Kino režisierė Giedrė Beinoriūtė: „Suaugusieji nežino, kiek iš tiesų sugeba vaikai!”

Nė dešimties metų nesulaukęs aktorius gali turėti vaidybos metodą, kuris padeda prieš filmavimo kameras pravirkti natūraliomis ašaromis. Taip yra buvę kino režisierės Giedrės Beinoriūtės (42 m.) filmavimo aikštelėje.

„Kvėpavimas į marmurą“ po festivalius keliauja nuo pavasario.
„Kvėpavimas į marmurą“ po festivalius keliauja nuo pavasario.
G.Beinoriūtė: „Filmavimo aikštelėje vaikai sukuria daug pridėtinės vertės – juoko ir šypsenų.“<br>B.Navanglausko nuotr.  
G.Beinoriūtė: „Filmavimo aikštelėje vaikai sukuria daug pridėtinės vertės – juoko ir šypsenų.“<br>B.Navanglausko nuotr.  
Juostos „Kvėpavimas į marmurą“ filmavimo aikštelėje.
Juostos „Kvėpavimas į marmurą“ filmavimo aikštelėje.
Juostos „Kvėpavimas į marmurą“ filmavimo aikštelėje.
Juostos „Kvėpavimas į marmurą“ filmavimo aikštelėje.
Juostos „Kvėpavimas į marmurą“ filmavimo aikštelėje.
Juostos „Kvėpavimas į marmurą“ filmavimo aikštelėje.
Juostos „Kvėpavimas į marmurą“ filmavimo aikštelėje.
Juostos „Kvėpavimas į marmurą“ filmavimo aikštelėje.
Juostos „Kvėpavimas į marmurą“ filmavimo aikštelėje.
Juostos „Kvėpavimas į marmurą“ filmavimo aikštelėje.
Juostos „Kvėpavimas į marmurą“ filmavimo aikštelėje.
Juostos „Kvėpavimas į marmurą“ filmavimo aikštelėje.
Daugiau nuotraukų (8)

Laisvė Radzevičienė

Sep 16, 2018, 10:02 AM

Niekas nebuvo skriaudžiamas. Taip teigia G.Beinoriūtė, pasakodama apie naujausią savo filmą „Kvėpavimas į marmurą“, kuriame bus ir natūralių ašarų.

Po festivalius nuo pavasario keliavęs filmas rugsėjo 24 d. bus bus parodytas ir Lietuvos žiūrovams. 

Menininkė, kurios režisuota drama „Balkonas“ ir prodiusuota dokumentinė juosta „Stebuklų laukas“ yra pelniusios Sidabrines gerves, sakė, kad kurdama filmą „Kvėpavimas į marmurą“ konsultavosi ir su psichologais.

– Filmo temą suradote Lauros Sintijos Černiauskaitės to paties pavadinimo romane. Kuo patraukė, rodos, tokia buitinė istorija apie žmonių santykius? – paklausiau režisierės.

– Jokiu būdu ne buitinė, o dramatiška poetinė detektyvinė istorija. Romane atradau tai, apie ką norėjosi kalbėti, – sudėtingus žmonių santykius, troškimą būti mylimam.

Knygoje yra visi elementai, reikalingi geram draminiam kūriniui: įdomūs, pilnakraujai charakteriai, nenuspėjamas siužetas ir daug įvairių jausmų.

Romanas mane tiesiog pagavo, nieko negalėjau padaryti, sekiau paskui, kaip įsimylėjęs žmogus seka mylimąjį, nieko negalvodamas.

– Ar įmanoma sudėti visą knygą į filmą? Kaip atsirinkote, kas bus filme, o ką teks praleisti?

– Niekada nekeli sau tikslo knygą sudėti į kiną. Vaizdas ir garsas, taip pat ir aktoriai filme kuria naujas prasmes, naujus potyrius, gimsta visiškai naujas kūrinys, kurį galima žiūrėti visai neskaičius knygos.

Atrankos kriterijų – daug, tačiau svarbiausias – tu nori, kad filmas veiktų taip, kaip nori. Jeigu neveikia, ieškai, kas trukdo, ir šalini. Arba pridedi, ko trūksta.

– Kokia jūsų patirtis filmuojant vaikus? Ar daug tenka aiškinti, ką ir kaip jie turėtų vaidinti?

– Man smagu su vaikais. Filmavimo aikštelėje jie sukuria daug pridėtinės vertės – juoko ir šypsenų. Būna ir sudėtingesnių situacijų – greičiau pasireiškiančio nuovargio, konfliktų. Bet kam nepasitaiko?

Vaikai manimi pasitiki, aš jais irgi. Dažnai esame linkę neįvertinti vaikų, tačiau ekstremaliose situacijose jie nepaliauja stebinę.

Įsimintinas buvo pirmasis susitikimas su aštuonmete aktore Nidute, kuri vaidino mano diplominiame filme „Mama, tėtė, brolis, sesė“. Ruošiantis filmavimui jai kilo natūralus klausimas: „O kaip man reikės verkti? Išmokysi?“

Neturėjau supratimo, ką atsakyti, pasakiau, kad pažiūrėsim. Scena buvo tokia: mergaitė, pamačiusi, kaip tėtis bara brolį, turi įbėgti į savo kambarį, griūti ant lovos ir raudoti. Per filmavimą grimuotoja užlašino jai glicerino ašarų. Ašaros yra, o emocijos nėra, matau, kad vaikas kone šypsosi.

Sakau: Nidute, nieko nebus, neatrodo tikroviškai, reikia kažkaip iš tikrųjų verkti. „O kaip verkia tikros aktorės?“ – paklausė.

Pasakiau, galbūt jos galvoja ką nors liūdno. Nidutė paprašė laiko pasiruošti. Kai pradėjome sceną, negalėjau patikėti savo akimis – vaikas raudojo pasikūkčiodamas.

Kai tyliai, atsargiai pasakiau „stop“, Nida tuoj pat nusišluostė ašaras ir plačiai šypsodamasi paklausė: „Viskas?“ Sakė įsivaizdavusi, kaip ją vejasi pabaisa. Štai jums – aštuonmetės metodas. Vaikai dar ne tą sugeba!

– Ar ilgai ieškojote vaikų filmui „Kvėpavimas į marmurą“?

– Kai kurie patys atėjo į atranką, o jauniausią aktorių Jorį pažįstu nuo gimimo, todėl prisiminiau ir pakviečiau.

Suprasti, kad vaikas padarys aikštelėje tai, ką reikia, padeda bandymai. Per juos pasimato, ar gali juo tikėti, ar ne, ar vaikas reaguoja į pastabas, ar nepavargsta kartoti.

Vaikas turi girdėti, suprasti, ką jam sakai, svarbus ir noras filmuotis. Filmavimo procesas ilgas, negalima vidury jo persigalvoti.

Supranti, kai sutinki savo aktorių, savo vaiką. Tik turi būti atviras ir nemeluoti sau, kad pavargęs nuo bergždžių paieškų per anksti nepasakytum: kaip nors sueis. Jei turi abejonių, nesueis.

– Ar mažieji aktoriai turėjo kaprizų?

– Kaprizų turi ir dideli, ir maži aktoriai. Kartais tai yra visai ne kaprizai, o tik neaiškiai išsakyti normalūs poreikiai.

Pagal galimybes juos tenkiname, kad aktoriai gerai jaustųsi, bet stengiamės per daug nelepinti, kad būtų įmanoma su jais susišnekėti.

Mažiausiems aktoriams buvau įsteigusi režisierės saldžių siurprizų fondą, po kiekvienos pamainos už gerą darbą jie gaudavo mažą saldumyną. Turėjau ir nuostabių pagalbininkų, asistentų, kurie užimdavo vaikus per pertraukas tarp filmavimų.

– Filme kalbama apie atsakomybę. O jūs ar jautėtės atsakinga už vaikus?

– Visa komanda jautėsi. Kartą vienas vaikų susirgo. Filmavimo grafikas apsivertė aukštyn kojomis. Nufilmavome viską, ką galėjome be jo, tačiau jaunasis aktorius, nors jau neturėjo temperatūros, dar nebuvo toks sveikas, kad tėvai ramiai jį išleistų į darbą.

Buvo sudėtinga net prašyti mamos, kad leistų sūnui filmuotis. Širdis plyšta, atrodo, prašai amoralaus dalyko. Vis dėlto radome sprendimą – mama būdavo šalia ir vaikas neatkrito.

Visų vaikų tėvai, močiutės labai padėjo – kalbėdavosi su jais namie, atsakydavo į jų klausimus, motyvuodavo.

Mes konsultavomės su psichologais, kaip sudėtingos scenos galėtų paveikti aktorius ir žiūrovus, stengėmės atsakyti į tėvų klausimus.

Ir niekada neapgaudinėjome vaikų, kad išpeštume mums reikalingą emociją. Ašaros filme tikros, bet niekas dėl to nebuvo skriaudžiamas.

– Kaip jums atrodo, ko apie vaikus dažnai nežino suaugusieji?

– Po filmo „Pokalbiai rimtomis temomis“ peržiūros viename Lietuvos mieste vienas vyresnis žiūrovas paklausė, ar ir kiti vaikai, kurie nėra tokie ypatingi ir nerodomi filme, mąsto?

Įsivaizduojate, jis klausė, ar vaikai mąsto. Yra begalė nežinomųjų – ar vaikai turi vidinį pasaulį? Ar jie yra žmonės, ar tik taps žmonėmis, kai užaugs? Ar reikia paisyti vaiko nuomonės? Ar vaiko nemušti lygu leisti jam viską?

Man rodos, į daugelį šių klausimų suaugusieji dažnai nežino atsakymų arba turi klaidingų įsitikinimų.

– Kokia buvo jūsų vaikystė?

– Kai galvoju apie vaikystę, prisimenu kaimą Kupiškio rajone, pas senelius, praleistas vasaras su pusbroliais: karves, šieną, žaiginius, daržus, dviračius, katinus, futbolą, krepšinį, maudynes, dūminę pirtį, alyvinius obuolius, bobutės rankinuką, kuriame visada būdavo saldainių anūkams.

Senelių namo kieme stovėjo pieninė. Rytais į kiemą atvažiuodavo pienvežis, tokiais vamzdžiais pildavo pieną, galima būdavo pro langą stebėti – įspūdinga.

Tačiau svarbiausias mano prisiminimas – iš miesto. Kai su broliu buvome maži ir dalijomės kambariu, mama prieš miegą ateidavo mūsų pataluose apkamšyti, kad neliktų tarpelių tarp antklodės ir paklodės.

Apkamšiusi dar taip juokingai mus pakratydavo. Toks tarsi ritualas, labos nakties palinkėjimas, labai svarbus.

Kartą gal buvau dėl kažko susipykusi su mama, tiksliai nepamenu, bet jaučiausi prasikaltusi ir buvau tikra, kad mama tą vakarą neapkamšys.

Bet ji atėjo ir lyg niekur nieko apkamšė, kaip visada pakratė. Nereikalavo atsiprašyti, negėdino. Manau, tą vakarą supratau, ką reiškia atleisti. Niekada to nepamiršiu.

– Ar pati kada vaikystėje svajojote vaidinti kine?

– Vaikystėje svajojau vaidinti teatre. Mano brolis kurį laiką lankė dramos būrelį. Jų spektaklį „Romeo ir Džuljeta“ mačiau gal aštuonis kartus. Būdama kokių dešimties Williamo Shakespeare’o tekstą mokėjau beveik atmintinai.

Gana anksti ir režisūra susidomėjau, su draugėmis namie, mokykloje statydavome įvairiausius vaidinimus.

Paskui ir aš pradėjau lankyti dramos studiją Moksleivių rūmuose, vėliau – „Elementorių“ pas Gediminą Storpirštį. Kinas atsirado tik studijuojant.

Iš pradžių, savaime suprantama, norėjau ekranizuoti „Romeo ir Džuljetą“, vėliau – Alexandre’o Dummas „Karalienę Margo“. Atrodo, norėjau kurti kostiuminius filmus apie meilę, buvau visai pamiršusi!

Užsispyręs ir paslaptingas

* Filme „Kvėpavimas į marmurą“ pasakojama vienos šeimos istorija. Izabelė, Liudas ir epilepsija sergantis jų sūnus Gailius gyvena kaimo sodyboje.

* Izabelei pavyksta įtikinti vyrą, kad jie turėtų įsivaikinti užsispyrusį ir paslaptingą šešiametį Ilją, augantį vaikų namuose. Nuo tos akimirkos šeimos gyvenimas pradeda keistis.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.