Žada vengti drastiškų pokyčių
Abejonių neišsklaidė ir antradienį diskusijų klube „Geresnis Vilnius“ įvykęs susitikimas su miesto vyriausiuoju architektu Mindaugu Pakalniu. Jo metu urbanistas bandė nupiešti istorinio parko atkūrimo viziją. Būtent atkūrimo, nors kiti diskusijos dalyviai tokį požiūrį ginčijo.
Mat M.Pakalnis teisingiausiu keliu puoselėjant parką vadino aptiktų baroko apraiškų ryškinimą, kartu parodant „daugiasluoksnį audinį“, t. y. kitus „senuosius klodus“, idant matytųsi, jog „parkas kurtas ne tuščioje vietoje“.
Be to, architektų vadas pažadėjo vengti drastiškų pokyčių – atsižvelgti į vietos gyventojų bei dabarties poreikius. Todėl erdvės bus „sudemokratintos“ – parko lankytojai galės ne tik pasyviai gėrėtis grožybėmis, bet ir patekti pro gyvatvores ir medžius į jo gilumą.
Tačiau architektūrologė, architektūros ir miestų raidos istorikė Jūratė Markevičienė priminė, jog istorinių parkų tvarkymą reglamentuoja tarptautinės konvencijos.
„Parkai yra kraštovaizdžio meno kūriniai. Jų negalima prilyginti statiniams, išsaugojusiems įvairių architektūrinių stilių požymius. Vienaip atrodo renesansiniai, kitaip – barokiniai parkai. To, ką jūs siūlote, daryti negalima“, – tvirtino Valstybinės kultūros paveldo komisijos narė.
Barokui trukdo statybos
Atrodo, batalijos dėl Sapiegų parko jau buvo užprogramuotos įtraukiant šį objektą į valstybinės reikšmės parkų sąrašą būtent kaip baroko parką – vienintelį tokį Lietuvoje. Vienas diskusijos dalyvis atkreipė dėmesį, kad tik tokio stiliaus Sapiegų parkui gali būti skiriamos europinės lėšos.
Tačiau toliau diskutuojant paaiškėjo, kad prielaidų atkurti tikrąjį baroką Sapiegų parke bent kol kas nėra dėl kelių priežasčių.
Visų pirma, trūksta istorinių žinių apie šį parką. Pasak dailės istorikės Rūtos Vitkauskienės, nežinomas nei jo architektas, nei kuris Sapiega jį buvo įkūręs, nei kas parke augo. „Situacija labai sudėtinga. Ar apskritai yra kriterijai, pagal kuriuos vertintinas projektas? Į kokį etapą orientuojamasi?“ – klausė istorikė.
Jos teigimu, baroko parkuose visada būdavo kažkokia ypatinga atrakcija, staigmena, o Sapiegų parko projekte to nėra.
Tiek R.Vitkauskienė, tiek parkotyrininkas Dainius Labeckis pasigedo išsamesnių parko tyrimų. Jų nuomone, dabartinė vizija grindžiama pernelyg hipotetiškais duomenimis.
Diskusijos dalyviams nepatiko ir tai, kad Savivaldybei rūpi tik nedidelė parko dalis, o ne visa teritorija su rūmais, sudarantys vientisą ansamblį. Nuskambėjo mintis, kad valstybinis objekto statusas reikalautų išpirkti ir nugriauti parką darkančius sovietinius statinius. Juk koks gali būti barokas jų apsuptyje?
Tačiau M.Pakalnis patikino, kad to tikrai nebus. Yra netgi priešingai: statybos parke plečiamos. Tarkime, balandžio 2-ąją buvo pritarta Antakalnio g. 13 namo, esančio parko apsauginėje zonoje, plėtimui. Miesto planavimo visuomeninės komisijos pirmininko Gintauto Tiškaus teigimu, normatyvinius reikalavimus po rekonstrukcijos pažeisiantis statinys įtakos ir parką.
Negana to, balandžio 26-ąją visuomenei bus pristatomas trijų vienbučių gyvenamųjų namų Sapiegų g. 8 – parko teritorijoje – projektas. Savivaldybės tinklapyje tai vadinama gyvenamojo namo rekonstrukcija, nors šioje vietoje buvo ne namai, o sandėliukai, – statinių naudojimo paskirtis pakeista iš sandėliavimo į gyvenamąją.
G.Tiškus apgailestavo, kad vėl bus pažeisti Sapiegų komplekso specialiojo plano, kuris draudžia statybas, reikalavimai. Tuo metu vyr. architekto įsitikinimu, abiem atvejais įstatymams nenusižengta – turto savininkai gali tvarkytis savo nuožiūra.
Būtini darbai jau aiškūs
Diskusijos dalyviams pasidomėjus, kas yra Sapiegų projekto autorius, V.Pakalnis atsakomybę priskyrė Vilniaus savivaldybei ir pats prieš diskusiją prisistatė visiems kaip „atsakingas už Sapiegų parko gyvybę“.
„Mes nematome projekto – tik kažkokią butaforiją. Kur viskas?“ – taip retoriškai diskusiją apibendrino dailės istorikė R.Vitkauskienė.
Buvo prieita prie išvados, kad neaiški nei vizija, nei jos įgyvendinimo strategija, tad muzikuoti kirviais anksti – projektą reikia dar tobulinti.
Tačiau M.Pakalnis nekantrauja imtis „būtiniausių darbų“, kuriuos žada atlikti per pirmus dvejus metus: sutvarkyti parterinę parko dalį ir dangas, suformuoti tankiąją želdinių dalį palei Antakalnio gatvę, atkurti barokinę tvorą, laiptus, fontanus.
Vienas pirmųjų darbų būtų „nevertingų“ augalų „valymas“ būsimajame parteryje. Tik kas nustatys tą vertę? Gal M.Pakalnio tėvas – nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos pirmininkas, kurio sprendimai labai parankūs Savivaldybės projektams? Pasak antakalniečių, būtent jis pašalino Sapiegų parko medžius iš vertingųjų šios erdvės savybių.
Reikalauja ištirti želdinius
Asociacija „Antakalniečių bendruomenė“ neseniai kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybę ir Visuomeninę želdynų ir želdinių apsaugos ir priežiūros komisiją dėl parko želdinių būklės ir biologinės įvairovės įvertinimo. Bendruomenė ginčija galimai jau išduotą leidimą parko želdinius pjauti ir genėti, kol atlikta jų ekspertizė ir pateiktos išvados.
Želdynų ir želdinių apsaugos ir priežiūros komisija savo ruožtu pateikė prašymą Savivaldybei sudaryti sąlygas šiam darbui atlikti per daugiau kaip du mėnesius ir nevykdyti želdinių tvarkymo, naikinimo, veisimo bei kitų susijusių darbų Sapiegų rezidencijos, trinitorių vienuolyno ir ligoninės statinių komplekso parko teritorijoje, kol nebus atlikta ekspertizė ir pateiktos jos išvados.
Atlikti ekspertizę patarė ir užsienio arboristų, kraštovaizdžio architektų, biologų ir ekologų delegacija, prieš savaitę apžiūrėjusi parką.
Pagal Želdynų įstatymą tokia ekspertizė turi būti atliekama, kilus ginčui dėl želdinių, fiziniams ar juridiniams asmenims to paprašius, o piliečiai turi teisę stabdyti abejonę keliančius darbus net fiziškai, jei ekspertizė dar neatlikta. Administracinių nusižengimų kodeksas nenumato bausmės už veiką, kuria siekiama pašalinti asmenų, visuomenės ar valstybės interesams gresiantį pavojų.
Pokyčių laukia su nerimu
Antakalniečių bendruomenė, asociacijos pirmininkės Editos Kavaliauskienės teigimu, nuo pat projekto generavimo pradžios pasigedo vykdytojų dėmesio. Moratoriumo mėnesis – taip pat ne išimtis.
Tik neseniai sužinota apie aštuoniskart išaugusią šio projekto kainą. Dar pernai ji buvo apie 300 tūkst. eurų, o rangos bendrovė laimėjo konkursą darbams už 3,3 mln eurų.
Paaiškėjo, kad buvęs aplinkos ministras Kęstutis Navickas skyrė parkui papildomą finansavimą – apie 1,61 mln eurų pagal europinių investicijų programos prioritetą „Aplinkosauga, gamtos išteklių darnus naudojimas ir prisitaikymas prie klimato kaitos“.
Tačiau projekto raida liudija, kad jo plėtotojams ekologija – nė motais. Netgi nuogastaujama, jog barokinio parko idėja – tik priedanga Savivaldybei tvarkyti komunalinius ir komercinius reikalus. Antakalniečių žiniomis, parke bus kasamos tranšėjos, klojama daug infrastruktūros. Tai gali pražudyti ir likusius po „valymo“ medžius – pažeidus šaknyną, jie mirs lėta mirtimi.
Bendruomenę glumina ir numatoma barokinio gėlyno, kuris atsiras vietoje medžių, priežiūros kaina – 150 tūkst. eurų per metus. Ekologinė nauda miestui minimali, o juodoji skylė, siurbianti miesto pinigus, garantuota.
Diskusijoje dalyvavę specialistai karčiai juokavo, kad tik antakalniečiai dar gali priversti su jais skaitytis, prisirakindami prie medžių, nes specialistų nuomonė niekam neįdomi.
