MO muziejaus įkūrėjas Viktoras Butkus: „Vaikštome skustuvo ašmenimis“ TRUKMĖ. Nugriauto „Lietuvos“ kino teatro vietoje išdygusio meno centro atidarymas vyks net keturias paras

„Elitas visuomet atsakingas už mūsų visuomenės ateitį, nori jis to, ar nenori“, – įsitikinęs žinomas mokslininkas ir kolekcininkas Viktoras Butkus.

Biotechnologijų srityje dirbusiam Viktorui Butkui jo sukurto muziejaus laiptai primena DNR spiralę.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
Biotechnologijų srityje dirbusiam Viktorui Butkui jo sukurto muziejaus laiptai primena DNR spiralę.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
 MO muziejaus įkūrėjai Viktoras ir Danguolė Butkai.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
 MO muziejaus įkūrėjai Viktoras ir Danguolė Butkai.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
Didžioji dalis D. ir V.Butkų surinktos vertingos meno kūrinių kolekcijos sudėta muziejaus saugyklose.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
Didžioji dalis D. ir V.Butkų surinktos vertingos meno kūrinių kolekcijos sudėta muziejaus saugyklose.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
Pagrindiniai muziejaus laiptai primena DNR spiralę.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
Pagrindiniai muziejaus laiptai primena DNR spiralę.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
 MO muziejus vilniečiams sukūrė ir smagią erdvę aplink pastatą.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
 MO muziejus vilniečiams sukūrė ir smagią erdvę aplink pastatą.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
 MO muziejaus kiemelyje išsaugotas legendinio Vilniaus kino teatro užrašas.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
 MO muziejaus kiemelyje išsaugotas legendinio Vilniaus kino teatro užrašas.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
 Platūs laiptai po stogu - puiki vieta pasėdėti pliaupiant lietui ar spiginant saulei.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
 Platūs laiptai po stogu - puiki vieta pasėdėti pliaupiant lietui ar spiginant saulei.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
MO muziejus – garsaus architekto D.Libeskindo kūrinys.<br> MO muziejaus (N.Tukaj) nuotr.
MO muziejus – garsaus architekto D.Libeskindo kūrinys.<br> MO muziejaus (N.Tukaj) nuotr.
MO muziejus – garsaus architekto D.Libeskindo kūrinys.<br> MO muziejaus (N.Tukaj) nuotr.
MO muziejus – garsaus architekto D.Libeskindo kūrinys.<br> MO muziejaus (N.Tukaj) nuotr.
MO muziejus – garsaus architekto D.Libeskindo kūrinys.<br> MO muziejaus (N.Tukaj) nuotr.
MO muziejus – garsaus architekto D.Libeskindo kūrinys.<br> MO muziejaus (N.Tukaj) nuotr.
MO muziejaus kolekcijoje sukaupti įdomiausi Lietuvos dailininkų darbai, sukurti nuo šeštojo dešimtmečio iki šių dienų.<br> MO muziejaus (N.Tukaj) nuotr.
MO muziejaus kolekcijoje sukaupti įdomiausi Lietuvos dailininkų darbai, sukurti nuo šeštojo dešimtmečio iki šių dienų.<br> MO muziejaus (N.Tukaj) nuotr.
Daugiau nuotraukų (11)

Lrytas.lt

Oct 13, 2018, 9:11 AM, atnaujinta Oct 13, 2018, 11:21 AM

Ketvirtadienį Vilniuje duris atversiantis pirmasis nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje specialiai pastatytas privatus meno muziejus – daugiau nei dešimt metų puoselėtas Danguolės ir Viktoro Butkų šeimos projektas.

Vietoj legendinio „Lietuvos“ kino teatro sostinėje iškilo pagal vieno garsiausių pasaulio architekto Danieliaus Libeskindo projektą sukurtas meno ir laisvalaikio centras.

MO muziejaus atidarymo renginiai – susitikimai, interaktyvūs projektai, diskusijos, performansai ir naktinis parodos lankymas – vyks net keturias paras. Pirmojoje parodoje „Visas menas – apie mus“ bus pristatyti patys įdomiausi Butkų kolekcijos kūriniai.

Kuratorės Ramintos Jurėnaitės sumanytame vaizdų pasakojime – daug mūsų istorijos ženklų: pokaris, sovietinis atšilimas, brežnevinis sąstingis, pertvarkos skersvėjis, Sąjūdžio grąžinta nepriklausomybė ir sparčios permainos.

– Sakėte, kad MO muziejaus laiptai jums primena DNR spiralę. Ar jūs apie tai kalbėjotės su muziejaus architektu Danieliumi Libeskindu, ar tai tiesiog sutapimas? Kita vertus, architektas be abejo žinojo, kad į meno pasaulį jūs su žmona atėjote iš biotechnologijų srities? – paklausiau 64 metų kolekcininko V.Butkaus.

– Tai tiesiog sutapimas. Galiu jums pasakyti vieną paslaptį, kurios niekas nežino. Šio muziejaus laiptai buvo konstruojami ir vizualizuojami daugybę kartų. Šis variantas, kurį jūs dabar matote, tai, jeigu neklystu, yra jau 62-as arba 63-as variantas.

Ankstesni buvo atmesti dėl vienų ar kitų priežasčių, dėl didesnių ar mažesnių trūkumų. Pirminė laiptų idėja buvo visiškai nepanaši į šią. Iš karto buvo nuspręsta, kad tai bus spiraliniai laiptai, tačiau tobulinti jie buvo iš tiesų ilgai.

Mat ši, galutinė laiptų forma yra labai sudėtinga ir tikrai preciziškai padaryta. Plieno lakštus nėra lengva taip išlenkti. Jų storis – daugiau nei centimetras. Aš mačiau, kaip darė tuos laiptus. Pagarba statybininkams.

O dėl laiptų ir DNR spiralės, tai matyt užduosiu tokį klausimą architektui, kai kalbėsimės viešai per muziejaus atidarymą.

Menas ir mokslas turi daug sąsajų. Tai ir aukso pjūvis, proporcijos, perspektyva, pasikartojimai ir daugybė kitų dalykų.

– Taip, dar ir matematikos formulių grožis. Man tai irgi atrodo gražu. Tiesa, aš jau dešimt metų nesu mokslininkas. Neturiu net teisės kalbėti kaip mokslininkas, nes tai yra praeitis.

– Mokslo žmonės spėlioja, kad muziejus jums – tarsi kokia kompensacija. Jų manymu labai sunku mokslininkui prarasti darbą, kuris būna ne tik rutina, bet ir aistra. Ar tiesa, kad pardavęs „Fermentą“ jūs pasirašėte sutartį, kad toje sferoje nebedirbsite?

– Taip, turėjau nedirbti dvejus metus.

– Vadinasi, jei būtumėte labai troškęs, tai dar turėjote šansą sugrįžti?

– Ne visai. Kai užsiimi rimtu mokslu, tai praleisti dvejus metus – pernelyg daug. Jeigu važiuoji pirmame traukinio vagone, tai po dviejų metų pertraukos turėsi dar gerai pasistengti, kad įšoktum į paskutinį. Nelabai norisi iš lyderio virsti tuo, kuris vejasi paskutinį vagoną. Taigi, sprendimas pasitraukti iš tos sferos buvo sąmoningas ir planuotas.

Žinoma, įvairiose mokslo srityse tas laikas gali būti skirtingas. Vienur – gal treji metai, kitur – vieneri. Bet faktas yra tas, kad tokiu būdu nuperkamas žmogaus tylėjimas ir apsidraudžiama, kad jis nepadėtų konkurentams. Juk aš galėčiau kam nors pasakyti silpnas savo įmonės vietas. Kiekvienas dalykas turi savo silpnybių.

Tokiu būdu aš iš tiesų per du metus prarandu savo profesiją. Tiesa, man paliko visas privilegijas: atlyginimą, mašiną, telefoną ir net telefono limitą pokalbiams, kurio man dabar nelabai ir reikėjo, nes anksčiau daugybę laiko praleisdavau kalbėdamas su užsieniu.

– Išsivadavęs iš tų mokslo ir verslo reikalų bent pailsėjote?

– Ne, dar nesibaigus pardavimo procesui mes su Danguole jau žinojome, ką veiksime toliau. Pradėjome šį projektą, ir aš nebegalvojau kada nors sugrįžti į mokslą. Jau buvau kitur.

– Kuo jus patraukė dailė, vizualieji menai? Gal tuo, kad tai taip pat labai specifinė ir net elitinė sritis, kaip ir mokslas?

– Kad meno sritis yra elitinė, aš pastebėjau, kai keliavau po įvairias šalis. Muziejai buvo mano poilsio zonos, padėdavo atsigauti po darbo dienos. Vakare ramu, tylu, nedaug žmonių. Tai būdavo puiki vieta susikaupti, pamąstyti. Ir pamaniau, kodėl gi Lietuvoje nėra tokios vietos. Žinoma, muziejų yra, bet jie šiek tiek ne tokie. Žmonės ir ypač vaikai dažnai net bijo ten eiti.

Kai kurie mūsų muziejai – labai apdulkėję, eksponatų etiketės parašytos dar su rašomąja mašinėle, tai matosi, kad daugybę metų ten niekas nesikeitė.

Esu matęs grupę vaikų, kuriuos atvedė į muziejų ir niekas jiems nieko neaiškino. Jie spiegdami pralėkė pro visus paveikslus ir visas sales. Bobučių-prižiūrėtojų siaubui. Jos tik bėgo iš paskos ir rėkė tiems vaikams: „Nelieskit! Nieko nelieskit!”.

Tikiuosi, kad mes sugebėsime sudominti savo mažuosius lankytojus, kad jie bent jau ramiu žingsniu eitų per salę, o ne lėktų viesulu.

– Kai dar tik svarstėte muziejaus idėją, jūs su žmona sakėte, kad norėtumėte įrengti specialią zoną vaikams.

– Tai buvo numatyta tame muziejaus projekte, kurį planavome statyti dešiniajame Neries krante. Jis turėjo būti dvigubai didesnis nei šis. Ten būtų buvusi ir nuolatinė ekspozicija, ir vaikų zona. O čia paprasčiausiai nėra vietos. Visko negali apžioti.

Tačiau savaitgaliais MO muziejuje vyks šeimų ir vaikų dienos. Vaikai čia bus mokomi ne tiek piešti, kiek suprasti meną. Mes esame sudarę sutartis su profesionaliais edukatoriais, kurie padės vaikams ne tik pažinti meno kalbą, bet ir ugdyti kūrybiškumą. Jie jau turi savo programas, daug metų dirba tą darbą, o mes tik suteiksime galimybę pasinaudoti mūsų salėmis ir parodomis.

– Žodžiu, neišradinėjat dviračio, o pasitelkiat profesionalus?

– Taip, mes viską stengiamės daryti profesionaliai, jokių mėgėjiškų judesių. Todėl ir partnerius renkamės tokius, ir tų partnerių bus daug. Pavyzdžiui, MO kino programą kuruos kino centras „Pasaka“. Partneriai padės mums pasiekti, jog šitas muziejus būtų lankomas, kad čia vyktų daug pačių įvairiausių veiklų, kad čia būtų judėjimas, būtų gyvenimas.

– Visai neseniai Užupyje privatų meno centrą atidarė kitas garsus Vilniaus kolekcininkas Rolandas Valiūnas. Ar jūs laikote jį savo konkurentu, kuriam pavyko aplenkti jus?

– Mūsų veiklos nekonkuruoja, o papildo viena kitą. R.Valiūno kolekcija apima laikotarpį iki XX a. vidurio, o mūsų – nuo šeštojo dešimtmečio iki dabar. Jis turi labai nedaug darbų, kurie peržengia šią ribą ir kertasi su mūsų kolekcija.

Esu paskaičiavęs, kad gal tik dvidešimt iš jų tikrai norėčiau turėti savo muziejuje. O kiti modernistų darbai yra tokie, į kuriuos panašių turime ir mes. Jo kolekcijoje – virš 5 tūkstančių eksponatų ir pas mus – apie 5 tūkst., tai tie 20 darbų – tik menkniekis.

– Pasak R.Valiūno, jo įkurtas Lietuvos meno pažinimo centras „Tartle“ ir MO muziejus nuties per Vilniaus senamiestį tarsi kokį meno taką, kuris prasidės Užupyje ir prasukęs pro Senamiesčio muziejus baigsis Pylimo gatvėje. Ar jūs tai ir planavote?

– Pasaulyje mėgstama muziejų konglomeratus kaip nors pavadinti. Berlyne yra Muziejų sala, Vienoje – Muziejų rūmai, Frankfurte – Muziejų krantinė.

Mano manymu, ne tiek svarbu ar yra ta visa sala ar krantinė. Svarbiausia – tų muziejų turinys. O R.Valiūno kolekcijos turinys – iš tiesų įspūdingas. Juk jis įdėjo labai daug darbo ir jėgų ieškodamas lietuviško palikimo – net ir Bolivijoje, Argentinoje ar Meksikoje.

O kur dar visi litvakai, kurių dažnai net pavardžių nežinojome. Jis viską supirko ir suvežė į Lietuvą. Todėl pagaliau turime branduolį litvakų meno. Tai iš tiesų yra Lietuvos kultūros paveldas, nors iki šiol ne visi nori tai pripažinti.

Ne mažiau svarbu ir tai, kad jis tą savo dailės kolekciją papildo knygomis, žemėlapiais ir tų laikų daiktais. Man net truputį gaila, kad jo meno centre – labai mažai vietos. Žinoma, didesnei ekspozicijai tiesiog nėra lėšų, nes jis nepardavė „Fermento“, o mūsų valstybei kultūros lobiai kol kas neįdomūs.

Mūsų valdžia dar nėra subrendusi, užsiiminėja paprastesniais dalykais ir matyt nutarė, kad Lietuvoje yra svarbesnių dalykų nei menas. Aš sutinku, bet negalima visiškai apleisti meno. Yra ir pas mus neblogų dalykų – veikia Kultūros taryba, iš kurios mes konkurso keliu taip pat gavome šiek tiek pinigų muziejaus programų vystymui. Taigi, negalime skųstis, kad ši sritis taip jau visiškai apleista.

– Tačiau pristatydamas muziejaus programą žurnalistams pabrėžėte, kad norite, jog Lietuva būtų tarp išsivysčiusių šalių. O geri muziejai – svarbus rodiklis.

– Na, muziejų tikrai yra sunku išlaikyti. Šiuo metu MO dirba keturiolika žmonių, bet po atidarymo renginių bandysime dar sumažinti. Juk darbo užmokestis – didžiausios išlaidos. Muziejus už bilietus (ir kitus dalykus) gal ir surinks iš lankytojų pusę milijono eurų, tačiau jam išlaikyti reikės maždaug vieno milijono eurų.

Tai, kaip matote – didžiulis skirtumas. Vanduo, šildymas, reikiamos temperatūros palaikymas. Bet daugiausia kainuoja čia dirbantys žmonės. Žinoma, mes galime rasti ir pigesnių darbuotojų, bet tuomet nepasieksime norimo rezultato.

Tuo tarpu MO muziejuje dirba savo srities profesionalai. Todėl čia viskas ir iš šono, ir iš vidaus neblogai atrodo. Tiesa, Vilniaus miestas irgi prisidėjo vienkartine dotacija atidarymo renginiams ir edukacijai.

Juk šis projektas yra nacionalinės svarbos. Yra vyriausybės nutarimas, kad jam reikia skirti prioritetinį dėmesį. Mes taip nedrąsiai priminėme tą nutarimą Kultūros ministerijai, klausdami, gal galėtų valstybė šiek tiek prisidėti prie muziejaus išlaikymo, pavyzdžiui, apmokėti šildymą ar dar ką nors.

Gavome labai gražų raštą, tik atsakymas – neigiamas, nes tokių projektų ir tokių programų nėra numatyta, todėl siūlo dalyvauti konkursuose.

Žinoma, mes ir dalyvausime, tačiau tai problemos neišspręs, turėsime kažkaip patys suktis. Aš labiau pasikliaunu mūsų mecenatų ir turtingų žmonių sąmoningumu. Ir jie tai jau daro. MO muziejui padeda ne tik tokia didelė bendrovė kaip „Švyturys“, bet ir pavieniai žmonės prisideda savo asmeninėmis lėšomis – kiek kas gali.

Beje, „Švyturys“ remia mūsų edukacines programas, kurios aprėps visą Lietuvą. Kol kas neturime tiek žmonių ir tiek pinigų, kad galėtume jas tiesiai transliuoti vaikams, todėl transliuosime mokytojams. Sukviesime mokytojus į mokymus, paruošime jiems metodinę medžiagą pagal tuo metu MO muziejuje vykstančią parodą.

Jie sugrįžę galės visa tai panaudoti savo pamokose. O jei savivaldybė ar kitos vietos institucijos turės autobusą ir galės atvežti vaikus į muziejų, tai tos pamokos galės vykti pas mus – realioje parodoje, su realiais darbais ir konkrečiais menotyrininkų paaiškinimais.

Žinoma, tam reikia lėšų. Tai bandome tartis su savivaldybe, jei jau mokė vaikus plaukti, išpirkę laiką baseinuose, ar tenisą mokė žaisti, tai, manau, kad meno ir kultūros pažinimas – ne mažiau svarbus.

Neužmirškime, kad MO muziejaus kolekcija – didžiulė. Tai, ką parodysime per atidarymo renginius – tik viršūnėlės, o dar yra ir šaknelės, kurias galima pamatyti saugyklose. Dar ne viskas atskleista.

Ir kalbu ne tik apie meno kūrinius. Aš esu prifilmavęs šimtus valandų dailininkų interviu. Mūsų tinklalapyje rodomuose dešimties minučių filmukuose – tik maža dalis įvykusio pašnekesio. Galima iš sukauptos medžiagos ir valandos filmus sukurti, kurie bus ne mažiau įdomūs.

– Lietuvoje įprasta semti stiprybę iš praeities ir jei jau renkamos kolekcijos – tai pirmiausia lituanistinių senienų. Tačiau jūs tarsi metate iššūkį tai tradicijai. Gal tai lėmė ir mokslininko mąstymas – noras išrasti ką nors nauja, pažvelgti kuo toliau į priekį?

– Aš norėčiau, kad šiek tiek ir iš ateities tos stiprybės pasisemtume. Žinoma, nepaneigdami praeities. Manau, kad mokslininkų mąstymo kryptis iš tiesų – šiek tiek kitokia.

Mokslas formuoja asmenybę. Žinoma, būtų kvaila sakyti, kad tampi mokslininku, norėdamas pasiruošti suvokti dailę, nors sąlyčio taškų, čia iš tiesų esama.

Mokslas – taip pat tarsi hobis. Jei tu užsikabini už kažko iš tiesų įdomaus, tai negalvoji, ar tai menas, ar tai kam nors įdomu. Sėdi po keturiolika valandų užsidaręs laboratorijoje ir nenori išeiti. Jei vyksta eksperimentas, tai tu tik ryte sužinosi rezultatus, bet jei pasėdėsi dar keletą valdų iki vienuoliktos, tai dar šiandien sužinosi. Tai sėdi ir lauki to.

– Menininkas kurdamas dažnai taip pat negali sustoti, kol nepamato, kaip atrodo realizuota jo mintis.

– Na, dauguma menininkų gali sustoti. Kai filmavau jų paveikslų atsiradimo procesą, tai tiesiog pasakydavau – sustok, rytoj filmuosim toliau. Beje, labai įdomūs šio projekto metu sukurti filmai.

Žinoma, muziejaus lankytojams nesiūlysi žiūrėti valandų valandas kaip tapytojas Andrius Zakarauskas deda kiekvienas potėpį ant drobės. Įdomus pats menininko darbo principas – ar pirmiausia sukuria eskizą, ar parenka spalvas, ar dar ką nors.

– Iš jūsų tono galiu spėti, kad stebėti menininko kūrybos virtuvę jums buvo labai įdomu?

– Žiauriai įdomu. Ir kai nufilmavau tai, kas man įdomu, parodžiau įrašą daugeliui žmonių. Norėjosi sužinoti, ar verta tai tęsti? Visus suintrigavo, niekas nepasakė, kad tai visai neįdomu.

Tų filmukų turbūt nerodysime kartu su paroda. Tačiau muziejuose visuomet būna toks tuštokas laikas, kai keičiamos parodos. Žinoma, ir tuo metu veiks skaitykla ar kino salė. Tačiau pamatyti lankytojas galės daug mažiau. Todėl mes visas tuščias erdves užpildysime tokiais įvairiausiais videointarpais, filmukais. Kad net ir tokiu metu atėjus galima būtų pamatyti ką nors įdomaus.

– Ar nenusibodo tiek daug metų rinkti dailės kolekciją? Gal jau žvalgotės kitos veiklos?

– Na, aš ne tik renku, bet ir vykdau misiją. Man menotyrininkai pataria, ką verta įsigyti. Reikia pasakyti, kad ne viskas, ką nuperku, man pačiam labai patinka. Juk nuo pat pradžios turėjome profesionalios menotyrininkės sudarytą sąrašą, ko reikėtų išsamiam mūsų dailės vaizdui.

Iš pradžių mums labai daug talkino menotyrininkė Raminta Jurėnaitė. Dabar vis daugiau perkame jaunų menininkų darbų. Čia jau vieno menotyrininko neužtenka. Kartais apklausiame net keturis, tai du sako – „super, labai įdomus jaunas menininkas“, o kiti – „šlamštas, nepirk“.

Dėl kokio Jono Švažo ar Antano Gudaičio darbų vertės jau niekas nesiginčija, o dėl jaunimo – nuolat. Čia sprendimai daugiau priklauso nuo vertintojo skonio, išsilavinimo. Ir kai nuomonės taip smarkiai skiriasi, tai mes dviese su Danguole nusprendžiame, ką daryti.

– Jau ketvirtadienį – MO muziejaus atidarymas, kuriam rengiatės tiek metų. Ką jis reiškia jums? Svarbaus gyvenimo etapo pabaigą?

– Aš pasakyčiau, kad viskas dar tik prasideda. Kai kūdikis gimsta – tai baigiasi gyvenimas ar prasideda?

– Baigiasi ramus gyvenimas.

– Iš tiesų. Esu įsitikinęs, kad muziejus pateiks mums dar daug iššūkių ir problemų. Juk vaikštome skustuvo ašmenimis. Mes iš tiesų labai smarkiai rizikuojame ir labai tikimės, kad rasime būdų jį išlaikyti. Nors kaip tai atrodys realybėje, kol kas net nelabai žinome.

Kai aš kalbu su galimais MO muziejaus rėmėjais, visuomet akcentuoju, kad kol kas Lietuva neturi stipraus vidurinio sluoksnio, kuris būtų pakankamai pasiturintis, kad galėtų domėtis menais ir kultūra.

Tie žmonės, kurie norėtų tuo domėtis ir kurie pasaulyje sudaro vidurinę klasę – mokytojai, dėstytojai, gydytojai, kultūros darbuotojai – mūsų šalyje vos pragyvena ir yra skurdžioji visuomenės dalis. Taigi, nėra iš ko susiformuoti vidurinei klasei.

Negerai, kai valstybė neturi vidurinės klasės, kai egzistuoja didžiulė socialinė atskirtis, kai yra saujelė turtingų žmonių ir daug varguolių. Tai nestabilumas valstybėje. Tai blogas ženklas.

Ir ta gudrioji, protingoji valstybės gyventojų dalis, kuri sugebėjo užsidirbti didelius pinigus, tai nėra vien seni turtuoliai. Yra daugybė jaunų žmonių, kurie pakankamai daug pinigų užsidirbo iš įvairių technologinių žaidimų ir kitų dalykų. Ketvirtadienį ar penktadienį išeikite į Vilniaus gatves – kas darosi vakare.

Jų galėtų būti daugiau. O kaip tik menai vysto kūrybiškumą, emocinį intelektą. Jie dažnai padeda žmogui rasti originalų sprendimą, užsikabinti už įdomios ir perspektyvios idėjos. Tačiau jaunimas labai retai turi galimybę aplankyti geras parodas ir garsius muziejus.

Todėl mano manymu jiems turėtų padėti turtingi žmonės, kurie yra atsakingi už mūsų visuomenę ir jos ateitį. Juk elitas visuomet atsakingas, nori jis to, ar nenori. Būtent jų parama muziejui leidžia laikyti ir kiek mažesnes bilietų kainas, ir kurti įvairias publiką dominančias programas.

– Jei reikėtų visas muziejaus išlaidas padengti vien bilietų pardavimu, kiek jis kainuotų?

– Bilieto kaina išaugtų gal iki penkiasdešimties eurų. Kas jį įpirktų?

Įdomu, kad pastaruoju metu atsiranda ne tik rėmėjų, bet ir žmonių, kurie jau pakankamai uždirbo pinigų arba apsisprendė parduoti savo sėkmingus verslus ir ieško naujų veiklos sričių.

Jie sako, kad norėtų kažką panašaus padaryti, todėl manau, kad per artimiausius trejus metus sulauksime ir daugiau visuomenei atveriamų kolekcijų. Gal ir ne tokio masto kaip MO muziejus, bet panašių projektų bus. Ir tai man labai svarbūs dalykai, kurie galbūt kažką pakeis ir visoje mūsų visuomenėje.

Muziejus veiks net iki 22 valandos

MO muziejus, įkurtas mokslininkų D. ir V.Butkų, beveik dešimtmetį veikė kaip muziejus be sienų ir vadinosi Modernaus meno centru (MMC). Jame sukauptą 5000 modernaus ir šiuolaikinio meno kūrinių kolekciją sudaro Lietuvos dailės aukso fondas nuo XX a. 6-ojo dešimtmečio iki šių dienų.

MO muziejuje bus galima pamatyti ne tik dailės parodas, bet ir kino filmus, vyks edukaciniai užsiėmimai, koncertai ir kiti renginiai, skirti įvairioms amžiaus grupėms. Veiks muziejaus parduotuvė, MO bistro. Bibliotekoje bus galima rasti ir vieną didžiausių knygų apie Vilnių kolekcijų.

Spalio 18 d. prasideda MO atidarymo renginiai, truksiantys keturias paras. Jų bus net 70. Tai ir ekskursijos su gidu po pirmąją muziejaus parodą „Visas menas – apie mus“, ir menininkų performansai bei aktualios diskusijos. Parodai sukurtas ir specialus multimedijų gidas, kuriame pristatomi 23 skirtingi kūriniai ir jų autoriai.

Naujojo muziejaus darbo laikas – nuo 10 iki 20 val. Penktadieniais jis veiks iki 22 val., o antradieniais neveiks. MO muziejaus bilieto kaina – 7 Eur. Moksleiviams, studentams ir senjorams – 3,5 Eur. Vaikams iki 7 metų įėjimas nemokamas. Bilietus į atidarymo renginius galima įsigyti tik internetinėje svetainėje MO.lt.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.