E.Nekrošių ištiko širdies priepuolis, infarktas. Visame pasaulyje garsiam lietuvių teatro režisieriui šiandien būtų sukakę 66 metai. Be mylimo vyro liko scenografė Nadežda Gultiajeva, o be tėvo – sūnūs Marius ir Martynas.
Paskutinė tyleniu dažnai pavadinamo E.Nekrošiaus valia buvo laidotuvės be pompastikos ir viešumo.
Nors Vyriausybė ruošėsi rengti valstybines laidotuves, jų buvo atsisakyta. Šeimai pageidaujant E.Nekrošius lapkričio 22 d. bus palaidotas privačiai Šiluvos miestelio kapinėse.
Kalbėjosi telefonu
„Su Eimuntu prieš dvi dienas kalbėjomės telefonu. Jis skambino iš Palangos. Sakiau, kad tuoj pat grįšiu į pajūrį, nes ten atlieku procedūras, gydausi nesibaigiantį insultą. Eimuntas atsakė: „Aš nelauksiu tavęs.“ Ir grįžo pirmadienį vakare į Vilnių“, – „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „Lietuva tiesiogiai“ Daivai Žeimytei-Bilienei pasakojo Kostas Smoriginas.
– Jums dažnai tekdavo su E.Nekrošiumi bendrauti ne darbo reikalais? – D.Žeimytė- Bilienė paklausė K.Smorigino.
– Nedažnai. Kai žmogus dirba, gali bendrauti tik darbo reikalais ir reikalauti, kad su tavimi bendrautų. O kai darbas nesieja...
– E.Nekrošiaus mirtis buvo netikėta, nes jis lyg ir nesirgo arba visuomenė nežinojo apie kokias nors bėdas.
– Jis niekada nesiskųsdavo. Girdėjau, kad anksčiau turėjo problemų dėl aortos, širdies. Bet viskas baigdavosi sėkmingai.
Mano draugo žmona budėjo ligoninėje, kai atvežė E.Nekrošių. Ji sakė, kad didžiausios problemos buvo dėl aortos – viskas ant plauko kybojo. Bet to mes nežinojome. Sunku pastebėti, kai žmogus pats tyli.
Jei manęs kas nors paklaustų, ar aš dirbau su genijumi, tai tikrai ištarčiau E.Nekrošiaus pavardę. Ir teneįsižeidžia kiti režisieriai. Tai geniali asmenybė – kokia fantazija, simbolika, gilumas.
– Prisipažinote, kad po žinios apie E.Nekrošiaus mirtį verkėte lyg vaikas.
– Taip. Man visiškai ne gėda. Labai didelis mano gyvenimo tarpsnis susijęs su E.Nekrošiumi. Man lengviau pasakyti, kuriame jo spektaklyje aš vaidinau, o ne kuriame nevaidinau.
Tiek pasaulio šalių apvažiuota – ne mažiau nei 25 metus keliauta kartu. Garbingiausi apdovanojimai, didžiausi laimėjimai – su juo. Gal ir nesėkmes galėčiau paminėti, bet jų nebuvo. Jis visada buvo labai reiklus, labiausiai sau, bet artistai tai irgi jautė. Dėl to leidau sau silpnybę paraudoti kaip vaikui – taip lyg išsivaliau.
Humoro jausmas – puikus
„Mes bendraudavome kartkartėmis, labai didžiuojuosi, kad jis yra mano dukters krikštatėvis, – pasakojo laidoje „Lietuva tiesiogiai“ taip pat dalyvavęs teatrologas Audronis Liuga. – Aš galiu tvirtai pasakyti, kad jo žmogiškos savybės prilygo jo talentui.
Tai labai retai galima pasakyti apie tokio kalibro menininką.
Nors sakoma, kad genijus ir piktadarybės nesuderinami dalykai, bet, kaip žinome, tai kartais dera. E.Nekrošiaus atveju buvo taip, kad žmogus buvo pirmoje vietoje.
Be to, Eimuntas turėjo puikų humoro jausmą. Aš nežinau kito žmogaus su tokiu taikliu, šiltu ir žmogišku humoro jausmu, kuris itin išryškėjo pastaruoju metu.
Jei kalbėčiau apie kūrybą, vienas dalykas, kurio E.Nekrošius mokė žmones ir kurio pats siekė, – neiti pramintais keliais. Tiesiog neiti. Jauniems aktoriams, režisieriams sakė: „Ieškok savo kelio, kad ir labai sunkaus, kad ir siauro, bet savo.“
Atsivėrė sekluma
„Pasaulis, kuriame aš augau ir jaučiau prasmę kurti, grimzta į Letą, užmaršties upę“, – savo feisbuko paskyroje vakar prisipažino režisierius Oskaras Koršunovas.
Pasak jo, su E.Nekrošiumi mirė visa lietuviška teatro epocha, didis Lietuvos ir pasaulio režisūrinio teatro žemynas neteko dar vieno jį laikančio banginio.
„Dar visai neseniai pajuokavau, kad režisūrinis teatras mirė. Lengvas pajuokavimas virto nepakeliama tiesa. Nuo pat savo pirmo spektaklio „Ten būti čia“ iki dabar visada viduje diskutavau su E.Nekrošiaus teatru. Man E.Nekrošiaus teatras visada buvo esminis meniškumo kriterijus teatre. Be jo teatras prarado gelmę. Nebėra kur nardyti. Liko sekluma. Kurti toliau bus labai sunku.
Kadaise nepraleidau nė vieno jo spektaklio. Paauglystės metais neišeidavau iš Jaunimo teatro. Niekada nebūčiau pasirinkęs šios profesijos, jei nebūčiau matęs „Pirosmani, Pirosmani...“, „Kvadrato“, „Dėdės Vanios“, „Ilgos kaip šimtmečiai dienos“. Šie ir vėlesni spektakliai lėmė ne tik mano pasirinkimą, bet ir kūrybiniame kelyje buvo kertiniai akmenys.
Su E.Nekrošiumi pasikalbėdavome. Retai, pernelyg retai. Jaučiausi nepribrendęs rimtam, o gal visiškai paprastam pokalbiui apie teatrą. Šis pokalbis nebeįvyks“, – teigė O.Koršunovas.
Spėjo visiems padėkoti
E.Nekrošiaus veiklos aruodas pastaruoju metu buvo toks kupinas, kad daugeliui žinia apie jo mirtį buvo visiškai netikėta.
Prieš pat Vėlines Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre pamatėme jo „Vėlines“, pastatytas Varšuvoje pagal Adomo Mickevičiaus kūrinį. Jis repetavo Williamo Shakespeare’o „Ričardą II“. Į Klaipėdą vyko darsyk pažiūrėti savo naujausio spektaklio, pastatyto pagal Sauliaus Šaltenio „Kalės vaikus“.
„Netikėdami, jog E.Nekrošiaus jau nebėra tarp mūsų, privalome suvokti, kad režisieriai, kaip ir jų genialūs spektakliai, nemiršta. Atmintis ir sudaro šį nemirtingumą“, – ištarė teatro apžvalgininkė Daiva Šabasevičienė, prisiminusi paskutinius susitikimus su E.Nekrošiumi.
„Pastaruoju metu E.Nekrošius suspėjo mums visiems padėkoti ir pasakyti tai, ką mano, – sakė D.Šabasevičienė. – Jo paprastumas ir sugebėjimas palaikyti profesiniuose dalykuose buvo neįtikėtinas.
Vilniuje per „Sirenų“ festivalį pamatytos „Vėlinės“, parodytos Vėlinių išvakarėse, tarytum nušlavė begalę smulkių teatrinių bandymų. Režisierius turbūt pirmą kartą gyvenime scenoje išsakė tokią galybę teksto, leisdamas jam skleistis ir pleventi lyg saulės nušviestame aguonų lauke. Vaizdų ir vizijų pasaulis, poetiniai atodūsiai, tikrovės įtrūkiai ir jų užpildymas gyvais balsais „Vėlines“ pavertė čiurlioniška erdve.
E.Nekrošiui patiko užuominos, jis mėgo, kai po sceną lakiodavo angelai, vos prisiliesdami prie žemės. Kartais ir žiūrovai turėjo kūrinio lauke pavaikščioti ant pirštų galų, kad išvystų srauniame upelyje atsispindintį lapų mirgėjimą. Burtininkas iš „Vėlinių“ klausė: „Matote už lango vėlę? Kas tu – angelas esi? Ar gal Dievo motinėlė?“
Atpažindavo veidmainius
Pasak D.Šabasevičienės, E.Nekrošius buvo vienas tų, kuris palaikė jos sumanytą projektą „Lietuvos teatro amžius“: „Pastaruoju metu jis repetavo W.Shakespeare’o „Ričardą II“. Šis autorius ir E.Nekrošius buvo neatskiriamos teatrinės sąvokos.
Buvo svarstoma apie eskizo pristatymą, jei būtų įvykusi spektaklių rodymo programa. Šių renginių ciklo metu jis išklausė visą Dariaus Meškausko paskaitą, kuri prieš porą savaičių vyko „Meno forte“.
Ir nors paskutinio susitikimo metu E.Nekrošius pripažino, kad „netiki aktoriais, kaip ir politikais“, jis visada atskyrė tikrus žmones nuo besiblaškančių veidmainių. Šiame kontekste būtent D.Meškauską jis išskyrė kaip ypatingo talento ir sąžinės aktorių: „Su tokiais kaip jis vienas malonumas dirbti.“
Pamatė savo spektaklį
D.Šabasevičienė prisimena, jog dėkodamas už paskutinį susitikimą, kuris lapkričio 15 dieną įvyko Vilniaus mažajame teatre, E.Nekrošius prisipažino, kad jau kitą dieną jo laukia kelionė į Klaipėdą. O važiuoti nenorėjo, nes, pasak jo, pats kelias sunkus.
„Bet šiandien, kai kiekviena minutė, kiekviena sekundė jau tapo tam tikrais simboliais, džiugina tai, kad šios paskutinės kelionės metu jis dar kartą pamatė paskutinį savo spektaklį, sukurtą Lietuvoje, – S.Šaltenio „Kalės vaikus“, – kalbėjo D.Šabasevičienė. – Po spektaklio džiaugėsi augančiu kūriniu, augančiais ir laisvėjančiais aktoriais, tikėdamas, jog būtent dabar ir reikėtų šį spektaklį nufilmuoti.
Kažkodėl, galvodama apie E.Nekrošių, vis prisimenu lenkų literatūrologo Stefano Kawyno mintis, pasakytas apie A.Mickevičių: „Pasirodo, įvairiai galima pašlovinti didžiuosius poezijos meistrus: galima juos vadinti pradininkais, praturtinusiais literatūrą; o tais atvejais, kai savo kūrybos didumu pribloškia paprastus kūrėjus, atima žadą, tuomet jau iš tikrųjų vienintelis, reiškiantis pagarbą, tokio poezijos demono apibūdinimas tegali būti „poetų žudikas“.“
E.Nekrošiaus lietuvių menininkai nedievino – jų santykis su juo buvo sudėtingesnis ir glaudesnis. Teatre dievybė yra meistrystė, o E.Nekrošius buvo neišsemiamas kūrėjas. Ir turbūt nėra nė vieno aktoriaus Lietuvoje, kuris neturėjo slaptos svajonės su juo susitikti scenoje.
Skaitant garsiausių pasaulyje režisierių mintis visada sutiksi jų pamąstymus ir apie mūsų E.Nekrošių.
O ankstų antradienio rytą, dar iki galo nesulaukus patvirtinimo apie jo mirtį, visais įmanomais būdais plūdo užuojautos net iš mano studijų draugų Sankt Peterburge. Seniausia Teatro akademija Rusijoje ir jos profesūra E.Nekrošių laikė stipriausiu šiuolaikinio teatro pavyzdžiu.“
Pasak D.Šabasevičienės, dailininkas Liudas Parulskis, kurdamas „Lietuvos teatro amžiaus“ logotipą, nusprendė apsistoti ties jo atmintyje labiausiai įstrigusiu spektakliu „Ilga kaip šimtmečiai diena“.
„Prieš porą dienų, kai E.Nekrošius telefonu dar kartą padėkojo už kvietimą dalyvauti lapkričio 15-osios renginyje, netikėtai prisiminiau šią jau gana seniai sukurto logotipo istoriją ir jam papasakojau. E.Nekrošius buvo laimingas ištaręs: „Ilga kaip šimtmečiai diena...“ – sakė D.Šabasevičienė.
E.Nekrošiaus mintys – su saiku ir gelme
Apie tylėjimą
„Apie tai, ką dirbi, nesinori kalbėti. Be to, visokio plepumo, gyrimosi ir nepamatuotos puikybės laikais norisi iš viso tylėti. Tai natūralu.“
Apie kultūrą
„Atsidarau interneto žinių portalą, o ten – ilgiausias sąrašas straipsnių apie krepšinį. Anksčiau dar domėdavausi, dar žaisdavau krepšinį. Po to jis man išnyko. Tokia didelė skiltis straipsnių, o man nereikia. Taip galima suvokti, kad ir teatras kai kam yra išnykęs. Daugeliui žmonių yra išnykęs kultūros skyrius. Jie kitur vaikšto ir net nežvilgteli į tas teatro ar kultūros straipsnių skiltis.“
Apie teatrą
„Teatre viskas vyksta daug paprasčiau nei virš teatro ar virš kūrybos. Negaliu skaityti interviu, kuriuose pakabinamas dūmų debesis, nusišnekama, bandoma sureikšminti nieką. Juk aš, dirbdamas teatre kiekvieną dieną, žinau, kaip tai yra, kaip tai sukuriama, kaip tai daroma. Teatralai galėtų šiek tiek santūriau kalbėti. Pažiūrėkite, rašytojai ar dailininkai kalba visai kitaip.“
Apie aktorius
„Mano aktoriai? Kokią teisę į nuosavybę turiu aš ar kiti režisieriai? Jokiu būdu negaliu sau priskirti nė vieno aktoriaus. Jeigu jis talentingas, juk nesvarbu, jis tavo ar mano. Yra režisierių, kurie aktorių neleidžia vaidinti kitur, kad nesugadintų. Baisu. Kažkoks pavydo jausmas ar snobizmas. Man kaip tik atrodo, kad jauni žmonės turi dirbti pas įvairius režisierius ir išbandyti daug žanrų, stilių.“
Apie aktorius 2
„Jeigu scenoje nėra gerų aktorių, tegu kaip tik nori vadinasi tas teatras. Žmonės sukuria tam tikrą svarbą. Režisieriaus teatras, prodiuserio teatras – svarbu, kad vieno ar kito dėka egzistuoja teatras. Taip, toks laikas, bet visa tiesa – aktorius. Ir čia nieko nauja.“
Apie pripažinimą užsienyje
„Galbūt tai natūralus dalykas: ten – šventė, čia – kasdienybė. Kad ten nešioja ant rankų – sustiprintas įspūdis. Beveik niekuo nesiskiria darbas Lietuvoje ir darbas išvykus. Gal tik papasakojus susidaro iliuzija, kad viskas ten puiku, o mes čia neįvertinami. Viskas retušuojama. Galų gale tai – tikrovės neatitinkanti savireklama.“
Apie darbą
„Darbas susideda iš smulkių dalykų. Pats jis – be bruožų. Tai disciplina. Ir įtampa. Nenoriu mistifikuoti to dalyko. Jis labai paprastas. Nėra jokių puošmenų pridėta.“
Apie lenktyniavimą
„Perfekcionistų nemėgstu. Nėra būtina užimti pirmą vietą, nebūtina ir antrą, trečią. Jeigu iš olimpiados neparvežei medalio, ką – visai nesi sportininkas? Dabar tokia tendencija, ir visuomenė to reikalauja – pirmos vietos, antros, bent jau trečios.“
Apie laiką
„Vakaruose dirbama tik taip – pusantro mėnesio spektakliui. Tokios jau taisyklės. Nematau nieko bloga, kai suteikiama itin mažai laiko. Tada visai kitaip mobilizuojiesi. Režisierius turi pasiruošti iš anksto.
Su aktoriais susitinki tomis dienomis, kai prasideda darbas, bet režisierius jau turi viską žinoti. Ieškoti koncepcijų ar sprendimams daryti per repeticijas nebėra laiko. Viskas turi būti surasta iki tol, surašyta, sudėta galvoje.
Bet tai, ką sakau apie darbo trukmę Europos teatruose, – senos tradicijos, tai normalu. Per tą suteiktą trumpą laiką galima puikių spektaklių sukurti. O galima ir labai prastų. Laiko turėjimas ar neturėjimas kūriniui įtakos neturi.“
Apie idėjas
„Vaizduotė su idėja neturi nieko bendro. Yra daug menininkų, kurių vaizduotė puiki, o idėjų nėra. O rasti idėjų labai nepaprasta, labai. Ir ilgainiui ji, toji mūza, vis rečiau aplanko. Taip. Visus, manau. Na, gal kiti tai slepia. Man sunku.“
Apie mirtį
„Kiekvienas išėjimas yra panašus. Nėra laimingesnės ar nelaimingesnės mirties. Nebūna lengviau dėl to, kai išeina visko pasiekęs žmogus.“
Garsenybė lietuvį pavadino genijumi
E.Nekrošius gimė 1952 m. lapkričio 21 d. Pažobrio kaime (Raseinių r.). 1978 m. Valstybiniame A.Lunačiarskio teatro institute (GITIS) Maskvoje baigė teatro režisūros studijas (vadovas – A.Gončiarovas).
1978–1979 m. dirbo Kauno valstybiniame akademiniame dramos teatre, 1979–1991 m. – Lietuvos valstybiniame jaunimo teatre. 1993–1997 m. buvo Lietuvos tarptautinio teatro festivalio LIFE režisierius. 1998 m. Vilniuje įsteigė teatrą-studiją „Meno fortas“, buvo jos meno vadovas.
Kiekvienas iš keturiasdešimties E.Nekrošiaus spektaklių įėjo ne tik į lietuvių teatro istoriją, bet ir tapo unikaliais europinio scenos meno pavyzdžiais. Tarp jų – „Kvadratas“ (1980 m.), „Pirosmani, Pirosmani...“ (1981 m.), „Ilga kaip šimtmečiai diena“ (1983 m.), „Dėdė Vania“ (1986 m.), „Hamletas“ (1997 m.), „Makbetas“ (1999 m.), „Otelas“ (2000 m.), „Faustas“ (2006 m.), „Idiotas“ (2009 m.), „Dieviškoji komedija“ (2012 m.), „Rojus“ (2012 m.), „Jobo knyga“ (2014 m.), „Borisas Godunovas“ (2015 m.), „Bado meistras“ (2015 m.), „Vėlinės“ (2016 m.).
E.Nekrošius pelnė aukščiausius Lietuvos ir Europos teatro apdovanojimus, iš jų svarbiausi: Lietuvos valstybinė premija (1983 m.), Sovietų Sąjungos valstybinė premija (1987 m.), Baltijos Asamblėjos premija (1994 m.), Europos teatro sąjungos Naujosios teatro realybės premija (1994 m.), Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija (1997 m.), LDK Gedimino ordino Komandoro kryžius (1998 m.), K.Stanislavskio tarptautinio visuomeninio labdaros fondo premija už žymų indėlį į pasaulio teatro meno raidą (2001 m.), ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Didysis kryžius (2003 m.), Nacionalinė kultūros pažangos premija (2008 m.).
JAV dramaturgas A.Milleris E.Nekrošių pavadino genijumi, o jo spektaklį „Pirosmani, Pirosmani...“, žiūrėtą 1985-aisiais, – „vienu geriausių kada nors gyvenime matytų scenos kūrinių“.
Pasak E.Nekrošiaus kūrybos tyrinėtojos, monografijos „E.Nekrošius: erdvė už žodžių“ autorės R.Marcinkevičiūtės, „režisieriaus polinkis vietoj butaforijos kurti sceninį dizainą anuo metu priklausė ateities teatrui. Tačiau net šiais laikais nė vienas iš lietuvių režisierių šiuo atžvilgiu jo dar nepralenkė, nes originalų dizainą savo teatrui E.Nekrošius kurdavo remdamasis personažo ir jo aplinkos pažinimu“.
