Vasarą centrai neištuštėja
Kol susirinkusieji dalijosi popieriaus lapus, mėgino spalvotas kreideles, pakalbinau savo globotinius lydinčias socialines darbuotojas ir jų padėjėjas. Iš Markučių dienos veiklos centro į renginį atvyko 19 globotinių. Socialinės darbuotojos padėjėja Jurgita Kazarian supažindino su savo globotine Ilona. Mergina juda tik rateliais, sunkiai judina ir ligos surakintas rankas, bet labai nori piešti. Šiuo metu centre vyksta jos darbų parodėlė. „Ilonos piešiniuose tiek nuoširdumo, vilties“, – sako Jurgita.
Socialinės darbuotojos padėjėja Margarita Toma Jasiulevičienė sako, kad visi globotinai nekantriai laukia dailininko iš Maltos žadėtos pamokėlės. „Išbandysime naują piešimo techniką! Bus nauja patirtis“, – džiaugiasi Margarita Toma ir priduria, kad karštis jos globotinių neatbaido nuo noro sužinoti ką nors nauja. Vasarą ne visi turi galimybę išvažiuoti kur nors su tėvais atostogauti, tad kiekviena pramoga brangi.
Vasarą neištuštėja ir sutrikusio intelekto žmonių globos bendrijos „Vilniaus Viltis“ dienos užimtumo centras. 7 globotinius į šį unikalų renginį atlydėjo centro vadovė Rūta Rinkevičienė ir socialinė darbuotoja Agnė Jonušauskienė. Šalia vadovių – ir Vaidas Savickas, vaikinas, turintis vidutinį intelekto sutrikimą, bet dirbantis centre, padedantis socialinėms darbuotojoms. Būrelį vaikų iš sunkumų patiriančių šeimų atsivedė Palaimintojo Jurgio Matulaičio bažnyčios socialinio centro socialinis darbuotojas Michailas Arefjevas. Visi nekantriai laukė pamokėlės.
Tuo metu dailininkas Denis Calleja sukosi tarp renginio dalyvių, spaudė kiekvienam ranką, stengėsi kalbėti lietuviškai. Jo kalba, kurią norėjo pasakyti renginio dalyviams, įrašyta į mobiliojo telefono programėlę, pradingo, tad teko kliautis savo jėgomis. Denis sakė, kad labai myli Lietuvą ir Lietuvos žmones, o vaikus, susirinkusius piešti drauge, vadino angelais. Patį dailininką ir jo kūrybą renginio dalyviams pristatė gyvenimo draugė, bendramintė, organizuojamų akcijų palaikytoja lietuvė Angelė Kijutienė.
Paveikslams pavadinimus sugalvoja žiūrovai
„Denis nėra baigęs jokių specialių dailės ar dailės terapijos mokslų, – pasakojo susirinkusiems Angelė. – Bet jis piešia, rengia parodas – ne tik Maltoje, Lietuvoje, bet ir Italijoje, Lenkijoje, Vokietijoje.“ Sužinojome, kad Denis ne vien piešia, bet ir kuria muziką, kurios, nupiešę savo paveikslus, galėsime pasiklausyti Šlapelių namo-muziejaus parodų salėje. O dirbti su specialiųjų poreikių turinčiais vaikais dailininkas pradėjo prieš dvidešimt metų. Iš pradžių piešė drauge su kitu menininku, tačiau vieną dieną jam šovė mintis pasikviesti kartu piešti vaikus, turinčius specialiųjų poreikių.
Denis tikėjosi, kad vaikai, piešdami tai, ką nori, atsipalaiduos, išlies popieriuje savo jausmus. Jis pats pradėjo piešti užkluptas depresijos ir jam tai labai padėjo, tad kodėl negalėtų padėti kitiems? Denis pradėjo piešti drauge su intelekto negalią turinčiais vaikais Maltoje šalia didelių parduotuvių, parkuose, o juos apspitę žiūrovai stebėjosi piešinių originalumu. Kai vienas smalsuolis nupirko specialiųjų poreikių berniuko piešinį už 5 eurus, vaikinukas netvėrė džiaugsmu. Denis sako, kad jis negali atsidžiaugti savo dailininkų nuoširdumu, jų jausmų tikrumu.
Angelė supažindina su dailininko siūlomos piešimo technikos esme – kurti piešinius iš daugybės pasikartojančių detalių: brūkšnelių, taškiukų, kablelių, linijų. Denio nuomone, kai piešėjas suvaržomas kurio nors objekto, pavyzdžiui, turi nupiešti namą, upę, medį ar ką nors panašaus, jo kūrybingumas varžomas, jausmai nesilieja taip laisvai, kaip piešiant abstrakciją. Angelė pasakoja, kad jau patį pirmą kartą dirbdamas su specialiųjų poreikių turinčiais jaunuoliais Denis pamatė, kokie jie atviri, nuoširdūs, kaip moka džiaugtis piešimu.
Denio kūriniai primena kompiuterinį fraktalų meną, tačiau jis kiekvieną savo piešinio elementą kuria ranka, tad dviejų vienodų elementų jo darbuose nėra. Menininkas savo darbų dažniausiai nepasirašo ir net negalvoja jiems pavadinimų. Jis patinka, kad, žiūrėdami į jo paveikslus, žmonės patys sugalvoja, kaip juos pavadinti, popieriaus lakšte regi tai, kas jiems patinka, o ir pasikabina paveikslą šonu ar „aukštyn kojom“ – taip, kaip tą dieną jiems norisi. „Denio ir jo mokinių, o gal tiksliau sakyti bendraminčių, sukurti piešiniai žadina emocijas“, – sako Angelė ir kviečia čiupti kreideles.
Dvi parodos
Rutuliukai, brūkšneliai, kableliai, kitos smulkios detalės renginio dalyvių piešiniuose virsta jiems patiems netikėtais vaizdais. Proto negalią turintis Marius Markučių dienos veiklos centre labai mėgsta piešti varnas, o per Denio pamokėlę piešė taškelius, kablelius ir savo nupieštoje figūroje taip pat pamatė varną. Kitą savo piešinį Marius pavadino „Laužu“, nes rutuliukus nudažė raudonai. Konstantinas, taip pat turintis proto negalią, iš taškelių sudėliojo medį. Ilona kaire ranka nupiešė du piešinius. Mergina nepasakė, ką pavaizdavo, bet jos akys švietė, piešdama ji džiaugėsi.
Šalia piešėjų visą laiką buvo ne tik Denis, bet ir jo į renginį pakviesti Vilniaus apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos darbuotojai Roberta Aliuškevičiūtė, Marius Aitmanavičius ir jų kolegos. „Gaisrininkai“ nuoširdžiai bendravo su renginio dalyviais, kartu su jais iš popieriaus išlankstė gaisrinės automobilį, fotografavosi. Kai laikas piešti baigėsi, Denis, surinkęs piešinius, iškabino juos Pilies gatvėje. Tad viena paroda vyko Marijos ir Jurgio Šlapelių namų-muziejaus salėje, kita – Pilies gatvėje. Renginio dalyviai vaišinosi sumuštiniais, gaivinosi šaltinio vandeniu ir klegėjo, aptardami savo ir salėje eksponuojamus Denio Callejos piešinius, o iš visų piešinių sklido nepaprastai gera energija. Juk visi jie piešti laisvai, be įprastinių rėmų, be išankstinių reikalavimų.
Atsisveikindama Marijos ir Jurgio Šlapelių namo-muziejaus direktorė Jolanta Paškevičienė sakė, kad Šlapelių namai atviri visiems, ir kviečia čia visus entuziastus, norinčius pasidalyti savo žiniomis ir patirtimi bei skleisti jas negalią turintiems žmonėms.
