Juozas Erlickas. Ar bandymai su gyvais žmonėmis tęsis iki galo?

Ant permainų slenksčio

V.Jurkūno pieš.
V.Jurkūno pieš.
Daugiau nuotraukų (3)

Lrytas.lt

2018-07-22 14:15, atnaujinta 2018-07-22 15:35

Šiandien jau ne visi prisimena, kad būtent Antanas pirmas yra pamokęs: „Nedirbk ir nepridirbsi.“

Antanui priklauso ir nūnai plačiai paplitę įsakymai: „Lauk!“, „Užsičiaupk!“ „Varyk iš čia!“

Ne kas kitas, o Antanas papildė „Moki – veži“ temą. Anot jo: „Moki – imi“, „Nemoki – neimk“,

Ypač rimta Antano įžvalga „Toli gražu“. Daugelis jo kartos tyrėjų ties tuom ir sustojo, bet Antanas žengė toliau, ir štai rezultatas: „Kukū“.

Taip pat jis įrodė, kad nereikia tokių darinių kaip gelžbetonis, agropramoninis ir valstiečiai žalieji.

– Jei žodis bjaurus, tai ir daiktas toks pat, – sakė Antanas. - O valstiečiai tik ir laukia, kad visa, kas žalia, greičiau pagelstų. Tai visiškai skirtingos rūšys.

Bet kai miestiečiai geltonieji nugriovė koplyčią valstiečių globėjai šventajai Agnietei, Antanas labai piktinosi:

– Turim išsaugot valstietmečio palikimą. Tebūnie pamoka ateičiai.

Antano pastangomis sustabdytas slaptųjų pirkėjų paviešinimo vajus. O vien vaistinių tinkluose tokių tūkstančiai...

Tai kas būtų paviešinus slaptuosius valgytojus? Visi žinom, kad iš pensijos ir minimalios algos maistui neatlieka. Visi minimalistai dešimtmečiais tuom skundžiasi. Tai ar jų kaltė, kad per tiek metų kai kurie spėja net suriebėt?

O jei būtų paviešinti ir liaudies gynėjai: valstiečiai, konservatoriai, demokratai...

O liaudies puolėjai: verslininkai, valdininkai, bankininkai...

– Tokia sumaištis naudinga tik ugniagesiams gelbėtojams, kuriais irgi negalim pasitikėt, nes jie visados atlekia ant gatavo, – skelbė Antanas.

Betgi didžiausias Antano nuopelnas – jis vienu žodžiu atsakė į klausimą: „Kas yra tas?“

Visiems tapo lengviau. Moterys atsiveda pas Antaną iš matymo pažįstamus vyrus, ir Antanas kaipmat pasako.

Naivesnė ponia padūsauja:

– Vadinas, tą netinka laikyti namie?

Antanas pyksta, nes viską, ką reikia anai žinoti, jau būna pasakęs tuo vienu žodžiu.

– Namie galim daug ką laikyti. Bet kas būtų, jei užsimanytume, kad šaldytuvas neštų muilą? O dulkių siurblys ar pakvies į Maljorką? Ar indaplovei galim išsipasakot ir pageidaut, kad suprastų? Kiekvienas buity atlieka tik tam tikras funkcijas. Liaukitės juos be reikalo taisyt.

Labai sumažėjo smurto artimoj aplinkoj.

O būna, ateina žiūrovai su televizorium, parodo Antanui žvaigždę, ir Antanas tuoj pat pasako, kas yra tas.

Televizijų žiūrimumas smuko, o kai kurios laidos suvis prapuolė.

Sunyko socialiniai tinklai, nes apie visus tinklininkus Antanas irgi pasakė.

Tad nieko keisto, kad Antano durys jau nebeužsiveria. Laimė, procedūros trumpos.

Štai būrys rinkėjų atsiveda kandidatą, ir Antanas vėlgi vienu žodžiu įvardina, kas yra tas. Rinkėjai atsiveda antrą, trečią... Bet Antano žodis – toks pat.

Kodėl tas lietuviškas žodis ilgai buvo laikomas antrarūšiu? Kalbininkai spėja: dėl to, kad antra raidė – ū.

– Tai ar galim juos rinkti? – klausia žmonės.

– Rinkit, – leidžia Antanas.

Prisipažįsta ir pats renkąs monetas, lipdukus, o kartais net nuorūkas.

– Bet kas tada bus?

Žmonės ir anksčiau to klausė, tik nebuvo kam atsakyt, nes ir Antanas nežinojo. O paaiškėjus „kas yra tas?“, tapo aišku ir „kas čia bus?“, ir net „kodėl viskas taip?“

– Bus tas pat, kas buvo, nes kitaip būti negali. O taip yra todėl, kad žmonėms naudingų funkcijų tie neturi.

Žmonės liovėsi laukti malonių iš valdžios, o kai kurie net pramoko patys susivaldyt.

Bet aktyvistai ėmė kelti kitą klausimą: „Kur yra tas, kuris būtų ne tas?“

Antanas prisipažįsta ir pats dar nežinąs. Bet jaučiantis didelį visuomenės palaikymą, tad nuolat ieškantis.

O kai suras, tai jau tikrai viskas bus kitaip.

Jei nieks netrukdytų, man nieko netrūktų

Skambina Antanas. Sako, Alpės jau užpakaly.

Atsakau, kad ir aš ten pat.

Jis, atseit, manęs nematąs.

Kas man rūp...

Sykį ir aš paėjau į priekį. Niekad nebuvau taip daręs. Maniau, kažin kas... O nieko! Pastovėjau ir atgal grįžau.

Dabar einu iš kertės į kertę... Per dieną toli nueinu, todėl niekas manęs neranda.

Praeinu pro stalą... Galėčiau prie jo atsisėst, bet tai darbo stalas.

Gal padegt?

Kyla vėjas... Matyt, žmona bus grįžus. Vėjas perneš plėnis, užsiliepsnos ir naudingi baldai. Sulėks gaisrininkai. Vaišink visus...

Išvešiu tą stalą į baldų rojų, tegu pakeičia. Jei nieko negaliu padirbt, vadinas, stalas su broku. Tegu man grąžina pinigus arba duoda kitą, bet normalų. Seniai noriu pasistatyt savo kambary pietų stalą. Man patiktų valgyt trisdešimt kartų per dieną.

Tai neįmanoma!

Bet jei pasididinčiau skrandį? Kažin, ar tokias operacijas daro? Turėtų daryt.

Sustorėjęs nebeatrodyčiau toks gražus. Man nepatinka, kai į mane žiūri moterys.

Išsivolioju purve ir išeinu gatvėn. Jei vis tiek žiūrės – skųsiuos. Nebe tie laikai.

Praeidamas pro stulpą, kilsteliu koją, kaip esu matęs darant kitus. Bet jie su kilmės dokumentais! Nusigandęs smunku skylėn...

Išėjus man pūpso abipus širdies ir apatinėj daly... Dabar aš dar dailesnis. Taip neramu. Greičiau, greičiau į Lietuvą...

Kai grįžtu, žmona tuoj nužvelgia mano apvalumus. Aš nusigręžiu. Ji tiesia rankas.

– Šalin! – šaukiu.

Nejaugi jos negali nepriekabiaut? Užtrenkiu duris ir užstumiu stalą. Retsykiais praverčia ir rašomasis... Gerai, kad nepadegiau.

Anoks ten rašomasis... Atsiradus kompiuteriams, rašomieji pakeitė orientaciją. Visi dabar – barškinamieji.

– Išbarškinau novelę.

Kam gali pasigirt?

O mano bičiulis išbarškino romaną. Maniau – jis ne toks... Aš nesmerkiu, bet... Rimtas vyras tuom tikrai nesipuikuos. O labai rimtas to nė nedarys. Todėl aš ir...

Girdžiu, žmona kviečia policininką. Prie gyvo manęs! Aš labai įsižeidęs.

Ar policijoj visi vyrai – pagal iškvietimą? Negi tai nedraudžiama? Bet kas gali policininkui uždraust?

Ir gaisrininkai pagal iškvietimą. Daktarai, santechnikai... Padorių gal išvis nebėr?

Bet ką čia... Kai ateis policininkas ir atsistos tarpdury, aš parodysiu jam keptuvę ir šūktelsiu: „Čia stovėti draudžiama“? Ot bus juoko!

O kad stovėti draudžiama, tai pasodinsiu jį prie rašomojo stalo.

– Rašyk.

Policininkas parašys baudžiamąjį straipsnį, pagal kurį visi man trukdantys...

Leidimą, su kuriuo aš visur...

Kilmės dokumentus...

Paskui jau griešiu armonika, o policininkas galės šokti ant stalo.

O kai labiau susidraugausim, paprašysiu, kad policininkas uždraustų žmonai artintis prie manęs penkių metrų spinduliu.

Nors... Čia taip mažai vietos, nekankinsiu vargšės. Tebūnie pusantro. Svarbu, kad nepasiektų mano apvalumų.

Pro langą žiūri mėnulis. Ko tam čia reik?

Sliūkinu svetainėn ir atsisėdu prie televizoriaus. Žinau, kad geriausia slėptis matomiausioj vietoj – ten niekam nešaus į galvą ieškot.

Tikrai! Žmona net keliskart praeina pro šalį. Bet ko gi taip šnypščia? Maniškė tai nepripučiama!

O gal?.. Norėčiau paklausti, bet nedrįstu.

Televizoriuj vyras ir moteris žiūri viens į kitą. Staiga moteris kad puls, kad ims plėšt nuo to vyro drabužius!

O jei mano pati – šitaip? Pašokęs slepiuos po lova...

Greičiau tas policininkas ateitų!

Jei paskambinčiau Antanui ir pasakyčiau, kad esu po lova, – nepatikėtų.

Antanas dabar Venecijoj. Antanas nuolat laksto po pasaulį. Namie jam neįdomu.

Jei man būtų neįdomu, ir aš lakstyčiau, vargčiau...

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.