Ar kada susimąstėte, iš kur atkeliauja drabužiai į padėvėtų rūbų parduotuves? Per Didžiąją Britaniją driekiasi tamsus aukojamų drabužių surinkimo verslo tinklas, kuriame sukasi ir nemažai lietuvių.
Režisierius A.Jevdokimovas, kurį kine visuomet domino nepatogios tiesos ir įvairūs visuomenės užkaboriai, šį kartą atsigręžė į neatskiriamą nuo Lietuvos šiuolaikinę išeiviją, dažnai pažįstamą iš įvairių mitų bei nuogirdų, ir, eidamas „labdaros“ keliu iš Londono į Lietuvą, užfiksavo tuo užsiimančių lietuvių emigrantų kasdienybę. Dokumentinėje komedijoje su detektyvo elementais „Second Hand“ atsiskleidžia keturių spalvingų personažų gyvenimas: jie susiduria su kultūriniais skirtumais ir tragikomiškais įvykiais, bet nepraranda užsidegimo bei ironijos kartais žiaurioje ir nežmoniškoje aplinkoje.
Filmo sumanymas kilo režisieriui ir prodiuseriui Arūnui Mateliui, kai jis perskaitė žurnalisto Arūno Sprauniaus, kadaise patekusio į sudėtingą gyvenimo laikotarpį ir atsidūrusio dėvėtų drabužių versle, žaismingai, su humoru parašytą publikacijų ciklą apie savo patirtį.
Filmą pradėjo kurti Ramunė Rakauskaitė. Ji nufilmavo nemažai medžiagos, bet, anot A.Matelio, ji labai inteligentiška, išlaiko distanciją, o filmas turėjo būti chuliganiškas, su rizikos elementais.
„Pagalvojau, kad mano kurso draugas Artūras yra tas režisierius, kurio prigimtį šis filmas labiau atitiktų. Jis turėtų ten rasti savo vietą, norėtų ten kelis kartus grįžti, bendrauti su herojais, nebijotų rizikuoti“, – apsisprendimą filmo vadžias perduoti A.Jevdokimovui paaiškino A.Matelis.
Filmas prasideda su jo tema tarsi nieko bendra neturinčiomis scenomis: Europos greitkeliu skrieja vilkikas, kurio vairuotojas viena ranka valdo vairą, o kita mostaguoja, pritardamas kabiną drebinančiai metalo muzikai; prancūzė Brigitte liūdnai žvalgosi po buvusią pabėgėlių stovyklą „Džiunglės“ prie Kalė; tų pačių pabėgėlių likučiai atakuoja vilkikus ir taip bando įveikti Lamanšą.
Scena su Brigitte, ir toliau bandančia padėti prie Kalė įstrigusiems pabėgėliams, filmas ir baigsis. Tiesa, šįkart jau dėvėtų drabužių, apie kuriuos ir sukasi filmo „Second Hand“ veiksmas, parduotuvėje. Tokia arka, kai kuriems kino gurmanams nelabai limpančia prie filmo, jis ir įrėmintas.
Bet režisierius A.Jevdokimovas turi paaiškinimą: Kalė – tai vartai, pro kuriuos į Didžiąją Britaniją veržiasi ir pabėgėlai, ir kontrabandininkai, ir darbo ieškantys Rytų europiečiai. Susidaro kamštis ir visi, norintys patekti į rojų, sustoja. Kalė – tarsi skaistykla.
O patekus į rojų – išsvajotąją Didžiąją Britaniją, – kaip toje dainoje: „Kam žirgas, o kam tik kamanos.“
Filmo „Second Hand“ kūrėjų žvilgsnis nukrypo į sumanius lietuvaičius, labai greitai užčiuopusius britų „silpnąsias vietas“ ir iš to įsukusius savo versliukus.
Mat Didžiojoje Britanijoje stiprios nuo seno gyvuojančios labdaros tradicijos. Britai neišmeta nereikalingų daiktų ir mielai juos atiduoda tiems, kuriems jų labiau reikia, juolab jei patiki, kad šitaip padės benamiams, neįgaliems vaikams ar ligoniams.
Nedaug kam rūpi, kad už kilnaus tikslo slypi apgaulė, kad tie drabužiai keliauja visai kitur, o iš veiklos kai kas kraunasi pinigus.
Naujieji emigrantai ne tik surenka prie namų sudėtus maišus su labdarai skirtais drabužiais, bet ir plėšia labdaros konteinerius, o smulkesnio sudėjimo vyrukai net įsigauna į jų vidų ir rūšiuoja vietoje.
Filmo kūrėjai patys išmėgino įvairių būdų patekti į verslą: pora jų įsidarbino labdaros maišelių mėtytojais, o kartą apsimetė prekeiviais ir afrikiečių valdomoje konteinerių teritorijoje pardavė per dvidešimt maišų dėvėtų drabužių. Beje, tai buvo drabužiai, kurie jau pabuvojo Lietuvoje. Čia net kaimo turgelyje jų niekas nebepirko, tuomet filmavimo grupė juos surinko ir drabužiai grįžo atgal į Londoną, o tada iškeliavo į Afriką.
„Jei būtų pastebėję, kad slapta filmuojame, galėjome ir negrįžti į Lietuvą – būtų užvirinę konteineryje ir būtume atsidūrę Afrikoje“, – apie riziką kalbėjo prodiuseris A.Matelis.
Vis dėlto tieiausias kelias perprasti verslo subtilybes atsivėrė per nuoširdų bendravimą su filmo herojais, filmuojant ne slapta kamera, o atvirai, neslepiant savo sumanymų.
„Aš ir visi, kurie buvo šalia, gana greitai supratome, kad negalima kurti filmo apie drabužius arba kažkokį procesą – tik filmą apie žmones. O kaip kurti, jei tų žmonių nepažįsti. Mes pradėjome su jais gyventi. Kai kurios istorijos unikalios. Mes tik pradarėme dangtį didžiulio ąsočio, kuriame visas pasaulis“, – teigė režisierius.
Filmo herojus Kęstas, nors ir pats dalyvaudamas šiome versle, norėjo viską parodyti, paaiškinti.
„Iki šiol nesuprantu, kodėl buvo toks atviras. Juk šiame versle yra daug gal ne kriminalinių, bet pilkų elementų, kurių niekas nenorėtų atskleisti, o mūsų herojus Kęstas, kuris perėjo įvairius etapus – vairavo, vežė, kadaise mėtė maišelius, vėliau buvo bosas, paskui vėl pats sau šeimininkas – nuoširdžiai atsivėrė“, – ir stebėjosi, ir džiaugėsi A.Jevdokimovas.
Teko filmo kūrėjams susidurti ir su XXI a. vergija. Suvilioti skelbimų apie lengvą uždarbį, nieko nenutuokiantys verslo naujokai, kaip filmo herojus Dainius, netenka savo asmens dokumentų, dirba nuo tamsos iki tamsos, kad išdalytų tūkstančius skrajučių ir labdaros maišelių, o jei nespėja – laukia ne uždarbis, bet vis didėjantis įsiskolinimas.
Tačiau filme netikėtai išryškėjo ir šviesūs momentai. „Mūsų brangusis herojus Kęstas išpirko Dainių, nusiderėjęs trisdešimt svarų. Dabar Dainius gyvena Kaune, turi šeimą, vaiką, darbą, pajamų, jis – laisvas žmogus“, – džiaugėsi A.Jevdokimovas.
Savo ruožtu prodiuseris A.Matelis negailėjo pagyrų režisieriui: „A.Jevdokimovui pavyko apie liūdniausius dalykus – dėvėtų drabužių verslą – papasakoti itin linksmai, nuo paprastų dalykų pereiti iki metaforos – „second hand“ aistrų, žmonių, gyvenimo.“
