Simfoniją-oratoriją atliks Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro simfoninis orkestras ir mišrusis choras (choro meno vadovas Vladimiras Konstantinovas), diriguos maestro prof. Stasys Domarkas, solo partijas atliks Artūras Kozlovskis (baritonas) ir Rita Petrauskaitė (sopranas).
– Ar tai pirmas šios simfonijos-oratorijos atlikimas? – pasiteiravau A.Remesos.
– Kūrinio premjera įvyko prieš dvejus metus – 2016 metų per Žolinę toje pačioje Šv.Pranciškaus Asyžiečio bažnyčioje ta pačia sudėtimi. Vėliau pakartota Telšių katedroje.
– Kaip radosi septynių dalių simfonija-oratorija „Assumptione“?
– Visada lenkiausi amžinosioms vertybėms. Visada didžiavausi Katalikų bažnyčios lobynu. Nepaliko manęs abejingo ir pažintis su novatorišku Mažesniųjų brolių ordinu. Gal dėl to atsirado nemažas pluoštas giesmių, mišių, oratorijų, simfonijų, skirtų ordinui ar jo šventiesiems. Tarp jų – ir VII simfonija-oratorija „Assumptione“ simfoniniam orkestrui, mišriajam chorui ir dviem solistams, kuri sukurta Vakarų Lietuvos simfonizmo raidą derinant su intelektualiąja pranciškonų meno ir kultūros mecenavimo tradicija. Ši tradicija istoriškai Vakarų Lietuvoje menama dar nuo 1245 metų.
Gyvename gražiausiame Lietuvos mieste prie jūros, prieškario europiečių neretai vadintame Šiaurės Venecija. Miestą kuriančių žmonių širdys ir protas dovanoja bendruomenei materialinę ir dvasinę gerovę. Jie įaudžia į savo miesto sielą gilias dvasines kultūrines bei muzikines tradicijas.
Prisiminkime, kokia iškili Klaipėda buvo prieškario laikais. Jos teritorija buvo vos trečdalis dabartinės miesto teritorijos, tačiau čia buvo vienuolika maldos namų, bažnyčių su puikiais vargonais, choriniu giedojimu, simfoniniu orkestru, kuris atlikdavęs Ludwigo van Beethoveno simfonijas, orkestrui dirigavo didysis Richardas Wagneris.
– Jus įkvepia tikėjimas ir tai, kad esate pranciškonas pasaulietis?
– Galima tik pasidžiaugti, kad pranciškonų iniciatyva Lietuvoje kuriasi naujas dvasinis kultūrinis centras – Šv.Pranciškaus Asyžiečio vienuolyno bažnyčia, o su ja ir naujas dvasinės ir psichosocialinės pagalbos onkologijos centras, globojamas brolių pranciškonų. Argi tai ne prisikėlimo požymis?
Norime šito ar ne, bet Klaipėda yra vienas Baltijos uostų, kuriame dar prieš 760 metų pranciškonų vyskupas Henrikas Liuksemburgietis, tapęs Klaipėdos krikštatėviu, statė šventyklas – bažnyčias. Klaipėdos miesto įkūrimo pagrindas – būtent šventykla.
Klaipėda atsirado iš bažnyčios, pašventintos ir konsekruotos, tapusios Dievo namų pavidalu ir atvėrusios kelią Evangelijai. Apie ką mąstė pirmieji Klaipėdos architektai statydami šventyklą? Deja, šito sužinoti jau niekada negalėsime. Tikėtina, kad pirmųjų Klaipėdos architektų ir statytojų vienintelis bei pagrindinis tikslas buvo sukurti Dievo karalystę mūsų gražioje Vakarų Baltijos pakrantėje.
– Esate sukūręs per 120 įvairių muzikos kūrinių...
– Naujausi kūriniai, atsiradę Šv.Pranciškaus Asyžiečio vienuolyno aplinkoje, turi vieną skiriamąjį bruožą. Ši muzika nesiekia nei pralinksminti, nei nuliūdinti, nei sukelti mechanį intelekto įvertinimą.
Stengiuosi pažadinti „miegantį“ klausytoją, paraginti mąstyti, peržvelgti savo tapatybę – kas esu, kodėl esu bei ką apskritai veikiu. Jeigu po koncerto klausytojas pajus norą pabūti tiesiog žmogus, ir tai bus labai gerai.
– Daug dėmesio skiriate muzikos terapijai. Ar muzika gali padėti ligoniams?
– Be Klaipėdos psichiatrijos filialo psichokorekcinės muzikos terapijos gydymo veiklos, tenka darbuotis muzikos terapijos savanoriu Klaipėdos šv.Pranciškaus onkologijos centre.
Kalbant plačiau, muzika tarsi lietus nuplauna nuo sielos dulkes. Ji turi galių nukelti į tolimiausią praeitį, sužadinti viltis apie ateitį, sustiprinti džiaugsmą, sukelti liūdesį.
Tačiau muzika veikia ne tik vaizduotę. Klausantis tinkamai parinktos muzikos galima išgyti nuo nerimo, depresijos, atsisakyti asmenybę griaunančių priklausomybių. Visą gyvenimą paskyręs grožiui, šiuo metu rūpinuosi tik tuo, kaip muzika veikia sveikatą.
