„Per savo karjerą režisavau daug filmų, kurių centre buvo moterys. Šį kartą norėjau sukurti filmą, kuriame pagrindiniai veikėjai būtų vyrai, nebijantys parodyti savo silpnumo.
Internete atradau asociacijos „Pakelti naštą“ puslapį ir mane sujaudino nukentėjusiųjų nuo kunigo istorijos, ypač Aleksandro, kurį vaidina Melvilas Poupaud. Jis daug metų kovojo su Bažnyčia, kad jo istorija būtų išgirsta ir jį seksualiai išnaudojęs kunigas nebedirbtų su vaikais. Aš susitikau su aukomis ir jie man davė leidimą sukurti filmą apie juos,“ – spaudos konferencijoje apie filmo idėją pasakojo režisierius.
Filme atsigręžiama į trijų veikėjų – Aleksandro, Fransua ir Emanuelio kovą su kunigu Bernardu Preynant, kuris seksualiai išnaudojo berniukus 8-ojo–9-ojo deš. Lione. Šiuo metu Prancūzijoje vis dar vyksta teismai, iškelti keliems su byla susijusiems kunigams. Artimiausias įvyks kovo 7 d. kardinolui Philippe'ui Barbarinui, už nusikaltimų slapstymą. Kunigo B.Preynant teismas numatomas 2019-ųjų pabaigoje.
Paklaustas, ar nemano, kad jo filmas gali paveikti teismo procesą, F.Ozonas teigė apie tai negalvojantis: „Man svarbiausia buvo aukų jausmai. Viską, ką pasakoju filme, jau buvo rašyta Prancūzijos spaudoje. Galbūt tarptautinėje auditorijoje ši istorija nėra gerai žinoma, bet mano šalyje visi yra apie ją girdėję.“
Rašydamas scenarijų režisierius rėmėsi aukų pasakojimais ir Aleksandro laiškais, kurių originalus jis atsinešė į pirmą susitikimą su režisieriumi. Iš pradžių norėjęs kurti dokumentinį filmą, F.Ozonas nusprendė pereiti prie vaidybinio žanro, nenorėdamas vėl liepti nukentėjusiesiems sėstis prieš kameras. Tačiau filmo siužete režisierius siekė atkurti realių veiksmų seką.
„Filmo struktūra paremta tikros istorijos laiku. Aleksandras pirmasis pradėjo kovą su institucija. Kai jis suprato, kad Bažnyčia nesiims jokių veiksmų, jis kreipėsi į policiją. Tuo metu Aleksandrui atrodė, kad padarė viską, ką galėjo.
Bet policininkas, kaip matome filme, atrado daugiau aukų. Jos įkūrė asociaciją „Pakelti naštą“, į kurią kreipėsi dar daugiau nukentėjusiųjų. Dažniausiai filme neprarandi pagrindinio veikėjo po 45 minučių. Man buvo labai svarbu, kad žiūrovai jaustų veikėjus esamoje situacijoje, todėl pasirinkau tokius gerus aktorius.“
Režisierius negalėjo filmuoti katalikiškojo Liono bažnyčiose.
„Nuo pat pradžių nusprendėme Lione filmuoti tik bažnyčių eksterjerus. Interjerai buvo filmuojami Belgijoje ir Liuksemburge. Mes net nebandėme Liono prašyti filmo finansavimo. Šis miestas yra labai katalikiškas, todėl žinojome, koks stiprus ryšys sieja jo gyventojus su Bažnyčia. Norėjome būti nepriklausomi, o ne jausti kieno nors cenzūrą.“
„Ačiū Dievui“ Prancūzijoje kai kur buvo pradėtas rodyti dar prieš kino festivalį, o šalyje bus išleistas pasibaigus „Berlinale“. Dar prieš pasirodydamas filmas sukėlė žiūrovų pasipiktinimą. Kaip teigė režisierius, filmas nėra prieš Bažnyčią, o juo piktinasi žmonės, kurie nėra jo matę.
2019 m. filmas pasieks ir Lietuvos kino teatrus.
