Nacionalinėje dailės galerijoje penktadienį atidaryta 79 metų A.Sutkaus fotografijų retrospektyva „Kosmos“.
Paroda išskirtinė ne tik dėl darbų gausos ir įvairovės, bet ir dėl to, kad ją sumanė ir įgyvendino net trijų šalių – Prancūzijos, Vokietijos ir Lietuvos – kuratorių komanda, o tarp parodos rengėjų – Prancūzų institutas Lietuvoje ir Goethe’s institutas.
Fotografijas parodai atrinko ir ekspoziciją rengė prancūzų kuratorius, Tulūzos galerijos „Chateau d’Eau“ direktorius Jeanas Marcas Lacabe su vokiečių kuratoriumi Thomu Schirmbocku, kuris yra fotografijos ekspozicijų erdvės „Zephyr“ Vokietijos Manheimo mieste vadovas.
Trečias šios ypač solidžios kuratorių komandos narys – Lietuvos fotomenininkų sąjungos pirmininkas fotografas Gintaras Česonis.
„Kosmos“ graikų kalba reiškia visų daiktų ir laiko visumą – tai šis tas daugiau, nei galime paprastai pamatyti. Retrospektyvos kuratorių manymu, tai puikiai atskleidžia A.Sutkaus fotografijų universalumą – jos atspindi žmones, šalį, vienatvę, senatvę, liūdesį ir džiugesį, dangų ir vandenį, džiaugsmą ir žaidimą.
Paroda, kurioje rodoma beveik 300 kūrinių ir dalis jų niekada nematyti, siūlo naują žvilgsnį į vertingą vieno Europos fotografijos milžinų kūrybą.
Jos atidarymo proga pasirodė ir nauja A.Sutkaus fotografijų knyga „A.Sutkus. Planet Lithuania“, kurią išleido išskirtiniais leidiniais garsėjanti Vokietijos leidykla „Steidl Verlag“.
– Kaip atsitiko, kad jūsų retrospektyvinę parodą Vilniuje surengė trijų šalių kuratoriai? – paklausiau A.Sutkaus.
– Tai buvo Prancūzijos ambasados Lietuvoje sumanymas. Iš pradžių galvota tik apie didelę mano darbų parodą Paryžiuje.
Vėliau prisidėjo Nacionalinė galerija, o dabar – dar ir Berlynas.
Nors daugelis mano, jog fotografijai nereikia vertimo, įsitikinau, kad yra kitaip.
Mūsų sovietmečio fotografijai reikalingi vertėjai. Vakarų šalių žiūrovai supranta tuos darbus daug geriau, jei juos atrenka ir pristato tų šalių kuratoriai.
Naująją mano knygą sumanė vokietis, o tekstą parašė britas Davidas Campany.
– Kas jums pačiam yra kosmosas?
– Kosmosas – tai begalybė. Mokslininkai gali kiek nori savo teleskopais tyrinėti jo tolumas, tačiau atranda tik ūkus, už kurių yra kiti ūkai. O man visame tame kosmose svarbiausia – Lietuvos planeta. Todėl būtent taip vadinasi ir nauja mano knyga.
Dar niekada nesu matęs taip kokybiškai atspaustų savo fotografijų.
Nenuostabu, jog norinčiųjų išleisti savo knygą „Steidl Verlag“ yra tiek daug, kad jiems tenka laukti eilėje maždaug trejus metus. Kai sutikau leidyklos vadovą G.Steidlą, supratau, kad jis dar didesnis savo darbo maniakas negu aš.
Visą gyvenimą turėjau svajonę, kad Lietuvos fotografija būtų išleista kurioje nors žymioje pasaulio leidykloje.
Jau nemaniau, kad ta svajonė išsipildys, tačiau sulaukiau dovanos – savo knygos, išleistos iš tiesų legendinėje leidykloje.
– Dalindamas autografus visuomet šalia ką nors nupiešiate. Jei tiek jėgų neatiduotumėte fotografijų archyvui, gal sulauktume ir jūsų piešinių parodos?
– Na, kažkoks psichoterapeutas per vieną posėdį susišlavė visus mano piešinėlius, kiek tik buvau pripaišęs. (Juokiasi.)
Ši paroda ir man pačiam atvėrė akis. Kai kurias savo fotografijas įvertinau tik pamatęs jas čia. Mano akimis, daugelis jų – lyg niekuo ir neypatingos, tačiau kai kuratoriai jas ištraukė ir sudėliojo, atsirado visai naujų prasmių, akcentų. Kitaip pamačiau savo senus darbus ir mintyse jau planuoju naują parodą. Gal pavadinsiu ją „Chaosas“. (Juokiasi.)
– Knyga – ne vienintelis jūsų parodos palydovas. Keturias fotografijas drabužių dizaineris Aleksandras Pogrebnojus perkėlė ant penkiasdešimties marškinėlių, kuriuos bus galima įsigyti tiktai parodos metu. Jums patiko jo idėja?
– Žinoma. Tik man tai – ne naujiena. Aš seniai tuos marškinėlius nešioju. Jau ir į užsienyje rengtą parodą buvome nusivežę juos kaip dovanas.
– Turbūt pirmą kartą jūsų parodoje galima pamatyti ir sovietinės nomenklatūros atstovų – komunistų partijos vadovų – portretus.
Toks buvo kuratorių sumanymas?
– Taip. Aš nesikišau į darbų atranką. Pasiūliau jiems apie septynis šimtus darbų ir dar kokį porą šimtų vintažų iš savo archyvo, visa kita – jų darbas.
Kita vertus, daugeliui dabar ir tai įdomu. Matyt, ne be reikalo aš tais laikais buvau tiek kritikuotas dėl pesimizmo, juk net Antaną Sniečkų sugebėjau liūdną tribūnoje nufotografuoti.
– Ar tiesa, kad kai kurie parodos darbai – ne tik jūsų fotografuoti, bet ir jūsų paties išryškinti ir atspausti?
– Taip, tai septintojo dešimtmečio pradžia. Kai kurių yra likę vos po vieną atspaudą.
Mano pirmoji fotolaboratorija buvo tualetas. Ant klozeto stovėjo didintuvas. Šalia gulėjo ryškalai, fiksažas. Nuo tos chemijos prasidėjo dermatitas, todėl teko ieškoti meistrų.
Apskritai vintažinių darbų šioje parodoje ypač daug. Jie vertingi. Muziejinei parodai tokios retenybės suteikia solidumo. Nors man visada norisi didesnio formato. Juk iki šiol fotografijų formatą renkuosi pagal savo piniginės storį. Jei galėčiau negalvoti apie pinigus, visi būtų 50x60 cm.
– Vienoje parodos dalyje – lietaus užkluptų žmonių fotografijos. Jūs mėgstate lietų?
– Labai mėgau lietų. Jaunystėje, kai man buvo kokie 19 metų, vos pradėjus lyti susukdavau į klijuotę savo knygas, užrašus, fotoaparatą ir eidavau be jokio skėčio per lietų, tyčia, kad mane sulytų, visiškai sulytų. Labai patikdavo.
Tiesa, fotografuodamas dažnai net nejausdavau – lyja ar ne. Juk tik dabar, antroje karjeros pusėje, turiu brangų fotoaparatą, o anksčiau pigiais fotografavau, tad nereikėjo pernelyg rūpintis.
– Ar jums pačiam patinka ši jūsų paroda?
– Tai išties muziejinio lygio ekspozicija. Lietuvoje turime daug muziejų, bet gero muziejinio lygio parodų juose ypač mažai. Beje, paroda ne autoriui turėtų patikti, o žiūrovui. Juk kuratorius – tarpininkas tarp autoriaus ir žiūrovo.
Sovietų laikais partijos žmonės, kurie prižiūrėjo menininkus, buvo vadinami instruktoriais. O saugumiečiai – kuratoriais. Man tuomet reikėdavo „pergerti“ tuos savo kuratorius. O jie buvo įpratę gerti, tad būdavo nelengva. Nebesinori tų laikų net prisiminti.
Menininko darbą pardavė „Sotheby’s“ aukcionas
A.Sutkus – žymiausias Lietuvos fotografas, pirmosios lietuvių fotomenininkų kartos lyderis. Praėjusio amžiaus 7-ajame dešimtmetyje jis su kolegomis padėjo lietuvių fotografijos mokyklos pagrindus.
Menininko užfiksuoti kasdienybės vaizdai lyginami su legendinių meistrų – prancūzo H.Cartier-Bressono ir vengro A.Kerteszo – darbais.
1965 m. A.Sutkus buvo vienas pirmųjų fotografų, kuriems leidosi fotografuojami J.P.Sartre’as ir S.de Beauvoir. 2001–2002 m. jam skirta E. ir V.Hasselbladų centro fondo (Švedija) stipendija asmeniniam fotografijų archyvui tvarkyti.
A.Sutkus parodose pelnė 3 didžiuosius prizus, 8 aukso, 4 sidabro, 5 bronzos medalius ir per 80 kitų apdovanojimų. 2017 m. jo darbai įvertinti prestižine dr. Salomono premija, kurią skiria Vokietijos fotografijos asociacija. Jam suteiktas Tarptautinės meninės fotografijos federacijos (FIAP) nusipelniusio fotografo menininko vardas, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino 4-ojo laipsnio ordinas, Vyriausybės meno premija, Kultūros ministerijos premija, Nacionalinė kultūros ir meno premija.
2011 m. britų dainininkas, kompozitorius ir dainų kūrėjas seras Eltonas Johnas įsigijo A.Sutkaus 1959 m. sukurtą fotografiją „Maratonas Universiteto gatvėje“. Viename „Sotheby’s“ aukcione Londone A.Sutkaus nuotrauka iš garsiojo prancūzų filosofo viešnagės Nidoje – „J.P.Sartre’as Lietuvoje“ buvo parduota už 7250 svarų (8318 eurų).
