Kino klasikas žiūrovams paliko filmus „Trisdešimt trys“, „Aš vaikštau po Maskvą“, „Mimino“, „Neliūdėk!“, „Afonia“, „Rudens maratonas“, „Kin-dza-dza“ ir kitus.
„Štai ir viskas. Išėjo liūdnas linksmasis žmogus. Ko gero, liūdniausias ir linksmiausias žmogus buvusioje Sovietų Sąjungoje.
Tikriausiai todėl ir jo filmai būdavo tokie – dėl tokio liūdesio ir tokio džiaugsmingai lengvo filosofinio požiūrio į gyvenimą.
Tai vadinama lyrine komedija. Arba tragikomedija – kartais būna ir taip“, – nekrologe rašė laikraščio „Moskovskij komsomolec“ apžvalgininkas Aleksandras Melmanas.
G.Danelija gimė 1930 metais Tiflise (dabar – Tbilisis), o jau po metų tapo maskviečiu.
Kaip tik čia jis įgijo architekto profesiją, pradėjo projektuoti, o paskui tapo režisieriumi.
Tiesą sakant, su kinu buvo susijęs genetiškai – jo motina Meri Andžaparidzė sukūrė kelis trumpametražius filmus, teta Veriko Andžaparidzė ir pusseserė Sofiko Čiaureli buvo gruzinų kino žvaigždės, o tetos vyras Michailas Čiaurelis ne kartą kvietė paauglį Georgijų filmuotis masinėse scenose.
Pirmą filmą „Serioža“, laimėjusį Didįjį prizą Karlovi Varų festivalyje, G.Danelija sukūrė kartu su Igoriu Talankinu 1960-aisiais. O jau po trejų metų ekranus pasiekė jo lyrinė komedija „Aš vaikštau po Maskvą“.
Knygoje „Keleivis be bilieto“ apie vieno mėgstamiausių atlydžio epochos filmų kūrimo pradžią režisierius pasakojo taip: „Atėjo Gena Špalikovas (Genadijus Špalikovas – talentingas rašytojas, poetas, scenaristas, baigęs gyvenimą savižudybe 37 metų. – Red.), atsinešė tinklelyje butelį šampano ir pasakė, kad sugalvojo man klasišką scenarijų. Ir papasakojo:
– Lyja, gatvės viduriu eina basa mergina, batelius nešasi rankoje. Pasirodo vaikinas ant dviračio, lėtai važiuoja paskui merginą. Vaikinas laiko virš merginos skėtį, ji stengiasi pasprukti, o jis vis važiuoja paskui ir šypsosi... Patinka?
– Ir kas toliau?
– O toliau sugalvosime.“
Juosta „Aš vaikštau po Maskvą“ pateko į Kanų kino festivalį. Tai buvo metai, kai jame dalyvavo Jacques’o Demy „Šerburo lietsargiai“.
Plokštelių pardavėjos vaidmens atlikėja Galina Polskich tokiai išskirtinei progai pasiskolino iš aktorės Žanos Prochorenkos suknelę.
O G.Danelijai Žydrajame Krante nutiko apskritai žavi istorija.
Jis ją meistriškai perpasakodavo, kaskart apaugindamas vis naujomis detalėmis.
Jaunam režisieriui durys privėrė pirštą, jis pradėjo juoduoti. Gydė skausmą malšinančiu „vaistu“ – viskiu. Po tokio gydymo G.Danelija atsidūrė vienos amerikiečių žvaigždės draugijoje: sėdėjo ant laiptų, o ši pūtė pirštą.
Kitą dieną viename laikraštyje pasirodė jųdviejų nuotrauka su parašu: „Jane Smith ir rusų režisierius Galina Polskich.“
Sovietų Sąjungoje „Aš vaikštau po Maskvą“ sulaukė prieštaringos reakcijos, režisierių apkaltino pataikaujant tuomečiam šalies lyderiui Nikitai Chruščiovui, reikalavusiam „pozityviai atspindėti sovietinę tikrovę“. O žiūrovai dėkojo už gaivaus oro gurkšnį.
Pustuštis metro su eskalatoriumi kylančiu jaunu Nikita Michalkovu ir jo garsioji dainelė „Aš vaikštau po Maskvą“ liko kaip tos epochos ženklas: romantiškas vaizdas sostinės, išgyvenančios meilės, vilties ir gražių iliuzijų metą.
Nuo filmo „Trisdešimt trys“, pasakojančio apie pilietį, su kuriuo ne tik valdžia, bet ir artimieji nežino, kaip elgtis, mat paaiškėja, kad jis turi daugiau dantų nei eiliniai sovietiniai piliečiai, G.Danelija įstojo į išskirtinį sovietinių komediografų klubą, tačiau satyrinės ir ekcentriškos spalvos jo kūryboje vis tiek nusileisdavo lyrinėms.
Jau būdamas garsus režisierius nemėgo, kai jį vadindavo komediografu: savęs tokiu nelaikė ir buvo įsitikinęs, kad nufilmavo tik vieną komediją – „Trisdešimt trys“.
Kaip priminė kino kritikė Živilė Pipinytė, „8-ajame dešimtmetyje didžiulio populiarumo sulaukė G.Danelijos komedijos „Sėkmės džentelmenai“ (1971 m., G.Danelija su Viktorija Tokareva buvo šio filmo scenarijaus autoriai), „Afonia“ (1975 m.), „Mimino“ (1977 m.), „Rudens maratonas“ (1979 m.), kurių veikėjai negali pritapti prie pilko gyvenimo rutinos, lieka naivūs net ir patyrę sukrėtimų, atkakliai ieško meilės ir žmogiškos šilumos.
G.Danelija niekada nesmerkė net niekingiausių savo personažų, o jo pakantumas mokė žiūrovus tokio pat pakantumo ir autoironijos.
Daugumos G.Danelijos filmų frazės yra tapusios lakiais posakiais, taikliai apibūdinančiais situaciją.
Iki šiol šypseną kelia meilės trikampyje įgrimzdusio vertėjo Buzykino rudens maratonas ar „Kin dza-dza“ (1983 m.) personažų pritūpimai. Išmintinga G.Danelijos filmų intonacija – ypatinga ir iškart atpažįstama“.
Režisierius G.Danelija išleido keletą išmintingų ir ironiškų knygų, kuriose aprašė ne vienas laidotuves.
Pavyzdžiui, vienas jo pažįstamų per laidotuvių ceremoniją paslydo ir mataruodamas rankomis šlumštelėjo į duobę, o tuo metu užgriaudėjo Sovietų Sąjungos himnas.
Aplinkiniai nesulaikė juoko. G.Danelija – taip pat. Vėliau jis rašė: „Kai ateis laikas ir man išeiti, norėčiau išeiti taip pat: nesirgdamas ir staiga, nieko nekamuodamas.
Ir kad per mano laidotuves taip pat verktų ir juoktųsi.“
Parengė Milda Augulytė
