Paliesiaus dvaras ir jo partneris Prancūzų institutas Lietuvoje parengė lankytojams puikią programą. Į ją įtrauktas ir teatralizuotas docentės Ritos Novikaitės dainavimo klasės studentų bei absolventų pasirodymas „Opera per sempre“.
R.Novikaitė atskleidė pasirodymo detales, papasakojo apie savo kelią į muzikos pasaulį ir darbą su studentais.
Kovo 24 d. Paliesiaus dvare vyks Prancūziška popietė, kurios metu jūsų studentai ir absolventai atliks teatralizuotą pasirodymą „Opera per sempre“. Papasakokite daugiau apie tai, kas laukia koncerto svečių.
Tai aštuntas kasmet organizuojamo Pocket opera Kaunas projekto „Jauni balsai“ koncertas. Jau esame pristatę dvi operas – F. G. Handel`io „Alčina“ ir W. A. Mozart`o „Tito gailestingumas“, A.Vivaldi oratoriją „Triumfuojanti Judita“ bei eilę teatralizuotų bei teminių koncertų.
Taigi, kovo 24 d. vakarui Paliesiaus dvare siūlome nenutrūkstamą gražios muzikos girliandą, kurią sudarys ansambliai, duetai ir arijos iš operų.
Jūsų muzikinė karjera išties įspūdinga, o kokia buvo viso to pradžia – kuo muzika jus sužavėjo ir patraukė? Kaip prasidėjo jūsų, kaip dainininkės kelias?
Į muziką mane atvedė mama, nuo penkerių metų J. Naujalio muzikos gimnazijoje (tada – meno mokykloje) pradėjau mokytis groti smuiku. Vėliau mokiausi J. Gruodžio konservatorijoje, kurią baigiau grodama altu. O dainavimas mane surado visai atsitiktinai. Pradėjau studijuoti Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, vėliau Graco muzikos ir vaizduojamųjų menų universitete, kuris įsikūręs Austrijoje ir Arthuro Toscanini fondo įkurtoje G. Verdi akademijoje „Accademia Verdiana“ Bussete, Parmoje Italijoje.
Neretai muzikantai pasirenka būti tik atlikėjais, bet jūs pasirinkote ir mokymą. Kodėl jums tai svarbu? Kokią svarbiausią žinutę stengiatės perduoti savo studentams?
Niekada nesvajojau apie pedagogo darbą, tačiau turbūt jis „svajojo“ apie mane (šypsosi). Dar studijuojant Austrijoje keletas mokinių, kuriuos mokiau privačiai buvo puikus būdas užsidirbti pragyvenimui, vėliau jų atsirado daugiau – ateidavo mano bendramoksliai, dainininkai pradėję karjeras, solistai dainuojantys operos teatre.
Baigusi studijas Grace, persikėliau į Vieną, kur šalia sceninės ir koncertinės veiklos, perėjusi didelį konkursą, gavau dainavimo docentės vietą Vienos F. Schubert`o konservatorijoje. Kiek vėliau perėjau dirbti į vieną didžiausių Vienos konservatorijų – Prayner`io, kurioje mokiau iki sugrįžimo į Lietuvą. Kai 2007 m. ir 2008 m. buvau pakviesta dainuoti ir atlikti G. C. Menotti operoje pagrindinį motinos vaidmenį, jau po kelių dienų buvau keleto jaunų trupės narių paprašyta juos mokyti. Taigi, viskas nutiko kažkaip natūraliai, savaime.
Pastebėjau, kad kai intensyviai dirbu su mokiniais ar studentais, pati būnu itin geroje vokalinėje formoje, tad man šios dvi veiklos viena nuo kitos sunkiai atsiejamos. Po daugybės kelionių metų, savo mokiniams turiu daug žinučių, bet pati svarbiausia – mylėti tai, ką darai, tada kur tu bebūtum, mylimos veiklos suras tave pačios.
Papasakokite apie dėstytojos darbą. Galbūt yra nutikę kokių įdomių, juokingų ar netikėtų nutikimų su studentais?
Linksmi, o kartais ir kurioziški nutikimai vyksta nuolat. Mes su studentais juokaujame ir juokiamės tikrai daug – tai atveria sielas, širdis ir kitas galias nuoširdžiam, kūrybingam bendravimui bei darbui.
Jei prakalbome apie svarbią žinutę, galbūt žinote ir ką stengiatės perduoti savo klausytojams, ką jums svarbu ištransliuoti koncerto metu?
Kai mokiausi Austrijoje, studijų metu buvo akcentuojama, kad atlikėjas yra tarpininkas, kažkuria prasme mediumas tarp žiūrovo ir autoriaus. Todėl svarbiausia yra perteikti kompozitoriaus užmanymą. Savaime suprantama, kad „transliuotojas“ turi turėti suformavęs savo unikalią kalbą ir išraišką, nes būtent tai kaskart pradinę kūrinio idėją daro gyvą ir unikalią.
Kas jus įkvepia – uždega širdį muzikuoti?
Muzika.
Galbūt turite kokių ritualų, kuriuos atliekate prieš savo pasirodymus?
Taip, turiu. Tačiau tai ritualas, kuris įvardintas netektų savo veiksmingumo, tad tegul tai lieka paslaptis.
