„Vaidilos klasika“ scenoje jau spalio 14 d. maestro minės savo jubiliejų. Giedriaus Kuprevičiaus dainas, miuziklų, operečių ir operų arijas bei duetus atliks jo kūrybai neabejingi dainininkai Liudas Mikalauskas ir Egidijus Bavikinas, o prie fortepijono sėdės pats šventės kaltininkas Giedrius Kuprevičius.
- Kitų metų balandžio 8 dieną minėsite garbų 75 –erių metų jubiliejų. Sakėte, kad nusimetęs kuklumo skraistę švęsti pradedate jau šiandien. Maestro, ar skaičiuojate metus? Ir, jei galėtumėte atsukti laiką, ar ką nors norėtumėte pakeisti savo gyvenime?
- Laiką, žinoma, skaičiuoju. Kuo toliau, tuo jis man brangesnis. O atgal atsukti galiu tik prisiminimus. Pakeisti negaliu jau nieko. Jei ir galėčiau, vis tiek nekeisčiau. Mano gyvenimas yra labai įdomus ir aš juo esu patenkintas.
- 1968 m. baigėte kompozicijos klasę pas profesorių Eduardą Balsį. Ar 24 – erių Giedrius Kuprevičius žinojo, kokiu keliu toliau eiti? Galbūt jau tuomet turėjote autoritetus, buvote išsikėlęs tikslus?
- Esu dinastinis žmogus. Mano tėvas buvo kompozitorius, namuose nuolat skambėdavo muzika, manau, kad iš dalies muzika yra mano genuose. Bet dažnai būna, kad labai įtakoja aplinka. Dinastinis momentas man yra labai gražus, mes priartėjame prie rytų kultūros, kur tęstinumas yra viena didžiausių vertybių.
Žinoma, ne praeities mėgdžiojimas, bet ėjimas į priekį išsaugant tam tikrą pagarbą dinastijos įdirbiui. Tad mano apsisprendimas draugauti su muzika pasireiškė ankstyvoje vaikystėje. Būdamas 6 – erių metų jau koncertuodavau scenoje.
Autoritetais visada buvo man patinkantys žmonės – kaip vaikui, vėliau kaip studentui, dabar kaip profesoriui. Yra profesiniai autoritetai ir moraliniai autoritetai – nebūtinai muzikantai. Vardinti konkrečiomis pavardėmis būtų neetiška, tačiau mano autoritetai iš įvairių sričių – tai politikai, šventikai, kitų menų atstovai. Per dešimtmečius susideda šioks toks sąrašiukas. Beje, jis tikrai nėra didelis – neviršytų 5 – 6 žmonių.
- Būdamas labai jaunas beveik dešimtmetį dėstėte Juozo Gruodžio aukštesniojoje mokykloje, vėliau sekė ilga tolimesnė Jūsų, kaip dėstytojo, veikla įvairiuose Lietuvos universitetuose. O 2000 m. buvote paskirtas KTU Humanitarinių mokslų fakulteto dekanu. Mokslas ir išsilavinimas – Jūsų varomoji jėga? Ar jaučiate pareigą perduoti žinias jaunesniajai kartai?
- Pedagoginė veikla prasidėjo nuo tėvų nuostatos, kad baigęs konservatoriją ar būdamas paskutiniame kurse jau turi galvoti apie tai, kaip save išlaikyti ir padėti tėvams, o ne atvirkščiai – manyti, kad būsi remiamas ir globojamas neribotą laiką.
Pradėjau dirbti tuoj pat po kariuomenės. Atsirado galimybė dėstyti, kadangi grįžau į vyresnį kursą, turėjau mažiau paskaitų ir Kauno Juozo Gruodžio mokykloje galėjau pradėti pedagoginį darbą. Po to darbus tęsiau kitose mokslo įstaigose.
Universitete dėsčiau iki kol sukako 70 metų. Tuomet veiklą nutraukiau, nes manau, kad profesorius turi turėti ribas, iki kada jis gali būti darbingas kaip pedagogas. Kai studentai turi po paskaitos parvesti profesorių namo, nes jis jų neranda, yra blogai. Tokios legendos aš nenoriu.
- Lietuvos kultūros ministro pirmasis pavaduotojas ir meno reikalų valdybos viršininkas, vėliau – Kauno savivaldybės vicemeras. Kaip ir kodėl atsidūrėte politikoje?
- Politikoje aš atsidūriau labai keistai – dirbau tuometiniame Radijo ir televizijos komitete, buvau televizijos muzikinių laidų redaktorius. Netikėtai atėjo toks nurodymas pervesti mane iš šio darbo į Kultūros ministeriją.
Tas procesas buvo ilgas, matyt, ilgai buvo svarstoma ir mano kandidatūra į viceministrus. Tai buvo 1989 m. – galite įsivaizduoti, koks tai buvo laikotarpis Lietuvoje. Kiekviena diena atnešdavo naujienų – didieji mitingai, didieji sambūriai, sąjūdis.
Pusantrų metų buvau politikas, dirbau politinį kultūrinį darbą ir man buvo labai įdomu. Nemanau, kad tuo metu padariau kažką netinkamo Lietuvai. Stengiausi atliepti tam tikrus įvykius.
Paskui dirbau vicemeru Kaune, tačiau vėliau prasidėjo dabar jau gerai žinomi žaidimai su sąžine ir su dideliais bei mažais pinigais. Man tai pasirodė neįdomu, nepatrauklu, neperspektyvu ir aš pasitraukiau. Supratau, kad įdomesnį gyvenimą galiu gyventi pasitelkdamas savo profesiją.
- Jūsų autobiografija išties įspūdinga, o veikla stebina įvairove. Štai, Jūs dar ir rašote – publikacijos spausdintos įvairiuose leidiniuose, be to, esate išleidęs dvi esė knygas, taip pat autobiografinę knygą. Labai žemiškas klausimas, itin aktualus šių dienų jaunajai kartai – kaip viską spėjate? Ką patartumėte jaunam žmogui, sakančiam „neturiu laiko“?
- Kai turi laiko, tai ir spėji. O kai spėji, tai padarai. Labai svarbu yra planuoti savo laiką. Svarbu žinoti, ką darysi kitą dieną, kitą savaitę, po mėnesio ir po metų. Aš jau žinau savo kitų metų gruodžio koncertų grafiką!
Ramiai laukiu tų dienų, ruošiuosi joms. Koncertas „Vaidilos klasika“ scenoje įvyks spalio 14 d. Jam pradėjome ruoštis iškart, vos tik sužinojome, kad jis tikrai įvyks. Dėliotis planus, ruošti programą, tartis, repetuoti – labai svarbu.
Tai kelių mėnesių darbas, reikalaujantis kruopštaus išankstinio pasiruošimo. Plika akimi matosi, kuomet darbas atliekamas greitai, paskubomis, paskutinę naktį. Tokių pavyzdžių yra pilna.
- Esate minėjęs, kad baletas „Atviros jūros vaikas“ galėtų tapti svarbiausiu kūriniu Jūsų gyvenime. Vaiko, turinčio šeimą, namus, likimas šiuolaikiniame pasaulyje dažnai – liūdnas ir jautrus. Sakėte, kad vaikai atrodo vieniši, nes į juos kreipiama nepakankamai daug dėmesio. Kokius neteisingus dalykus dar matote šiuolaikiniame pasaulyje?
- Sunku išvardinti, nes matau daug neteisingų dalykų, bet taip pat matau daug teisingų. Nenorėčiau elgtis lietuviškai – savo automobiliu atvažiavus į Nicą sėdėti keturių žvaigždučių viešbutyje ir verkti, kaip viskas yra baisu. Juk meluočiau – daugybė verkiančiųjų dažnai visai neblogai gyvena. O mažai verkiantys kartais išties vos suduria galą su galu.
Visur reikia įdėti daug darbo, tuomet bus viskas gerai. Tačiau manau, kad darbai neturi griūti kalnais – tuomet tu nieko nespėji, erziniesi. Buvo toks laikas, kai persikroviau darbais, bet organizmas pats davė ženklą, kad gana, stop, bus blogai.
Pastebėjau, kad kai kurie jauni žmonės persitempia. Viską nori padaryti per aktyviausius veiklos metus. Viską reikia daryti protingai, visus metus, nereikia norėti iš buto nuomos Palangoje uždirbti pinigų rudeniui, žiemai ir pavasariui. Rudenį, žiemą ir pavasarį reikia taip pat dirbti. O tada viskas susibalansuoja.
- „Skriski, skriski Lietuvėlėn“ – taip pavadintas Jūsų kūrybinis vakaras, įvyksiantis „Vaidilos klasika“ scenoje. Kodėl „Skriski, skriski Lietuvėlėn“? Ar tai – atvira patriotiška žinutė žiūrovams?
- Aš į tai įdėčiau daugiau. Nenorėčiau susiaurinti minties, kaip mes esame dažnai linkę daryti – tai ir kvietimas sugrįžti, ir kvietimas paskraidyti, ir kvietimas prisiminti, nes koncerte skambės įvairių laikotarpių kūriniai.
Koncerte laukia šiokia tokia pramoga – improvizacijos. Bus galima išgirsti improvizacijas pagal klausytojų pateiktas muzikines ir žodines, literatūrines temas. Būtų miela, kad jos būtų paruoštos iš anksto ir galėčiau gauti tas mintis koncerto metu.
Tai gali būti žodžiai, fragmentai iš žinomų kūrinių – smagu, kai publika atpažįsta kūrinio motyvą. Užrašyti muzikos kūriniai, dainos – visa tai „Vaidilos“ teatre suskambės pirmą ir paskutinį kartą. Juk improvizacija – neužrašytas kūrybos aktas.
