Naujoje, 50 puslapių storesnėje nei ankstesnės, knygoje išliks tas pats leitmotyvas – ką daryti, kad gyventi būtų linksmiau, o širdyje būtų šviesiau. Knyga sudaryta iš kelių skyrių. Viename Nijolė sudėjo trylikos kontrastingų, skirtingo amžiaus aktorių gyvenimo istorijas. Kituose skyriuose įvairių Lietuvos teatrų aktoriai dalinasi prisiminimais apie teatro aprengėjas bei scenos darbininkus.
„Mane visada žavėjo nematomi teatro žmonės, kurie kaip tos bitelės į avilį neša medų. Jie be jokio emocinio atpildo dirba, jiems niekas neploja, neneša gėlių, nesako komplimentų. Bet aktoriai be jų taip gerai neatsiskleistų vaidmenyse. Tie užkulisių žmonės yra labai svarbūs, todėl norėjosi jiems atiduoti kūrybinę duoklę“, – sakė N.Narmontaitė.
Viename knygos skyriuje N.Narmontaitė pateikė staigmeną – savo istorijas papasakojo žemaičių tarme: „Kadangi kiti metai bus Žemaitijos metai, tai mano knyga bus skirta žemaičiams ir ne tik. Gimtieji Telšiai man yra brangiausias kraštas. Skyrių, kuriame daugiausia bus istorijos apie įvairias mano patirtas traumas, pavadinau „Vėskas gera, kas gera baigas“.
N.Narmontaitės knygos graibstomos knygynuose, bibliotekose. Ją kviečia rengti kūrybos vakarus užsienio lietuvių bendruomenės. Neišsenkamas Nijolės polėkis ir entuziazmas praskleisti paslaptingą teatro uždangą visus vilioja kaip magnetas.
Šis interviu truko ilgiau nei valandą. Susidomėjusi klausiausi įvairių istorijų ir nepaliaudama juokiausi. Nijolė ne kartą bandė pokalbį stabdyti sakydama, kad jau gana, kad kur aš dėsiu tokį ilgą tekstą, bet aš ją vis raginau tęsti pasakojimus, kurie buvo beprotiškai įdomūs. Apie kiekvieną savo knygos personažą aktorė kalbėjo su begaline meile, tarsi apie geriausią draugą ar giminaitį.
„Manęs klausia kaip nepavargstu knygas rašyti, kaip prisiverčiu kapstytis kitų žmonių prisiminimuose. Man nereikia prisiversti, aš kiekvieną kartą linksminuosi žongliruodama su rašytojo plunksna ir bendraudama su širdžiai mielais savo profesijos atstovais. Išgyvenu labai smagų periodą kol visą medžiagą surenku. Galiu nuoširdžiai pasakyti, kad išleidusi tas keturias knygas prisijuokiau už visą gyvenimą“, – kalbėjo N.Narmontaitė.
– Papasakokite kelias komiškas istorijas apie scenos darbininkus ir teatro aprengėjas.
– Aktorius Antanas Venckus, kuris vienu metu dirbo Šiaulių dramos teatro vadovu pasakojo, kaip vienas stalius pravardę gavo. Vyras buvo apskritaveidis, rausvais žandais. Vieną dieną visi iš tolo pamatė, kad į teatrą jis atėjo dar labiau įraudusiais skruostais, ir kad tas raudonis tikrai ne prigimtinis. Antanas jo paklausė: „Kodėl tavo žandai tokie raudoni?“ O tas ramiu veidu tarmiškai paaiškino: „Ai, žynat, vadovas, vakar barakėlių valgiau“. Taip stalius gavo Barakėlio (burokėlio) pravardę.
Šiaulių dramos teatro aktorė Nomeda Bėčiūtė prisiminė istoriją, kaip kartą vieną susirgusį aktorių spektaklyje „Meilė po guobomis“ apsiėmė pakeisti vienas scenos darbininkas, vis mėgdavęs pabambėti: „Pamanyk, aktoriaus darbas! Išeini, pasistaipai, svetimus tekstus pasakai. Kiekvienas taip galėtų. Čia jums ne dekoracijas tampyti.“.
Kostiumas jam tiko idealiai, vyras parepetavo. Reikiamu metu ką tik iškeptas artistas įžengė į sceną, pamatė publiką ir suakmenėjo iš siaubo. Stovi kaip įbestas, tai bąla, tai rausta, tai mėlynuoja. Kiti aktoriai gelbėdami padėtį susakė už jį tekstą. Reikia išeiti iš scenos, bet žmogelis negali pajudėti. Partneris tiesiog išstūmė jį į užkulisius. Nusibraukė darbininkas prakaitą ir pasakė: „Tfu, eikit šikt, daugiau nė už ką nevaidyyysiu“.
Aktorė Eglė Gabrėnaitė pasakojo apie aprengėją Lidą, kurios visi bijodavo, nes ji rėždavo tiesą nerinkdama žodžių. Kai Eglę rengdavo spektakliui, Lida sakydavo: „Bože moj, ty moja bolšaja bolšaja korova. (Dieve mano, tu mano didele didele karve.) Vieną vasarą aktorė filmavosi ir numetė dešimt kilogramų. Kiša aprengėja Eglę į kažkokius korsetus. Ji neiškentusi sako: „Lida, negi nematot, kad aš sukūdau, numečiau dešimt kilogramų“. O ši tik palinguoja galvą: „Byla bolšaja korova, a teper toščiaja korova, no vsio ravno korova“. (Buvai didelė karvė, o dabar liesa karvė, bet vis vien karvė.)
– Gal esate ir jūs išgyvenusi įsimintinų istorijų su aprengėjomis ar scenos darbininkais?
Aprengėjos, su kuriomis susidūriau gyvenimo kelyje, buvo tiek atsidavusios teatrui, kad pasiskolinti renginiui ar koncertui kokį nors drabužį, buvo labai sunku – juk teatro.
Spektakliui „Incidentas“ man nupirko juodus aukštakulnius batelius – deficitų deficitas. Susapnuoti nepajėgiau, kad galėčiau tokius turėti.
Manau, kad ne šiaip dabar kolekcionuoju mažus, dekoratyvinius batelius. Juk jaunystėje niekada neturėjau normalių batų. Per gyvenimą susigadinau kojas, visokių nuospaudų prisitryniau, nes per mažus batus nešiodavau. Tad kai spektakliui nupirko nuostabius batus, buvo stebuklas. Jie man net vaidinti trukdė, taip bijojau juos sutepti, subraižyti.
Man tų batų labai reikėdavo įvairiems renginiams vesti. Galvodavau, kad jei juos avėsiu, renginys praktiškai bus pavykęs. Eidavau į teatrą ir melsdavausi, kad sukalbama aprengėja dirbtų.
Nešdavausi tuos batus dėželėje, į nosis prikišusi vatos, kad jie nesusilamdytų, maža to, jų padus paklijavau specialia medžiaga, kad nenusidėvėtų. Ilgai jie man tarnavo.
Ir su scenos darbininkais buvo įvairių nutikimų. Niekada nepamiršiu vieno akibrokšto. Su spektakliu „Bernardos Albos namai“ atvykome į Joniškį. Spektaklio siužetas toks: po vyro mirties Bernarda Alba su penkiomis dukterimis, laikydamosi to meto papročių, ilgiems metams užsidaro namuose ir gedi. Jų akiratyje pasirodo Pepė Čigonas. Tiksliau, spektaklyje jis nepasirodo, bet apie jį nuolat kalbama, seserys tarpusavyje dėl jo varžosi, pavyduliauja viena kitai, siekia jo meilės. Aš vaidinau jauniausiąją seserį Adelą, kuri protestuoja prieš motiną, bando išsiveržti iš priverstinio kalėjimo, galiausiai užbaigia gyvenimą nusižudydama.
Režisierius buvo sumanęs tris finalus: užgęsta šviesos, vėl įsižiebia, ir taip tris kartus. Guliu „pasikorusi“, šviesos užgęsta pirmą kartą. Girdžiu, įrėplioja į sceną įkaušęs scenos darbininkas. Pamanęs, kad spektaklis pasibaigė, nusikeikia ir kad suriks: „Išneškit!“. Nugriaudėjo ovacijos.
O aš juk „negyva“, negaliu judėti, bet toks juokas suėmė, kad vos iki finalo iškentėjau.
Po spektaklio atėjo į užkulisius pažįstami padėkoti. Man tokia gėda už tą darbininką, taip liūdna, kad visos aktorinės pastangos šuniui ant uodegos, o pažįstami sako: „Visą spektaklį konfliktavot, pešėtės, žudėtės dėl to Pepės Čigono, o jis, pasirodo, tikras nusmurgėlis. Tik finale pasirodė ir liepė tave išnešti, va ir visas vaidmuo. Užtat koks juokingas“.
Pasirodo, žiūrovai pagalvojo, kad tai Pepė Čigonas įsvirduliavo į sceną ir liepė išnešti mane, „atidavusią galus“. Dėl to ir kilo ovacijos. O kad tai scenos darbininkas sukomandavo išnešti dekoracijas, niekam nė į galvą neatėjo.
– Vieną knygos skyrių, kurį surašėte žemaitiškai, skyrėte pasakojimams apie įvairias traumas. Na, ir kokių traumų esate patyrusi?
– Visokiausių – rimtų ir nerimtų. Kai dirbau Kauno dramos teatre mane pakvietė pakoncertuoti vasario 16 dieną. Norėjo, kad paskaityčiau rimtą poeziją su Lietuvai brangiais faktais. Labai atsakingai ruošiausi, bet tuo metu namuose vyko remontas. Darbininkai pasakė, kad šventinėmis dienomis neateis dirbti. Buvo įstatytos durys ir pripirkta kažkokių flakonų. Darbininkai pasakė, jog tai yra montavimo putos makrofleksas ir kad kai vėl ateis, apipurkš skyles aplink duris.
Pagalvojau, kad iki koncerto turiu laiko, todėl nutariau pati apipurkšti duris – bus mažiau darbo darbininkams. Staiga žiūriu, kad tas purškalas tirštomis bangomis išsiraitė. Greitai delnais tuos nelygumus ėmiau lyginti. Mano delnai akimirksniu sustingo, tapo kaip žąsies pėdos – išplėstais pirštais. Bandžiau valyti rankas su acetonu, bandžiau dildyti su dildėmis. Niekas nepadėjo, nepajėgiau popierėlio suimti. Dieve, ką aš išgyvenau per tas valandas.
Atvažiavau į tą renginį, man padėjo apsirengti, nes pati nepajėgiau susegioti kabliukų. Išėjau į sceną, rankas sudėjau už nugaros kaip iš kalėjimo paleista, pasisveikinau su žiūrovais ir nedrąsiai nuo grindų pakėlusi akis sakau: „Žinokite, turiu jums prisipažinti, kad man šiandien atsitiko nelaimė“. Papasakojau kas man nutiko, o kaip vaizdinę medžiagą ištraukiau iš už nugaros rankas.
Žiūrovai ėmė juoktis. Tada jiems sakau: „Patys suprantate, jog šiandien rimties nebeišgausime. Todėl programą pakeisime“ Ir pradėjau pasakoti visokias smagias istorijas. Šiek tiek poezijos įdėjau, bet žiūrovai matydami mano gestikuliavimus, imdavo kvatotis. Tačiau galiu pasakyti, jog tai buvo vienas iš geriausių mano renginių. Kai nuoširdžiai prisipažįsti, kad kažkas nutiko, žmonės tau atleidžia ir tampa savotiškais sąjungininkais.
– Sakėte, kad didžiosios gyvenimo istorijose, pateiktose knygoje, aktoriai nuoširdžiai prisiminė jautriausius gyvenimo epizodus – pradedant vaikyste, kūrybine pradžia, asmeninės brandos metais.
– Žiūrovų mylimam, labai nuoširdžiam ir šiltam aktoriui Giedriui Savickui mama pasakojo, kad kai jį parsinešė iš gimdymo namų, brolis, kuriam buvo devyneri, paklausė kas čia. Tėvai paaiškino, kad nupirko broliuką. Vyresnėlis tarė: „Betgi jis be plaukų ir be dantų. Kiek už jį mokėjot?“. Tėvai atsakė, kad tris šimtus rublių. Vaikas pradėjo verkti: „Ką jūs padarėt?! Už tokį baisų brolį be plaukų ir be dantų – 300 rublių? Juk už tiek penki „Ereliukai“ (dviračiai) būtų išėję!“
– Gal kuris nors aktorius atsiskleidė dar nematytomis spalvomis?
– Labai jautiai pasikalbėjome su aktore Ineta Stasiulyte. Ji buvo vienintelė, su kuria kalbėjome ne prie vakarienės, o prie pusryčių stalo. Žinodama, kad Ineta labai mėgsta saldumynus, prikepiau blynelių su varške, pyrago. Ji įėjo pro duris ir aš pajutau, kad atsinešė kažkokią paslaptį.
Pasiūliau pavalgyti. O Ineta pakelė akis ir atsakė: „Na taip, šiandien valgysiu už du“. Aš buvau viena iš pirmųjų, kuri sužinojo, kad ji laukiasi. Mes susirangėme ant sofos, apsiklostėme antklodėmis ir labai jaukiai pakalbėjome.
Naujai atradau kurso draugę Larisą Kalpokaitę. Ketverius metus kartu mokėmės, lėkėme, bėgome, kūrėme etiudus, o po daugybės metų paaiškėjo, kad daug ko aš apie ją nežinau. Labai įdomiai ir jautriai papasakojo apie savo tėvuką, seseris.
Džiaugiuosi, kad šį kartą pašnekinau savo mylimą režisierių Algirdą Latėną, kuris yra pastatęs man labai brangius spektaklius „Trys mylimos“, „Kapinių klubas“. Tai buvo žmogus, su kuriuo mes susitikome gal penkis kartus ir vis pildėme jo istorijas.
Šiaulietis aktorius Saulius Eduardas Pauliukonis pasakojo daug nuostabių istorijų apie žvejybą. Sovietmečiu prieš važiuodami į kokį nors kolūkį vaidinti, aktoriai apžiūrėdavo žemėlapyje ar ten yra ežeras. Jei taip, tai į kelionę pasiimdavo meškeres. Kartą keli aktoriai su valtimi nusiyrė į ežero gilumą ir ėmė mėtyti spiningus. Aktoriui Vaclovui Tamašauskui, vaidinančiam vieną svarbiausių rolių spektaklyje, kažkas trišakiu spiningu užkabino lūpą.
Visi žvejai greitai parplaukė į krantą, kolūkyje surado veterinarą, kuris rado būdą kaip nukirpti tą kablį. Į spektaklį bilietai nebuvo išpirkti, bet kai pasklido gandas apie aktorių su trišakiu kabliu lūpoje, salė lūžo nuo žiūrovų. Pirmoje eilėje sėdėjo veterinaras, kolūkio pirmininkas, dalyvavę lūpos vadavimo procese. Kai scenoje pasirodė V.Tamašauskas, visi sukėlė ovacijas.
– Vadinasi praktiškai visi pašnekovai ateidavo pas jus į namus? Tikriausiai, sugalvodavote kokį nors teatrališką scenarijų, kad pašnekovams padėtumėte atsiskleisti?
– Dažniausiai aktoriai vykdavo pas mane į namus. Aš būdavau pasiruošusi filmavimo kamerą, man svarbu matyti kas ką šneka, nes aktoriai labai emocionalūs, kartais kalba greitakalbe, neužbaigia sakinio. Tekdavo daug ką perskaityti tarp eilučių, iš veido mimikos ar iš kūno judesių.
O scenarijus kiekvieną kartą būdavo kulinarinis. Kartais tiesmukai savo herojų išklausdavau ką jis mėgsta valgyti. Po to tą patiekalą ir pagamindavau. Kiekvienam buvo pritaikytas atskiras meniu.
Tiesa, pas aktorių Vytautą Paukštę važiavau į Klaipėdą. Tą dieną užėjo tokia pūga, kad kelio nesimatė. Atvykau pavėlavusi keturias valandas, Julijos Paukštienės suruošta vakarienė buvo atšalusi. Ji sutiko mane kieme ir sako: „Tu pamatysi kaip Paukštė dėl tavęs ruošėsi, išsitraukė išeiginius batus, elegantiškai pasipuošė“. Vytautas mane pasitiko džiugiai nusiteikęs, papasakojo įdomių dalykų, kokių niekada nebuvau apie jį skaičiusi. Tai žmogus legenda, apie kurį režisierius Gytis Padegimas yra pasakęs: „Atvažiuoji į Klaipėdą, nueini į pajūrį ir jeigu sutinki Paukštę, kaip tą kapitoną, kaip tą jūros simbolį su barzda, ilgais plaukais, tai jau galima sakyti, kad vasara įvyko“.
– Ką jums reiškia šios keturios knygos? Minėjote, kad bibliotekose jos yra skaitomiausių knygų dešimtukuose.
– Tos knygos skleidžia pozityvumą. Neretai gatvėje mane stabdo žmonės ir klausia, kada išeis nauja knyga. Jiems tai svarbu. Ir mene apima begalinis laimės pojūtis, kai girdžiu atgarsį į savo nuveiktus darbus. Man geriau parašyti knygą, kuri turės išliekamąją vertę, negu suvaidinti vaidmenį, kuris kelia abejonių. Labai noriu vaidinti teatre bei kine, tačiau tai turėtų būti geras vaidmuo.
