***
V.Juodpusis. Net šešis dešimtmečius atmintyje neblėsta 1957 metais iš tarptautinio konkurso parvežtas V.Noreikos, tada dar Lietuvos valstybinės konservatorijos studento, laimėtas aukso medalis ir jo švytintis jaunatviškas veidas. Dainininko sėkme džiaugėmės visi, taip pat ir profesorius Kipras Petrauskas, kuris, pamenu, savo studentui pranašavo didžiulę kūrybinę ateitį.
V.Noreika su konkurse jam akompanavusiu tautinių muzikos instrumentų ansambliu „Sutartinė“, vadovaujamu Prano Tamošaičio, nesiskyrė daugelį metų, taip gaivindamas lietuviškumą, tautiškumą, o to ypač laukė anuometė lietuviškoji visuomenė.
Po tokių koncertų per Lietuvos televiziją, kurioje tuomet darbavausi, sulaukdavome daugybės laiškų – klausytojai ir žiūrovai didžiavosi V.Noreikos talentu, jo švelniu balso tembru, taip artimu lietuviškai dvasiai. O ir tolimiausiuose užsienio kraštuose po suplanuotos koncertinės programos solistas dažniausiai dar padainuodavo lietuviškų melodijų, kurios sužavėdavo kitataučius. Ne kartą ir Latvijos, Ukrainos, Bulgarijos operos teatrų scenose Alfredo, Almavivos, Hercogo partijas yra dainavęs lietuviškai.
Pamenu 1959 metais V.Noreikos sukurtą Skudutį B.Dvariono operoje „Dalia“ – 24 metų solistui teko suvaidinti pagyvenusį žmogų. Tais pačiais metais jis dainavo Naglį V.Klovos operoje „Vaiva“, vėliau buvo Andrius, Jurgelis, Tadas, Julius, Danyla, Rūtenis, Kastytis, Skačkauskas, Herkus Mantas kompozitorių V.Klovos, B.Dvariono, V. Laurušo, K.V.Banaičio, G.Kuprevičiaus operose. Gyvenimo pabaigoje V.Noreika koncertines programas neretai papuošdavo kaip tik Skudučio balade, kurią atliekant jau nebereikėdavo grimuotis...
Vienu metu, gal prieš porą dešimtmečių, pajutome lyg ir sumažėjusį dėmesį V.Noreikos muzikinei veiklai. Lietuvos muzikų rėmimo fondo direktorė Liucija Stulgienė, suprasdama, kad jo menas tikrai reikalingas Lietuvos žmonėms, ėmė kviesti Maestro į fondo rengiamus koncertus. Net žiemos sąlygomis jis, žmonos Loretos lydimas, neatsisakydavo vykti į gana tolimas Lietuvos vietoves, į blokados metu beveik nešildomas sales. Tuščių vietų ten nelikdavo.
„Mano bendravimas su V.Noreika truko apie du dešimtmečius, – prisimininė Muzikų rėmimo fondo direktorė L.Stulgienė. – Ne tik didžiosiose Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių scenose, bet ir daugelyje rajonų kultūros centrų, kariniuose daliniuose Maestro būdavo laukiamas, klausytojų su didele pagarba sutinkamas ir su nepaprasta meile už dovanotą šventę išlydimas.
Neaplenkdavome mokyklų, senjorų, neįgaliųjų pensionų. O ten, kaip sakydavo jų vadovai, po koncertų kelioms savaitėms įsivyraudavo išskirtinė, šventiška nuotaika. Į koncertus, kuriuose dainuodavo V.Noreika, važiuodavau su didžiuliu malonumu, nes matydavau, kaip jis mokėjo užburti skirtingo amžiaus klausytojus, kaip jo atliekami kad ir sudėtingiausi kūriniai paklusdavo švelniam balsui, kaip raiškiai jis perteikdavo lietuvišką tekstą. Kiekvieną kartą, vykdama į tokius koncertus, žinodavau, kad ir aš pati patirsiu naujų emocijų girdėdama vis kitokias operų arijų ar populiariųjų Algimanto Raudonikio „Švelnumo“, Antano Bražinsko „Ugnelės“ interpretacijas.
Po V.Noreikos koncerto Gruzdžių bažnyčioje solidaus amžiaus klebonas dėkodamas taikliai pasakė, kad jis pasijutęs kaip prie dangaus vartų.“
Stebėjausi, kad profesoriui V.Noreikai tik 2010 metais buvo paskirta Lietuvos nacionalinė kutūros ir meno premija. Gal kad nevarstė įvairių institucijų, valdininkų durų, nesilankstė jiems? Tačiau tūkstančius kartų jis lenkėsi Lietuvos žmonėms, kurie labai vertino jo meną.
Trumpai darbuodamasis Venesueloje, Estijoje, kur pelnė Estijos muzikos ir teatro akademijos garbės daktaro vardą, galėjo ten ir įsitvirtinti. Bet jo širdis jautė ryšį su Lietuva, jos žmonėmis, jos jaunąja karta, su kuria mokėjo bendrauti. Sujaudino Nacionalinės M.K.Čiurlionio menų mokyklos bendruomenė, palydėti Maestro į paskutinę kelionę sustojusi prie mokyklos Tado Kosciuškos gatvėje. Beje, jo autoritetingo žodžio visada reikėjo ir „Dainų dainelės“ konkurso rengėjams bei dalyviams.
Jausdamas išskirtinę pagarbą didžiam Lietuvos Dainiui, ėmiausi sisteminti duomenis apie jo darbus, visas kūrybinės veiklos sritis. Vien Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro scenoje sukurta beveik pusšimtis vaidmenų, dainuota Kauno valstybiniame muzikiniame teatre. Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre V.Noreika atliko jam skirtą Herkaus Manto partiją Giedriaus Kuprevičiaus operoje „Prūsai“.
Žinojome, kad solistas dažnai dainuodavo garsių pasaulio operos teatrų scenose, tačiau kai visa tai sugulė į bendrą sąrašą, pasirodė: dainuoti 238 spektakliai 49-iuose teatruose! Vokalinės išminties iš profesoriaus V.Noreikos sėmėsi apie 50 dainininkų, kurių ne vienas dabar garsėja pasaulyje. Dar gerokai anksčiau puikią operos solisto karjerą jis išpranašavo Vaidui Vyšniauskui.
Nuo 1997 iki 2017 metų teko fiksuoti Lietuvos muzikų rėmimo fondo rengtus V.Noreikos koncertus Lietuvoje – bažnyčiose, kultūros centruose, aikštėse. Jų būta per 200! Vesdamas daugelį šių koncertų jausdavau ypatingą solisto susikaupimą kiekvienam pasirodymui. Būdavo apgalvojama kūrinių tvarka, atsižvelgiama į tos dienos nuotaiką, aplinką, balso būklę. Mėgdavo reaguoti ir į publikos dėmesį, jos nusiteikimą, prabildamas savo žodžiu, kartais į programą įtraukdavo ir naują kūrinį, nes jo koncertmeisteriai Povilas Jaraminas, Lina Giedraitytė ar Aleksandras Vizbaras tam būdavo pasiruošę.
Savo repertuare profesorius turėjo apie 80 lietuvių liaudies dainų išdailų (K.Griauzdės, P.Olekos, V.Klovos, P.Tamošaičio ir kt.), per 70 lietuvių kompozitorių (A.Kačanausko, R.Žigaičio, L.Povilaičio) romansų, per 20 lietuvių autorių (J.Karnavičiaus, M.Petrausko, V.Klovos, B.Dvariono) operų arijų, per 40 mūsų kompozitorių (A.Raudonikio, B.Gorbulskio, M.Vaitkevičiaus) populiariosios muzikos kūrinių. O kur dar rusų, Vakarų Europos kompozitorių kamerinė muzika, įvairių tautų liaudies dainos, sakraliniai kūriniai... Taigi, be didesnio pasirengimo V.Noreika galėjo atlikti bet kurį iš beveik 700 kūrinių. Tiek jų, nugludintų iki tobulumo, „tilpo“ jo atmintyje ir prireikus galėjo būti pateikti klausytojams, ir ne viena kalba.
Lietuvos muzikų rėmimo fondo rengiamuose V.Noreikos koncertuose didžiosiose Lietuvos koncertų salėse, atokiausiose mūsų šalies bažnyčiose ir kultūros centruose, festivalio „Druskininkų vasara su M.K.Čiurlioniu“ scenose matydavau nepaprastą klausytojų akių spindesį.
Tokią atgaivą Lietuvos žmonėms, atrodo, galėdavo dovanoti tik jis – nuostabusis mūsų tenoras, prilygęs pasaulinio atlikimo meno elitui. Neabejodamas sakau, kad jo balsas ir interpretacija – mūsų nacionalinis turtas, Dievo dovana Lietuvai. Dauguma Lietuvos žmonių jo išėjimą Amžinybėn išgyveno kaip didžią netektį.
***
J.Sakalauskas. Gyvenime turėjau daug svajonių ir įdėjau daug pastangų, kad judėčiau jų link. Kai kurios svajonės atrodydavo sunkiai pasiekiamos. Dabar drąsiai galiu sakyti – bijok svajoti, nes svajonės kartais virsta tikrove. Geriau pagalvok, kas bus, jei svajonės išsipildys, ką tada darysi.
Iš vaikystės prisimenu legendinį maestro V.Noreikos įrašą „Švelnumas“. Per patefoną jo klausydavosi mama. Tuo metu niekas nebūtų pasakęs, kad mano keliai taip stipriai susipins su maestro V.Noreikos keliais.
Dainuoti man patiko visada, tačiau tik sulaukęs 20 metų supratau, kad savo gyvenimą norėčiau sieti su klasikiniu dainavimu. Iš dalies sprendimą tapti dainininku lėmė ir tokia, sakyčiau, keista mintis: maniau, dainininkai turi pakankamai laiko, tad studijuodamas vokalą dar galėsiu užsiimti vadyba ir kompozicija, ką tuo metu aktyviai dariau. <...>
LMTA patekau į V.Noreikos dainavimo klasę, tačiau tada su juo nesusitikau, nes semestro pradžioje buvau pervestas į maestro mokinio Audriaus Rubežiaus klasę. Vieną savaitę A.Rubežiui išvykus mokiausi pas V.Noreiką. 2005 metais man, antro kurso studentui, nusišypsojo laimė – atsirado vieta prof. V.Noreikos klasėje. Pas maestro mokiausi 5 metus, įgijau bakalauro ir magistro diplomus, kartu su juo koncertuodavau.
V.Noreika buvo ne vien mokytojas, bet ir globėjas. Jo tėviškas rūpestis ir pasitikėjimas ypač trečiame, ketvirtame kursuose man, jaunam dainininkui, davė sparnus. Buvau labai iniciatyvus studentas, jis manęs nestabdydavo, leisdavo rinktis repertuarą, domėjosi mano veikla. Kartą mano viešai pasakyta mintis jam nepatiko ir laikinai šiltas bendravimas buvo atvėsęs, tačiau tai truko gal tik keletą mėnesių.
Mane žavėjo, kad toks žinomas menininkas nuoširdžiai domisi, džiaugiasi ir didžiuojasi savo mokiniais, jų dideliais ir mažais laimėjimais. V.Noreika buvo labai linksmas žmogus, ypač nuotaikingos būdavo kelionės į koncertus ir iš jų, juokdavomės visą kelią.
Jis akcentuodavo jautrumą žmogui. Jam labai svarbi buvo publika. Scenoje mokėjo suderinti nuoširdumą ir aristokratiškumą, stengdavosi išlaikyti aukštą klasikinio dainavimo lygį, tačiau kartu norėdavo būti suprastas paprastų žmonių. Labai daug dėmesio skirdavo tekstui: „Dainos žodžius ir jų prasmę turi suprasti visi, klausytojas drauge su atlikėju turi išgyventi jausmus.“ Arijas prašydavo mokytis dviem kalbomis, pabrėždamas, kad lietuviškai dainuoti privalu.
V.Noreikos balso tembras ir atlikimo maniera visada darė ir daro labai didelį įspūdį bei įtaką mano dainavimui. Jis – mano mėgstamiausias lietuvių klasikos atlikėjas.
Vadovo ir pedagoginėje veikloje jis matė didelę prasmę bei misiją, tačiau jo stichija buvo scena, kiekvieną kartą joje įrodydavo, kad scena yra didysis pašaukimas ir visas gyvenimas.
Stebėdavau, kaip maestro V.Noreika derina įvairias savo talento puses: operos solistas ir estradinės muzikos dainininkas, operos studijos vadovas, LMTA Dainavimo katedros vedėjas, pedagogas. Man teko diskutuoti apie jo rengtas dainininkų mokymo programas, klausytis jo minčių apie vadovavimo teatrui etapą. Tuo metu sąmoningai to neanalizuodavau, bet dabar, praėjus nemažai laiko, suprantu, kiek daug iš jo esu gavęs.
V.Noreika daug pasakodavo apie savo karjerą ir jos vingius, apie Italijos laikotarpį, vaikystę, mokslus, K.Petrauską, mokinius, savo asmeninį gyvenimą, darbą Estijoje, Venesueloje. Tie pasakojimai nebūdavo chronologiški, todėl negalėjau susidaryti nuoseklaus vaizdo. Viskas susidėjo į visumą, kai perskaičiau muzikologo Viktoro Gerulaičio knygą apie V.Noreiką. <...>
Kai vadovavau Klaipėdos valstybiniam muzikiniam teatrui, maestro V.Noreika man daug kartų yra sakęs: „Neužmiršk žmonių. Teatras yra viskas – ir valytojas, ir dainininkas, teatras prasideda nuo budėtojo.“ Visada pabrėždavo, kad labiausiai reikia pasiruošti pokalbiams su orkestru, būtent orkestro muzikantai yra aukščiausio lygio intelektualai ir muzikai. Orkestras – teatro plaučiai.
Maestro V.Noreika mane palaimino, jei taip galima pasakyti. Džiaugėsi mano veikla ir mano laimėjimais. Tai nėra mistika ar pagražinimas, tai tiesiog man labai svarbu. Jam visada jausiu atsakomybę vadovaudamas jo kurtam teatrui.
