Naujųjų metų išvakarėse Eduardo Gimenez pristatys savo šokių ir muzikinę programą nuostabiajame Paliesiaus dvare – menininkas pasidalins pietietiškomis paslaptimis apie aistringąjį tango šokį ir mokys šokti pačią publiką. Taigi, su Eduardo Gimenez pasikalbėjome apie naujametinį koncertą, jo kelionę į Lietuvą, įkvėpimo šaltinius ir menininko kelią.
Gruodžio 31 d. koncertuosite Paliesiaus dvare, sakykite, kokią programą esate parengęs?
Žmonės galės pamatyti, pajausti, išgirsti ir apskritai prisiliesti prie argentinietiško tango pasaulio per muziką, jos istoriją ir šokį. Pirmiausia, aš papasakosiu apie tango istoriją, kilmę – kodėl šis šokis susiformavo niekur kitur tik Argentinoje. Papasakosiu kaip tango keitėsi bėgant laikui, tiek pats šokis, tiek muzika, apie tango stilius ir jų interpretacijas. Publika turės galimybę labai daug sužinoti apie argentinietišką tango ir, žinoma, išmokti šokti šį aistringą šokį.
Jūsų pasirodymas vyks naujųjų metų naktį, sakykit, ką jums pačiam reiškia naujametinė naktis?
Na, galbūt prieš 20 metų tai buvo svarbu, dabar jau matau kaip bėga laikas. Žinoma, nori ar nenori tu matai, kaip žmonės gatvėse skuba, perka, džiaugiasi – šis jausmas užkrečiamas. Be abejo, mano šeima yra Argentinoje: mama, sesės, tetos, dėdės ir jaučiuosi truputį keistai, kadangi norėčiau arba būti ten su jais, arba, kad jie būtų čia su manimi, tad švenčių metu visada yra ir truputį liūdesio.
Bet turiu dukrą, kuri mane aplanko per šventes. Per naujuosius metus vyks koncertas Paliesiaus dvare, o tai išties džiugina, kai galiu kartu su žmonėmis pasidalinti tango aistra ir tango meile. Manau, kad tai itin svarbu, nes tango vienija vienišus žmones, kurie ieško apkabinimo, šilumos ir empatijos.
Jūsų gyvenime yra ne viena meno sritis – šokis, muzika, papasakokite kada ir kaip supratote, kad norite užsiimti šiomis veiklomis?
Nuo pat vaikystės, kiek tik turiu atsiminimų. Kai man buvo 7-8 metukai pradėjau dainuoti bažnyčioje, nes mano mama buvo bažnyčios pianistė. Mes su sese kiekvieną šeštadienį eidavome ten dainuoti, taigi nuo tada viskas ir prasidėjo. Po to pradėjau groti pianinu, mama buvo mano mokytoja.
Vėliau lankiau gitaros pamokas, o tada įstojau į muzikos universitetą Montevidėjuje. Bet visą laiką viena akimi žvelgiau ir į tango šokį. Tai nacionalinis šokis ir nacionalinė muzika Argentinoje. Visa ta nostalgija, aistra man buvo labai artima ir pažįstama – nuo tada pradėjau gilintis į abi šias sritis.
1999 m. atvykote į Lietuvą su bilietu tik į vieną pusę, ar močiutės gimtinę rinkotės kaip erdvę, kur galėsite būti laisvu menininku?
Manau, kad taip. Iš pat pradžių viskas buvo kaip tikrame gyvenime – neaišku, nežinojau kas bus. Tačiau turėjau didžiulę aistrą ir daug pasitikėjimo savimi. Taip dažniausiai būna, kai atvažiuoji su bilietu į vieną pusę – esi pasiruošęs absoliučiai viskam. Man labai pasisekė, nes tada Lietuvoje nebuvo daug žinių apie tango kultūrą. Mes pradėjome mokyti šokti tango ir atlikti tango muziką, tango dainas su kvartetu „4 tango“.
Tai buvo labai didelė sėkmė – 10 metų turėjome aibę koncertų. Tačiau manau, kad svarbiausia buvo mano didžiulis noras ir aistra, kurią turėjau, žinoma, ją turiu ir dabar, tik tada buvau kiek jaunesnis (šypsosi). Tačiau kaip ten bebūtų, viskas pasisekė, nežinau ar tai buvo įrašyta mano likime, ar močiutė buvo teisi, kai sakė: Važiuok į Lietuvą ir būsi laimingas visam gyvenimui. Ji nesuklydo, o labai tiksliai pataikė.
Lietuva – Šiaurės Europa, ar nepasiilgstate pietietiškų ritmų? Ir kaip sekasi jais užkrėsti lietuvius, nes mokote šokio paslapčių savo šokio studijoje „Tango akademija“?
Aš išlaukiau savo Pietų Amerikos, ispanų kultūrą, nes daug bendrauju ispaniškai, turiu draugų iš Ispanijos Vilniuje, taip pat ir iš Pietų Amerikos. Man svarbu save apsupti pietietiška kultūra, kadangi turiu išlaikyti gyvą savo liepsną, o tam itin svarbi kalba. Kalba yra kultūra. Viename susipina daug skirtingų dalykų – muzika, šokis, futbolas...
Taip pat man labai svarbi darbo kokybė, aš turiu žinoti kaip bėgant laikui keičiasi mados ar kiti dalykai, tada aš daug bendrauju ispaniškai, žiūriu ispanišką televiziją ir tai man padeda. Bendrauju ir lietuviškai, turiu du artimus draugus. Pažįstamų žmonių yra daugybė, bet mano artimų draugų ratas yra siauras, nes kai būnu su draugais galiu tiesiog gerai praleisti laiką, tuo metu nenoriu būti tango objektu.
Man nepatinka, kai esu reikalingas tik dėl tango, noriu, kad žmonės mane mylėtų tokį, koks aš esu, su savais kompleksais, minusais, kaip žmogų, nes esu labai pažeidžiamas. Žinoma, scenoje šios savo pusės nerodau, kadangi esu artistas.
Kas jus įkvepia kurti?
Kurdamas ir atlikdamas savo muziką atskleidžiu savo vieną pusę – dvasinę, abstrakčią, kurios negalima paliesti. Kalbant apie tango yra truputėlį kitaip – tu gali liesti kūną. Taigi, tango yra labiau žemės sritis. Kartais reikia save balansuoti, jei per daug gyveni ore, gali prarasti save, privalai turėti žemę. Bet yra ir priešingai, jei turi per daug žemės, neturi dvasios, o tada nesi pilnas savo viduje.
Aš kompensuoju savo gyvenimą vieną pusę maitindamas muzikos, o kitą šokio pagalba. Manau, kad būtina atrasti pusiausvyrą, nes kitaip atsiranda depresijos, traumos. Gi ne viskas yra taip paviršutiniška, ne taip kaip dabar gyvenime, žiūrėdami nuotraukas Facebook‘e, kur visi laimingi ir aistringi. Visada yra ir kita nuotraukos pusė, savąją aš atskleidžiu per muziką. Bet mano muzika nėra populiari (šypsosi).
Nes, deja, žmonės mane visada mato stiprų, aistringą ir nešiojasi šį įvaizdį, išgirdę mano muziką nustemba, sako, kad tai ne aš. Būna ir priešingai, žinoma, rečiau, kai nustebę klausia ar tikrai šoku tango, gi tai toks žemiškas dalykas. Kaip jau supratau, neverta laikytis įsikibus į tam tikras etiketes, nes ne visada ir pats žinai kas esi (šypsosi).
Išties gali būti labai daug, kam standartizuoti save, manau geriausiai skamba tiesiog menininkas. Nes menininkas valdo arba bando valdyti laiką, kad jis niekada nesibaigtų, o jame kažkas išliktų. Manau, kad tai mūsų pagrindinis tikslas. Kai dar vaikystėje supranti, kad nori tapti menininku, tu nesi laimingas, sieki pakeisti savo realybę. Tada paraleliai kuri kitą gyvenimą meno pagalba.
Galbūt turite kokių ritualų, kuriuos atliekate prieš ar per pasirodymus?
Anksčiau, prieš 20 metų prieš pasirodymus sakydavau, kad viskas bus labai blogai, niekas neateis į koncertą. Kadangi neturėdavau jokių lūkesčių, viskas kas būdavo truputį geriau, atrodydavo nuostabu. Dabar dirbu kitaip, dėmesį skiriu susikaupimui, dirbu su pačiu savimi. Gerai ir detaliai viską apmąstau, kas gali nutikti, kad turėčiau sprendimus įvairiausioms situacijoms. Turi būti susikaupęs, blaivus ir viską galėsi valdyti.
Žmonės dažnai galvoja, kad šokis, muzika itin paprasti dalykai, bet taip tikrai nėra. Į tai įdėta be galo daug darbo, repeticijų, pamokų ir daug proto. Aš nuolatos mąstau apie tango figūras, žingsnius, fiziką, matematiką, taip pat ir su muzika – tai menas, kuris reikalauja daug mąstymo. O tai suteikia pasitikėjimą, kai puikiai žinai ką darai, nieko nebijai. Gali stovėti restorane arba milžiniškame stadione, visai nesvarbu, nes žinai savo vertę ir eini pirmyn. Tad ritualo neturiu, tai tiesiog susikaupimas.
Kokią žinutę stengiatės perduoti savo klausytojams?
Manau, kad specialiai nenoriu nieko pasakyti, mano tikslas būti atviru, jautriu, pažeidžiamu. Būti ne žvaigžde, o žmogumi. Yra publika, kuri gali labai giliai perskaityti artistą ar atlikėją. Per muziką ir šokį žmogus gali pasijausti kitaip. Aš nesakyčiau, kad jis būtinai turi jaustis geriau, jis gali jaustis ir blogiau. Bet tas blogas jausmas priverčia mąstyti: Kodėl aš taip jaučiuosi? Ką aš blogai padariau? Kodėl aš negaliu toleruoti tos žinutės ar muzikos?
Man svarbu, kad mano pasirodymai žmonėms būtų lyg terapija – ne paviršutiniškas laiko praleidimas, o prasmingas, kad sugrįžę namo žmonės prisimintų dainą ar eilutę, analizuotų. Kai aš einu į koncertus, renkuosi ne tik tą atlikėją, kurio muzika man patinka, bet ir tą kuriuo asmenybe žaviuosi. Nes noriu išmokti ko nors savo gyvenimui, kažką pritaikyti.
