyvenimas, dvaras galėtų tapti negalią turinčių ir jos neturinčių menininkų bendravimo vieta, naujų idėjų ir meninių ieškojimų inkubatoriumi. Deja, pastangos prikelti Ilguvos dvarą laukiamų rezultatų neduoda.“ R. Kiuberienė cituoja Oskarą Milašių: „Vargas tam, kas išvyksta ir nesugrįžta“. Ir priduria: „Kas grįžo, o kam ir nelemta grįžti, kieno atminimas pagerbtas, o kieno ir pamirštas...“
Pavyzdys, įkvėpęs daugelį
B. Grincevičiūtė buvo ne tik visoje Lietuvoje gerbiama dainininkė, bet ir gyvas pavyzdys daugeliui jaunų aklųjų ir silpnaregių, skatinęs juos muzikuoti, siekti kiekvienam atlikėjui reikalingo profesionalumo.
Dviem regėjimo negalią turinčioms dainininkėms – Onutei Matusevičiūtei ir Jūratei Vizbaraitei – ne tik sėkmingas, bet ir lemtingas buvo 1991 m. vykęs pirmasis Beatričės Grincevičiūtės vardo kamerinio dainavimo konkursas. Abi tapo šio konkurso laureatėmis, abi sėkmingai baigė Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, įgijo atlikėjo dainininko išsilavinimą ir magistro laipsnį.
Daugelis jaunesnių aklųjų dainininkų gyvos Beatričės niekada nebuvo sutikę, tačiau jos muzikinė veikla, aukšti profesionalumo reikalavimai skatina ir įkvepia iki šiol.
Pristatoma kūryba ir asmenybė
B. Grincevičiūtę visą gyvenimą supo žmonės. Daugelis jų, kartą atėję, likdavo su ja ilgam. Dainininkės memorialinio buto-muziejaus Vilniuje durys ir dabar atviros visiems: darželinukams, gimnazistams, Trečiojo amžiaus universiteto lankytojams.
„Turime keletą edukacinių programų, pritaikytų įvairaus amžiaus lankytojams, – pasakoja B. Grincevičiūtės memorialinio buto-muziejaus vadovė Renata Tarosaitė-Minkevičienė. – Jauniausiems vaikams siūlome geriau pažinti paukščius. Atrodytų, kas bendra tarp Beatričės ir paukščių? Pasirodo, yra – dainelių ciklas „Girių giesmės“ pagal A. Rekašiaus muziką ir L. Gutausko tekstus. Klausome dainų, vaikai mokosi atpažinti paukščius, tada savo paukščius piešia arba gamina patys. Pasitelkiami visi pojūčiai: regėjimas, klausa, lytėjimas ir, žinoma, vaizduotė. Šitaip per paukščius, Beatričės atliekamas dainas, vaikai prisiliečia ir prie pačios dainininkės asmenybės, jos gyvenimo.“
Vyresniems vaikams skirta programa „Tamsos raštai“. Joje jau kalbama apie Brailio raštą, jo atsiradimo istoriją, vaikai gali pamėginti šiuo raštu rašyti patys. Gimnazistams sukurta programa „Muzika kaip žodis, skaičius, spalva“. „Kalbame ne tik apie Beatričę ar jos gyvenimo kelią, bet ir geriau susipažįstame su muzika per dailę, poeziją, matematiką. Programą palankiai vertina ir suaugę muziejaus lankytojai“, – sako R. Tarosaitė-Minkevičienė.
Kuriant programą „Daugiau nei matai, arba Beatričės muzikos skrynią pravėrus“, pasitelktas išplėstosios realybės principas. Naudojantis išmaniajame telefone esančia mobiliąja programa ieškoma muziejuje „paslėptų“ taškų ar nuorodų.
Muziejaus lankytojai čia taip pat gali rasti praėjusiais metais Brailio ir reginčiųjų raštu išleistą knygą „Lietuvių liaudies dainos su Beatriče Grincevičiūte“ ir prie jos pridėtą dainininkės kompaktinę plokštelę.
Praėjusių metų rudenį su B. Grincevičiūtės kūrybiniu palikimu galėjo susipažinti Vokietijoje ir Lenkijoje gyvenantys lietuviai. „Gyvendama Sovietų Sąjungoje B. Grincevičiūtė neturėjo sąlygų išvažiuoti į kitas šalis, todėl norime pristatyti jos kūrybinį palikimą bent dabar, – pasakoja R. Tarosaitė-Minkevičienė. – Aplankėme Vokietijoje, Lampertheime, veikiančią Vasario 16-osios gimnaziją, taip pat Hamburgą, kur veikia šeštadieninė lietuvių mokykla, viešėjome pas Lenkijos lietuvius Punske ir Vidugiriuose. Beatričės kūrybą ir asmenybę pristatėme ne tik vaikams, bet ir juos atlydėjusiems tėvams, seneliams. Vežėmės Brailio rašto priemones, šiuo raštu spausdintų knygų, pačios Beatričės rankų darbo krepšelių.“
Pasak R. Tarosaitės-Minkevičienės, net ir praėjus trisdešimčiai metų nuo dainininkės mirties, jos asmenybė sugeba jungti žmones. Taip atsitiko ir šįkart: Beatričė padėjo sujungti visą lietuvių bendruomenę. Rudenį muziejaus darbuotojos B. Grincevičiūtės kūrybinį palikimą ketina pristatyti Latvijoje gyvenantiems lietuviams.
Susiję straipsniai
