Tik lrytas.lt: kino režisierius Fatihas Akinas apie serijinį žudiką

2004 m. vokiečių režisierius Fatihas Akinas Berlyno kino festivalyje laimėjo Auksinį lokį už filmą „Galva į sieną“. Po 15 metų pertraukos į konkursinę programą jis sugrįžta su savo pirmuoju siaubo žanro filmu „Auksinė pirštinė“ (Der goldene Handschuh, 2019 m.), pasakojančiu apie 8-ojo dešimtmečio serijinį Hamburgo žudiką Fritzą Honką, kuris savo aukas rinkdavosi „Auksinės pirštinės“ bare.

F.Akinas – vienas tituluočiausių dabartinių vokiečių kino režisierių.<br>„Sputnik“ / „Scanpix“ nuotr.
F.Akinas – vienas tituluočiausių dabartinių vokiečių kino režisierių.<br>„Sputnik“ / „Scanpix“ nuotr.
Kadras iš filmo „Auksinė pirštinė“.
Kadras iš filmo „Auksinė pirštinė“.
Kadras iš filmo „Auksinė pirštinė“.
Kadras iš filmo „Auksinė pirštinė“.
Kadras iš filmo „Auksinė pirštinė“.
Kadras iš filmo „Auksinė pirštinė“.
Kadras iš filmo „Auksinė pirštinė“.
Kadras iš filmo „Auksinė pirštinė“.
Kadras iš filmo „Auksinė pirštinė“.
Kadras iš filmo „Auksinė pirštinė“.
Daugiau nuotraukų (6)

Ieva Šukytė, specialiai Lrytas.lt iš Berlyno

Feb 15, 2019, 6:15 PM, atnaujinta Feb 17, 2019, 5:18 PM

– Kaip, jūsų manymu, medija reaguos į jūsų filmą ir ar jums tai rūpi?

– Nemanau, kad man rūpi. Aš nustojau skaityti filmų apžvalgas jau gana seniai. Jos skirtos žiūrovams, bet ne man. Dažniausiai po filmų pasiklausiu, kokia jų reakcija, kad galėčiau pasiruošti.

Nuo pat pradžių žinojau, kad šis filmas kaip „Favoritė“ ar „Žalioji knyga“ nėra skirtas „Oskarams“. Aš nesu savo karjeros strategas. Gal taip mąsčiau prieš dešimt metų, tačiau šiandien gyvenimas yra per brangus, kad galvočiau apie tai, kokius „mygtukus“ man reikia spausti. Aš turiu galimybę kurti, ką noriu, ir už tai esu labai dėkingas. Kartais žmonėms tai patinka, o kartais ne.

– Filmo veiksmas vyksta 8-ojo dešimtmečio Hamburge. Kodėl dabar pasirinkote kurti filmą apie F.Honką?

– Filmas pastatytas pagal knygą, kuri iki šiol yra viena geriausiai parduodamų Vokietijoje. Tai buvo viena pirminių priežasčių.

Visada norėjau sukurti siaubo žanro filmą ir panašu, kad būtent šiuo metu šis žanras yra vienintelis, kuris dar daro įspūdį kino teatruose, ypač kai gyvename „Netflix“ ir „Amazon“ dienomis. Tai labiau kolektyvinė patirtis, kurios tiek nesuteikia kiti žanrai.

Nesu nusistatęs prieš internetines filmų platformas, tačiau tarp manęs ir kino teatrų yra neatsiejamas romantinis ryšys. Aš vis dar manau, kad kino teatrai yra geriausia vieta kolektyvinei patirčiai.

Panašu, kad autorinis kinas vis labiau žvalgosi į siaubo žanrą. Kitas klausimas, ar pasiseka, ar ne. Pavyzdžiui, neseniai pasirodęs „Suspirijos“ perdirbinys ar Yorgo Lanthimo „Švento elnio nužudymas“. Šis filmas taip pat yra ir apie Antrąjį pasaulinį karą, kuris vis dar nėra pakankamai apmąstytas Vokietijoje. Kai matai rinkimus ir dešiniųjų ekstremizmą, žmonės teigia, kad Antrasis pasaulinis karas buvo tik paukščio šūdas mūsų didingoje istorijoje. Jis padarė didelę traumą mūsų šaliai.

Šiame filme dėmesys labiau sutelkiamas į traumą. Visiems atrodo, kad mes apžvelgėme savo praeitį giliau nei kitos šalys. Tačiau tik kultūrinis elitas žengė šį žingsnį. Visas proletariatas, darbininkų klasė neturėjo galimybės to padaryti, todėl jie tokie traumuoti ir vartoja tiek daug alkoholio.

Beje, tuometė valdžia davė jiems alkoholio kaip amerikiečiai davė indėnams, siekdami, kad jie pamirštų praeitį. Filmas yra ir apie tai.

– Tačiau atrodo, kad savo filme žengiate žingsnį šlykštumo link. Ar manote, kad parodėte F.Honką tikroviškai?

– Taip. Vaikinas iš tiesų buvo baisiai negražus. Romanas yra apie tai, koks jis buvo baisus. Jis buvo toks negražus, kad negalėjo užkalbinti moterų.

Šiame filme kalbama ir apie seksualinę frustraciją. Vienintelės moterys, prie kurių jis galėjo prieiti, buvo alkoholikės, vyresnio amžiaus buvusios prostitutės. Mes gyvename pasaulyje, kuriame viskas sukasi apie jėgą, turtą, norėjimą atrodyti nepriekaištingai.

– Bet jūsų filme yra du jaunesni veikėjai, kurie išsiskiria iš visos filmo aplinkos. Ar jie atstovauja naujai kartai?

– Paaugliai atstovauja šių dienų kartai. Bet net ir per atrankas turėjau diskusijų su prodiuseriais dėl merginos vaidmens. Ieškojau merginos, kuri atrodytų truputį vyresnė, būtų truputį panaši į kitas filmo moteris.

Bet prodiuseris norėjo labai gražios, lieknos merginos, kuri būtų kontrastas visoms kitoms. Aš nesutikau. Man reikėjo merginos, kuri būtų jo aukų jaunoji versija.

– Knyga pasirodė 2016 m. Ar nuo to laiko ir ruošėtės šiam projektui?

– Nusipirkau knygos teises, kai nusprendžiau kurti „Iš niekur“, todėl susiklostė taip, kad vienu metu plėtojau du projektus.

– Tiek praėjusiame filme „Iš niekur“, tiek šiame, atrodo, keliate vokiečių tapatybės klausimą?

– Man regis, visada jį nagrinėjau.  Filme „Iš niekur“ yra Diane Kruger veikėja, baltosios rasės vokietė. Bet filme yra ir kitų veikėjų, kaip jos vyras, kuris irgi vokietis, tačiau ne visi su tuo sutiktų.

Aš kalbu ne tik apie dešiniuosius ekstremistus, bet ir mūsų kultūrinį elitą. Žinoma, visi didžiavosi, kai prieš 15 m. laimėjau Auksinį lokį, tačiau vis tiek teigė, kad aš nesu tikras vokietis. Visi mano filmai yra vokiški, nesvarbu, ar kalbu apie vokiečius, ar apie turkus.

– Bet viskas vyksta Hamburge.

– Taip. Miestas tapo lyg mano filmavimo aikštele. Aš norėčiau persikelti gyventi kur nors kitur. Bet turiu žmoną ir vaikų. Kino aikštelėje aš galiu būti diktatorius, tačiau mūsų šeimoje vyrauja demokratija. Aš esu tik vienas balsas – kiti trys nori likti Hamburge.

– Filme yra nedidelė scena, kai pagyvenusi pora užsuką į „Auksinės pirštinės“ barą ir susižavėjusi po jį žvalgosi. Ar norėjote pakomentuoti šių dienų susižavėjimą žemesniosios klasės žmonėmis?

– Šio bjauraus pasaulio apraiškų yra visur, ne tik Hamburge. Kurti filmą  galiausiai apsisprendžiau tuomet, kai pirmą kartą apsilankius „Auksinėje pirštinėje“. Net kai nusipirkau knygos teises, nebuvau tikras, ar kada ją ekranizuosiu.

Vieną ketvirtadienio vakarą nuėjau į barą. Jame sėdėjo keli turistai, kurie atėjo būtent dėl knygos, bet jų nebuvo daug. Bare buvo viena pagyvenusi moteris, kuri lengvai galėjo būti viena filmo veikėjų.

Ji sėdėjo šalia manęs ir pradėjo mane glostyti, prašydama nupirkti išgerti. Aš nupirkau jai gėrimo ir paklausiau, ką čia veikia. Ji pasakė, kad 40 m. buvo ištekėjusi, vaikai ir vyras ją paliko ir ji daugiau nieko nebeturi. Ji švaisto visus savo pensijos pinigus šiame bare.

Šis susitikimas mane labai nuliūdino, užgavo kažkokias sielos stygas. Kitą rytą jaučiausi truputį melancholiškas, prislėgtas. Toks jausmas truko kelias dienas. Klausiau savęs, kodėl taip jaučiuosi, ką ji sužadino?

Moteris vis tiek gyvena, kad ir koks būtų jos gyvenimas. Ji nebando nusižudyti. Todėl ir nusprendžiau kurti šį filmą.

– Ar jums gaila F.Honkos?

– Man jo gaila. Bet nenorėjau manipuliuoti žiūrovais. Kai kurių elementų yra  F.Honkos biografijoje. Pavyzdžiui, vaikystėje jis buvo prievartaujamas, tačiau nusprendžiau filme to nerodyti.

Montuojant juostą mane trikdė tos prievartavimo scenos, nes jos tarsi buvo kvailas paaiškinimas, kodėl jis taip elgėsi. Tik dėl to, kad tave prievartavo vaikystėje, nesuteikia teisės tapti serijiniu žudiku. Juk yra tiek daug žmonių, kurie, tai išgyvenę, sugebėjo susikurti gyvenimą. Jaučiau, kad jeigu palikčiau šias scenas filme, spjaučiau jiems į veidą.

– Kai kurie žmonės kritikuoja filmą dėl moterų vaizdavimo jame.

– Man patinka šio filmo moterys. Girdėjau, kad kai kuriuos žmones trikdo jų negraži išvaizda. Tačiau tokių moterų esama gyvenime ir jos turi teisę pasirodyti ekrane. Jos taip pat turi teisę apsinuoginti kino filme.

Praeityje dirbau su daug gražių moterų, tačiau ir šias stengiuosi pavaizduoti kuo gražiau.

– Filme taip pat nemažai juodojo humoro. Ar to ir siekėte?

– Šie elementai buvo knygoje. Man patiko, kad knygoje juokas pasitelktas ne dėl juoko, o norint parodyti šio pasaulio groteską. Jeigu žvelgtume į gyvenimą, jis yra juokingas.

Kadangi kūriau siaubo filmą, žinojau, kad humoras gali būti viena jo dalių. Kurdamas filmus sykiu juos studijuoju. Norėjau, kad žiūrovai kartkartėmis pailsėtų nuo visos bjaurasties ir realizmo. Suteikti jiems galimybę pasijuokti prieš sukeldamas šoką.

– Filmas yra ne tik apie išorinį bjaurumą, bet ir vidinį, apie vienatvę.

– F.Honka buvo labai vienišas žmogus. Kai gyveni šeimoje, ieškai vienatvės. Moteris, kurią sutikau bare, taip pat vieniša.

Netikiu, kad jis žudo, nes yra vienišas. Tačiau vienatvė yra jo gyvenimo dalis.

Lankydamasis bare klausiau savininko: jeigu kursiu čia filmą ir tavo lankytojus paversiu zoologijos sodo gyventojais, ar neprieštarausi? Jis man atsakė: klausyk, šis baras veikia nuo 1956-ųjų 24 val. per parą, 356 dienas per metus. Per tą laiką jis matė tiek, kad išgyvens ir tavo filmą. Kuo daugiau žmonių ateis, tuo mums geriau.

– Kuo jus sudomino aktorius Jonas Dassleris? Jis visai nepanašus į F.Honką.

– Man jį parodė žmona. Buvome apdovanojimų ceremonijoje, kur Jonas gavo prizą kaip geriausias kylantis aktorius. Mano žmona pasakė: dešimčia metų vyresnis šis vyras yra tavo F.Honka. Nebūčiau apie jį net pagalvojęs, nes Jonas per jaunas.

Nuo pat pradžių žinojau, kad reikės daug grimo, nes niekada nerasiu į F.Honką panašaus aktoriaus. Nenorėjau dirbti su mėgėjais, man reikėjo tikrų aktorių, kurie suprastų, kas yra scenų choreografija.

J.Dassleris puikus aktorius, tačiau mane labiau patraukė jo jaunatviškumas. O su tuo susijęs trapumas, kurio norėjau filme.

– Larsas von Trieras sukūrė filmą apie serijinį žudiką „Namas, kurį pastatė Džekas“.

– Esu jo gerbėjas, tačiau nemačiau šio filmo. Kažkas man prasitarė, kad filme nušaunamas vaikas, o tai yra mano riba. Filmuose galiu eiti toli, bet net ir tam yra ribos.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.