Laimę gali rasti ir muziejuje

Arti pusę amžiaus Maironio literatūros muziejui atidavusi buvusi jo direktorė ir ilgisi senosios darbovietės, ir džiaugiasi laisve. Kaunietė mano, kad muziejai turi spėti su laiku, bet protingai.

A.Ruseckaitė: „Esame kažkur per vidurį tarp humanitarinio ir technokratinio miesto.“<br>M.Patašiaus nuotr.
A.Ruseckaitė: „Esame kažkur per vidurį tarp humanitarinio ir technokratinio miesto.“<br>M.Patašiaus nuotr.
Šiemet Vilniaus knygų mugėje A.Ruseckaitė pristatė savo knygą apie S.Nėrį "Padai pilni vinių".<br> M.Ambrazo nuotr.
Šiemet Vilniaus knygų mugėje A.Ruseckaitė pristatė savo knygą apie S.Nėrį "Padai pilni vinių".<br> M.Ambrazo nuotr.
Daugiau nuotraukų (2)

Lrytas.lt

Mar 10, 2019, 8:17 AM

Miesto kultūros premijomis įvertinta buvusi Maironio literatūros muziejaus direktorė Aldona Ruseckaitė. Ji muziejui vadovavo nuo 1989 metų, o neseniai baigėsi jos kadencija. A.Ruseckaitė yra parašiusi ne tik mokslinių ir informacinių straipsnių muziejine tema, bet ir žinoma kaip prozininkė, poetė.

Ar šiais laikais dar užtenkamai muziejų lankytojų? Ar teisūs tolerancijos skleidėjai, sėjantys neapykantą sovietinės epochos rašytojams? Ar Kauną galima vadinti kultūrininkų, ar technokratų miestu? Apie tai „Laikinoji sostinė“ kalbėjosi su A.Ruseckaite.

– Ar negaila buvo atsisveikinti su muziejumi, kuriam tiek daug kūrybinių jėgų atidavėte? Gal galėjote ir toliau dalyvauti konkurse eiti vadovo pareigas?

– Kam būtų negaila išeiti po 42 metų darbo – tai beveik vienintelė mano darbo vieta, pradėjau dirbti Maironio namuose dar studentė. Betgi žmogus turi protą, suvokia laiką, jo tėkmę, galimybes ir visą dialektinę eigą.

Trisdešimt metų vadovavimo Maironio lietuvių literatūros muziejui jaunam žmogui yra neįsivaizduojamas laikas. Į tokius ilgastažius dabar dažnai žiūrima su panieka, net su pykčiu. Nors šiaip metai bėga, anot Maironio, „kaip vandenys upės...“ Atsigręži, o gyvenimas jau praeityje. Kai 2014 m. įsigalėjo kadencijos ir pasirašiau penkerių metų sutartį, jau tada žinojau, kad tai tikrai paskutinis penkmetis.

Gal dėl kokių nors intrigų daugiau nebekandidatuoju? Užtikrinu – tikrai ne. Ir iš muziejaus bendruomenės niekada nesu pajutusi spaudimo ar nepasitikėjimo, tačiau jeigu dabar kandidatuočiau, nelaimėčiau nė pusės balo, nes Kultūros ministerija nori atnaujinti – taip ir turi būti, tikrai tą poziciją suprantu.

– Muziejuose dabar madinga diegti interaktyvias programas. Tačiau kai kurie muziejininkai prieš tokias naujoves, sako, nedera muziejaus paversti kompiuterinių žaidimų centru. O kokia jūsų nuomonė?

– Mano nuomonė visada buvo ir liks tokia – muziejuje karalius yra eksponatas. Tuo ši kultūros įstaiga skiriasi nuo kitų. Visų muziejų fonduose sukaupti (ir tebekaupiami) didžiuliai valstybės turtai, įvertinant materialia išraiška, – milžiniški pinigai. Taigi visi šokiai ir turi vykti aplink tą centrą – eksponatą: parodos, ekspozicijos, virtualios parodos, edukacija, ekskursijos, diskusijos ir kita. Muziejus negali pavirsti žaidimų aikštele, kai kartais jau nebežinai, ko iš tų muziejininkų reikalaujama.

Ekspozicijose (tai muziejuose yra svarbiausia) visko reikia – ir vaizdo efektų, ir edukacinių, ir žaidimų kampelių, ir dar visokių įdomybių, bet turi būti daug originalių eksponatų, lankytojas, ypač jaunas, turi suvokti, kas išties yra muziejus, kas jame brangintina, ko galima šioje erdvėje išmokti, ką pasisemti nauja. Taip, muziejai turi spėti su laiku, bet protingai – vien virtualios injekcijos ir kiti praeinančios mados vėjai neišgelbės muziejų.

– Kas pastaraisiais metais daugiausia lankėsi Maironio literatūros muziejuje? Mokinukai pagal privalomą programą, turistai, pensininkai vedami sentimentų, o gal jaunimas ėmė domėtis mūsų literatūros paveldu?

– Muziejininkams brangus kiekvienas lankytojas. Ir darželinukai, ir mokiniai pagal programą – labai gerai, kad mokosi muziejuje, o dabar jau pradėjo lankyti muziejus su Kultūros pasu, tad dar padaugėjo moksleivių.

Ir pensininkai verti didžiulės pagarbos, jie ne tik aktyviai muziejaus renginius lanko, bet ir kas dvi savaitės yra kviečiami į Trečiojo amžiaus universiteto Literatūros fakulteto paskaitas. Ateina ir studentų, ir šeimų. Vasarą užsuka ir nemažai užsieniečių.

Jaunimas gyvena savo gyvenimą, jie tingi ateiti net tada, kai pristatoma jų amžiaus rašytojo knyga – ne paveldas, ne sentimentai. Bet šiaip apie jaunimą esu geros nuomonės, viskam savas laikas.

– Kokius kūrybinius projektus, kuriuos jums pavyko įgyvendinti vadovaujant muziejui, laikote įdomiausiais, sėkmingiausiais?

– Per tiek metų įvairių projektų įvairaus pobūdžio buvo daug. Įkūrėme J.Tumo-Vaižganto, J.Grušo memorialinius muziejus. Iš vėlesnio laiko ypač garsiai paminėjome Maironio metus – 2012-uosius, kai poetui sukako 150.

Tačiau, žinoma, svarbiausias ir ilgiausias projektas – Maironio rūmų rekonstrukcija, renovacija. Pradėjome rengti projektą 2004 m. Vienas iš siekių – įrengti šių rūmų trečiąjį aukštą, kuris nuo statybos – 1750 metų niekada nebuvo įrengtas, ten buvo aukšta palėpė.

Įrengti trečiąjį aukštą, Maironio pavadintą mansarda, buvo poeto didžioji svajonė, jis turėjo ir planą, brėžinį, kas ten turi būti. Tad kai rengėme projektą, prašėme finansavimo, aš pro kiekvienas duris pirma savęs kišau tą Maironio planą. Pavyko. Didžiąją mansardą kaip tyčia ir atidarėme 2012 m. – kaip dovaną Maironio jubiliejui. Tada labai padėjo ministras Arūnas Gelūnas.

Paskui mūsų investicinis projektas ėmė strigti. Pradėjome remontuoti, atkurti visus aštuonis Maironio kambarius. Uždaryti remontui – tai uždarėme, o kad keisis kito kultūros ministro pozicija – nenumatėme, lėšų dvejus metus negavome, butas buvo uždarytas. Galop 2016 m. atidarėme. Tad šis projektas, pradėtas 2007 m., tęsiasi iki šiol.

– Koks jums Kaunas atrodo apskritai – dvasines vertybes puoselėjantis, humanitariškas ar sumaterialėjęs, technokratiškas miestas?

– Dirbdama muziejaus vadove, turėjau didelį krūvį, kartais nebūdavo laiko plačiau viskuo domėtis. Tačiau nemažai metų buvau Kauno kultūros ir meno tarybos narė, tad susidurdavau su platesniu lauku.

Pažindama savo sferą – muziejus, tikrai žinau, kad jie puoselėja kultūrą, daug dirba miestiečių, ir ne tik jų, labui, stipriai dar laiko dvasines vertybes. Jeigu kaunietis nori pasikultūrinti, jis tikrai randa kur: parodos, koncertai, spektakliai, bet jeigu tik zyzia, kritikuoja ir pyksta, tada problema – jis pats. Vis dėlto esame kažkur per vidurį tarp humanitarinio ir technokratinio miesto.

– Dabar madinga kalbėti apie toleranciją. Jaunimas dažnai priekaištauja vyresniajai kartai, esą ji netolerantiška, nepakanti kitoniškumui. Bet kaip suprasti, kai būtent jauni literatai „už kolaboravimą“ puola smerkti S.Nėries, P.Cvirkos, net Just.Marcinkevičiaus?

– Sudėtingas šis klausimas. Šiuo metu apskritai visuomenė yra pikta, o tai išties labai nemalonu ir apmaudu. Paskaitykite komentarus po bet kokiu straipsniu, kiek ten rasite visokio purvo, pažeminimo, įžeidimų. Man labai svetimas toks pasaulis. Apie save komentarų niekada neskaitau, neįsileidžiu į save negatyvo. Gerai, kad ir mirusieji rašytojai jau komentarų neskaito.

Nežinau, kodėl taip siaubingai mums trūksta pagarbos, kur čia tų priežasčių ieškoti. Kažkas pradėjo pūti mūsų dvasioje. Žinoma, ne apie visus kalbu.

Jauni rašytojai beveik visada nemėgsta vyresniųjų, bet čia amžinas kartų konfliktas, kuris ypač sukerojo dar Maironio laikais. O dėl puolimo – labai lengva pulti, kritikuoti, žeminti, kai tuo laikotarpiu negyvenai, nežinai tiesos.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.