Sigitas Parulskis. Apie kryžių ir apie kančią

Artėjant Velykoms smagu susimąstyti apie kryžių ir kančią. Pažįstu vieną nuostabų kataliką, kuris pradeda gerti Didįjį ketvirtadienį ir varo iki sekmadienio, žinoma, nužengia į pragarus, sėdi ten apkibęs nuodėmių dėlėmis, kenčia už visus pasaulio šunsnukius, kurie neturi tam laiko, nes užsiima niekšybėmis ir panašiai, po trijų dienų nuostabusis katalikas keliasi iš mirusiųjų, pasaulis, anot jo, šviesesnis, geresnis, šunsnukiai, ir tie švelnesni, nes jis juos atpirko... na, simboliškai.

 S.Parulskis.<br> LR archyvo nuotr.
 S.Parulskis.<br> LR archyvo nuotr.
Daugiau nuotraukų (1)

Lrytas.lt

Apr 2, 2019, 1:19 PM, atnaujinta Apr 10, 2019, 4:33 PM

Negali atgimti pirma savęs nesunaikinęs, sako jis, tokia yra cikliškumo logika, nusižiūrėta gamtoje. Tai gana vaikiškas mėgdžiojimas, bet kataliko pasąmonėje neabejotinai turėtų tūnoti Jėzus, jis, kaip ir visos šou žvaigždės, nori būti mėgdžiojamas ir niekad jam negana, jis mėgaujasi savo kančia ir mirtimi cikliškai.

Sakoma, kad šv.Petras paprašė jį nukryžiuoti žemyn galva, esą jis nevertas mirti taip pat kaip Jėzus Kristus. Yra nuomonių, jog tai nesąmonė, nes budeliams nusispjauti į nusikaltėlių norus. Yra nuomonių, kad Adomo nuodėmė apvertė pasaulį aukštyn kojomis, todėl šv.Petras, kabodamas žemyn galva, norėjo geriau perprasti pasaulio prigimtį, nes tik per Jėzų pasaulis vėl bus matomas teisingai.

Romėnų kariai, išprotėję nuo žudymo, apsvaigę nuo kraujo ir narkotikų, tyčiodavosi iš pasmerktųjų ir pakabindavo juos ant kryžiaus žemyn galva, kartais nukryžiuodavo prikaldami abi rankas virš galvos, kartais sulaužydavo blauzdikaulius, kad nukryžiuotasis nesispirtų kojomis ir nesikeltų aukštyn, taip mirtis ateina greičiau, ir žiaurus aktas – blauzdikaulių sulaužymas – virsta gailestingumo gestu.

Visada maniau, kad šv.Petras pasiprašė nukryžiuojamas aukštyn kojomis, kad mažiau skaudėtų. Nukryžiuotasis, pakibęs ant rankų, mirdavo nuo išsekimo ir uždusimo, jam užspausdavo krūtinės ląstą. Jei jis, mėgindamas įkvėpti oro, keldavosi aukštyn, per riešus, kur susieina nervų magistralės, pervertos vinys sukeldavo didelį skausmą. Jei pasileisi ir kabosi – uždusi, jei mėginsi keltis – patirsi baisų skausmą. Puiki mūsų gyvenimo metafora.

Man patinka intelektualiai beprasmybę kenčiantys žmonės. Su ironija, išlaikydami distanciją su kančia, gali būti, kad mūsų karta, kaip ir ankstesnės, buvo mokoma bendrumą pajusti ne per džiaugsmą, o per skausmą. Keista, kai žmogus kančią ima garbinti, ir tai mūsų kultūroje, netgi pačioje naujausioje, galime stebėti – mūsų tauta tiek kentėjo, kad nusipelnė gyventi geriau. Ko gi pasimokė ši tauta iš tokios milžiniškos kančios? Meno kančią sukelti ar meno ją sumažinti savo artimui?

„Žmogaus sąmonė yra gamtos evoliucijos klaida“, – sako detektyvas seriale „Tikras detektyvas“ („True detective“). Šią mintį tęsiant gali paaiškėti, kad kančia, kaip ir visa kita, yra tik pramoga. Taip žmogus stumia laiką. Kaip ir mąstydamas, atgailaudamas, ugdydamas ir žlugdydamas. Viskas, ką jis kuria ir naikina, tėra kova su evoliucijos klaida.

Gamta suklydo, pražiopsojo nykščius, kurie paskui privertė vystytis smegenis ir viskas virto anomalija: religijomis, karais, žudynėmis, meilėmis ir neapykantomis, ekonomikomis ir politikomis, ir taip be galo, ir tik dėl to, kad žmogus kaip nors nusikastų nuo lopšio ligi karsto.

Visi gražūs žodžiai apie būties prasmę tėra pastangos nuslėpti nuo savęs nemalonią tiesą – esame evoliucijos klaida. Mūsų kūrybingumas tik tam, kad padėtų suvokti jo paties beprasmiškumą. Mąstymas, sąmoningumas, gyvenimo kokybė, kaip numesti svorio, kaip užsiauginti patriotizmą – tai gamtos klaida, išsigimimas, nubloškęs mus nuo beždžionės, kuri tik dauginasi ir valgo, ir nesuka sau galvos nei dėl Platono, nei dėl plutonio, ir beždžionė nesielgia taip kvailai kaip žmogus – nesutaurina kančios, negarbina jos, nes tuo gali užsiimti tik nesveika, iškrypusi sąmonė.

Taigi artėjant Velykoms kryžiaus ir kančios meditacija: kai randame patogią poziciją, kad skausmas aprimtų, – smunkame žemyn ir dūstame, kai bėgdami nuo dusinančios rutinos keliamės aukštyn – veria negailestingas skausmas.

Vis dėlto šiame beprasmybės maratone būna tokių akimirkų, kai oda tarp menčių pašiurpsta, o dvasinių genitalijų srityje atsiranda malonus kutulys. Pavyzdžiui, kai vartome brošiūrą su velykinėmis nuolaidomis.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.