Lietuvių genijaus vaikaitis: „Esame nepasirengę M. K. Čiurlionio populiarumui“

Lietuvos menas vis plačiau girdimas, vis labiau laukiamas pasaulyje. Be abejonės, vienas svarbiausių lietuviškos profesionaliosios kultūros veidų – tai kompozitorius ir dailininkas Mikalojus Konstantinas Čiurlionis.

R.Zubovas kartu su žmona pianiste S.Zuboviene apkeliavo ne vieną pasaulio kraštą, o šią savaitę skambins M.K.Čiurlionį sostinėje.<br> Asmeninio albumo nuotr.
R.Zubovas kartu su žmona pianiste S.Zuboviene apkeliavo ne vieną pasaulio kraštą, o šią savaitę skambins M.K.Čiurlionį sostinėje.<br> Asmeninio albumo nuotr.
 R.Zubovas kino festivalyje Kazanėje.<br> Asmeninio albumo nuotr.
 R.Zubovas kino festivalyje Kazanėje.<br> Asmeninio albumo nuotr.
 Prieš koncertą Birmingame. Kairėje - M.Gražinytė su sūnumi Leonardu ir broliu Adomu.<br> Asmeninio albumo nuotr.
 Prieš koncertą Birmingame. Kairėje - M.Gražinytė su sūnumi Leonardu ir broliu Adomu.<br> Asmeninio albumo nuotr.
 M.K.Čiurlionio „Jūra“ skambėjo Birmingame, diriguojama M.Gražinytės.<br> Asmeninio albumo nuotr.
 M.K.Čiurlionio „Jūra“ skambėjo Birmingame, diriguojama M.Gražinytės.<br> Asmeninio albumo nuotr.
R.Zubovas kartu su žmona pianiste S.Zuboviene apkeliavo ne vieną pasaulio kraštą, o šią savaitę skambins M.K.Čiurlionį sostinėje.<br> Asmeninio albumo nuotr.
R.Zubovas kartu su žmona pianiste S.Zuboviene apkeliavo ne vieną pasaulio kraštą, o šią savaitę skambins M.K.Čiurlionį sostinėje.<br> Asmeninio albumo nuotr.
Daugiau nuotraukų (5)

Rasa Murauskaitė

May 13, 2019, 5:38 PM

Per pastaruosius metus pianistas, Vilniaus Čiurlionio namų direktorius Rokas Zubovas, kartu su žmona, pianiste Sonata Zuboviene ir Čiurlioniu apkeliavo ne vieną pasaulio kraštą. Tačiau šią savaitę, gegužės 16 d., „Organum“ koncertų salėje jie po Čiurlionio „Stebuklingą mišką“ klajoti kviečia sostinės publiką.

- Kur pastaruoju metu keliavote kartu su Čiurlioniu?

- Galima sakyti, kad pastaruosius trejus metus Čiurlionio kelionės yra suaktyvėjusios. Pernai ar užpernai daugiausia buvome kviečiami viso pasaulio lietuviškų bendruomenių į įvairius šimtmečio renginius.

Tai ir pasaulinis baltistikos kongresas Stanfordo universitete, kiti svarbūs renginiai. Juose Čiurlionis visada gauna „atskirą langelį“, atskirą puslapį, todėl matoma, kad jis vis ryškiau reprezentuoja Lietuvą.

Labai įdomu, kad šiemet mudu su Sonata esame kviečiami užsienio organizatorių, kas taip pat rodo, kad Čiurlionis yra matomas užsienio koncertų, festivalių organizatorių.

Sausio mėnesį mus pakvietė Rericho muziejus Sankt Peterburge. Rusijoje Čiurlionį mėgsta ir gerbia, jiems jis toliau išlieka laisvės ženklas. 2019 m. vasario mėnesį teko vykti į ypatingai svarbią kelionę, kadangi koncerte, skirtame Vasario 16-ajai, Mirgos Gražinytės-Tylos diriguojamas Birmingamo simfoninis orkestras pirmąkart Anglijoje atliko simfoninę poemą „Jūra“.

Čiurlioniui tai buvo didžiulė dovana. O Birmingemo orkestras, pagalvojęs, kad Čiurlionis yra gana nepažįstama figūra, pakvietė mane prieš koncertą pravesti 40 minučių trukmės įžanginę paskaitą, šiek tiek pagroti. Tai man teko daryti 2 tūkst. vietų salėje, kas privertė suprasti, kokio masto tai buvo sklaida, kokia ji svarbi tiek Čiurlionio, tiek visos mūsų kultūros reprezentacijai.

Taip pat lankėmės Klivlende – mus pasikvietė akademinė institucija „The Music Settlement“. Pernai čia rengtas seminaras su Davidu Geringu, kuriame jis pagrojo Čiurlionio preliudą. Seminaro organizatorė, violončelininkė paprašė pristatyti mūsų turimą programą, taip pat su ja kartu pagrojome tuos Geringo-Čiurlionio preliudus. Tai buvo programa su Čiurlionio tekstais, Čiurlionio muzika, tapybos darbais.

Programas mes dažniausiai pradedame „Mišku“, kadangi tai – savotiška lietuviškos simfoninės muzikos pradžia. Simboliška, kad kūrinys parašytas 1900 m. – tai labai gražus atspirties taškas visai lietuviškai klasikinei muzikai, tai, kurią tikrai galime vadinti lietuviška.

„Miške“ perdirbimas keturioms rankoms – labai sėkmingas. Visose šalyse, kuriose jį grojame, žmonės džiaugiasi, priima. Jis skamba kiek kitaip nei simfoninė versija, tačiau simfoninį orkestrą labai sunku kažkur parodyti, o „Miške“ labai gerai pristato ir patį Čiurlionį, ir lietuviškos gamtos dvasią.

- Atrodo, kad užsienio susidomėjimas Čiurlioniu yra glaudžiai susijęs su atlikėjų iniciatyvomis. Ar išties būtent jie labiausiai skatina Čiurlionio sklaidą už Lietuvos ribų?

- Manau, kad už kiekvieno kvietimo slypi kažkokio žmogaus asmeniškas žavėjimasis Čiurlioniu, buvimas savotišku jo „advokatu“ užsienyje, kaip buvo kad ir D.Geringo atveju Klivlende.

Tik prieš tris savaites vykome į tarptautinį Kazanės tarptautinį musulmoniško kino festivalį. Jame buvo pristatomas filmas „Laiškai Sofijai“. Šį filmą pernai Peterburge pamatė viena ponia, patarianti festivaliui, kokius filmus kviestis. Europos kino dienose Sankt Peterburge rodyta nemažai filmų, bet ji išsirinko būtent „Laiškus Sofijai“.

Kai atvykome į Kazanę, mums pasidarė aišku, kiek daug filme yra akcentų, kurie totorių respublikoje yra svarbūs ir aktualūs šiandien. Jų kalba išgyvena gana sunkias dienas. Totorių kalba sena, bijau suklysti, bet, atrodo, kilusi iš persų kalbų.

Iki pat I pasaulinio karo ji būdavo užrašoma arabiškais rašmenimis, tačiau po to revoliucinės jėgos ją perdarė – ji imta užrašyti lotyniškais rašmenimis. 1939 m. įvyko dar vienas pokytis, ir totorių kalba imta užrašinėti kirilica.

Mano galva, tai nepaprastai brutalus kalbos darkymas. Dabar jų mokyklose yra tik dvi savaitinės valandos totorių kalbos pamokų. Nors oficialiai Tatarstanas skelbiasi dvikalbe respublika, realybėje totorių kalba yra nustumta į paraštes.

Taigi, kai jie mato filmą apie lietuvių menininkus, kurie prieš šimtą metų stengėsi prikelti kalbą iš užmaršties, kai pamato Sofiją, ugningai pasisakančią už lietuvių kalbą, jiems tai – labai artima.

Po filmo Marija Korenkaitė, kuri taip pat ten lankėsi, tapo didžiąja žvaigžde. Jai visi plojo atsistoję, turėjo daugybę klausimų. Taigi pamatėme, kad filmas, nevienprasmiškai sutiktas Lietuvoje, praėjus 7–8 metams, staiga vykdo labai gražią kultūrinę misiją už Lietuvos ribų.

- Gana egzotiška patirtis. Kokių dar įspūdžių iš Kazanės parsivežėte?

- Kai pirmą kartą internetu gavau kvietimą į šį festivalį, sutrikau ir nustebau. Tatarstanas yra Rusijos viduryje esanti musulmoniška respublika. Prie Rusijos ją prijungė Ivanas Rūstusis 1552 m. ir per trejus metus ten jau pradėtas diegti stačiatikių tikėjimas, o Islamas kelis šimtus metų buvo visiškai uždraustas.

Mečetes statyti leido Jekaterina II, tačiau po revoliucijos viskas vėl griuvo. Tad dabar jie tarsi iš naujo atpažįsta savo musulmoniškąją prigimtį ir stengiasi visur ją rodyti. Štai 2005 m. Kazanės tūkstantmečio proga buvo pastatyta didžiulė mečetė.

O festivalyje daug įvairių šalių kino – ir rušiškas, ir armėniškas, kitų Europos šalių. Tuose filmuose nėra tiesioginių musulmoniškų temų ar kontekstų.

Mūsų „Laiškai Sofijai“ buvo rodomi specialioje, ne konkursinėje programoje, kuriai buvo atrinkti aštuoni filmai. Kaip ir kiekviename dideliame festivalyje, vyko atidarymo renginys, kuriame dainavo ir šoko tautiniai kolektyvai, „popso“ žvaigždės, pasirodė ir turkų kino žvaigždė, kurios aš nežinau, bet, jai atėjus, visi plojo atsistoję, taip pat rusų kino žvaigždės.

Pristatant specialiąją programą, parodyta trumpa ištrauka iš „Laiškų Sofijai“, kurios metu scenoje gyvai grojau Čiurlionio kūrinį. Neabejotinai šis filmo pristatymas tapo viso vakaro „lyriniu centru“. Kai grįžau į salę, pasakęs pasveikinimo kalbą, man sakė, kad po mūsų pristatymo plojimai buvo patys tikriausi.

Supratau, kodėl taip įvyko – susirinkusiai publikai paminėjau, jog lietuvių dainynus, parengtus brolių Juškų, iš kurių mokėsi Čiurlionis, XIX a. 9 deš. spausdino būtent Kazanėje. Paminėjau, kad nesame tokie tolimi, kaip atrodytų: kai mūsų kalbai buvo sunkūs laikai, Kazanės universitetas spausdino lietuviškas knygas. Tai, aišku, ir sukėlė ovacijas, nes visi pajuto, kaip per kultūrą galime vieni kitiems padėti. Taigi patyrimai Kazanėje – labai įdomūs.

- Fragmentiškai, bet dažnai Čiurlionis pasirodo užsienio kontekstuose. Ar keičiasi jo suvokimas?

- Daugėja žmonių, Čiurlionį pažįstančių įvairiose pasaulio šalyse. Galvodamas apie pastarąjį dešimtmetį prisimenu: pianistė Vokietijoje įrašė Čiurlionio kompaktinę plokštelę, armėnų pianistas, Rusijos, Italijos atlikėjai ėmėsi įrašinėti Čiurlionio kūrybą.

Dažnai tai atsitinka per tam tikrus ryšius su Lietuva, per kuriuos jie atranda Čiurlionį ir vertina jį kaip kultūrinę vertybę.

„Jūra“ per šį dešimtmetį taip pat buvo kelis kartus atlikta. Labai svarbus Ciuricho „Tonhalle“ orkestro atlikimas, taip pat „Jūrą“ atliko ir Brno orkestras, kaip jau minėjau – ir Birmingemo simfoninis orkestras.

Simfoninė poema „Miške“ atliekama dažniau, nes tai mažesnės apimties kūrinys, kuris neprivalo tapti pagrindiniu koncerto akcentu. O „Jūra“ turi tokį svorį, kad aplink ją turi būti dėliojama visa programa. Tad orkestras privalo pasiryžti visą koncertą skirti būtent šiam kūriniui, Čiurlionį padaryti koncerto veidu. Tai – jau visai kito lygmens organizatorių apsisprendimas.

Deja, nepasikeitė ir, manau, niekada nepasikeis tai, jog savo laiku Čiurlionis netapo nei kanoniniu kompozitoriumi, nei kanoniniu dailininku. Praėjusio amžiaus viduryje, kai buvo rašoma XX a. pradžios dailės ir muzikos istorija, Čiurlionis buvo nežinomas, todėl ir nepateko į pasaulio šalių vadovėlius.

Dabar jo į juos „įkelti“ nebeįmanoma, nes tam reikėtų viską kardinaliai permąstyti. Įkėlus į kanoną Čiurlionį su jo novatoriškomis idėjomis, kiti novatoriai pasirodytų visai kitoje šviesoje. Niekas nenori visko permąstyti ir perdėlioti iš naujo pasauliniu mastu, tad, aišku, to nepasieksime ir to tikėtis nereikia. Tačiau menininkų, muzikų ratuose Čiurlionis vis labiau matomas.

Taip pat reikia pripažinti, kad mes patys nesame pasiruošę aktyvesniam tarptautiniam Čiurlionio kūrybos pripažinimui. Neretai iškyla natų klausimas. Nuolatos jų teiraujamasi iš Japonijos, Jungtinių Valstijų, kitų šalių. Tačiau natos išparduotos.

Turime problemą, kad vietinė rinka labai maža, o dar neįsisąmoninome, kad Čiurlionis – įdomus pasauliui ir nepadarome pakankamai produkcijos. Vytauto Landsbergio leidinys taip pat išparduotas, niekas iš naujo jo neleidžia, nes nemato ekonominės naudos. Tas pats ir su knygomis apie Čiurlionį užsienio kalbomis.

Į Čiurlionio namus nuolatos ateina užsieniečiai, prašydami knygų anglų, vokiečių, prancūzų kalbomis, rusų kabomis, o mes neturime. Kodėl? Nes nėra vieningos kultūrinės politikos, teigiančios, kad Čiurlionis yra pagrindinis Lietuvos kultūrinis produktas, už kurį geresnio artimoje ateityje neturėsime. Deja, nesame pasirengę Čiurlionio populiarumui.

- Tad trūksta iniciatyvos iš Lietuvos Čiurlionio sklaidai?

- Jau dvejus metus visur, kur tik galiu, kalbu apie tai, kad už šešerių metų Čiurlioniui – 150. Be jokios abejonės, UNESCO skelbs Čiurlionio metus. Tada mes turėsime savo darbus lyginti su Čiurlionio šimtmečio darbais.

Tais gūdžiais 1975-aisiais gūdžioje Sovietų sąjungoje, buvo padaryta nepaprastai daug. Tai ir daugybė knygų, kitų leidinių, konferencijų, renginių, skulptūra Druskininkuose. O šiandien? Tikiuosi, kad atsiras koncertų salė, galbūt bus įgyvendinta Čiurlionio taip remta Tautos namų idėja.

Bet ar mes sugebėsime parodyti Čiurlionį pasauliui? Ar įvyks naujas proveržis? Ar galėsime čia atvykstantiems Čiurlionį pristatyti keliomis kalbomis? Tam reikia pradėti ruoštis jau dabar, nors visi sako, kad dar labai daug laiko.

Šiek tiek vėluodami pradedame Čiurlionio kultūros kelio programą. Gegužės 24–31 d. kaip tik vyks jos pristatymo festivalis. Kiekvieną dieną vis kitame Čiurlionio mieste – Varėnoje, Druskininkuose, Vilniuje, Kaune, Plungėje, Rietave ir Palangoje, ten, kur Čiurlionis gyveno ir kūrė, bus pristatomos tų miestų vietos, susijusios su Čiurlioniu.

Atsiradanda ir svetainė www.ciurlioniokelias.lt, kurioje bus talpinama visa susijusi informacija, kiekvienai vietai pristatomas žemėlapis, galimos ekskursijos, edukaciniai užsiėmimai. Vyks parodų atidarymai, koncertai, ekskursijos, išvykos, susitikimai.

Infrastruktūra yra, kaip ir didžiulė žmonių meilė Čiurlioniui, noras, kad jis būtų pristatomas. Sujungus tas vietas į vieną kelią, matysis „Čiurlionio Lietuva“. Manau, kad po šio pristatymo iš esmės pasikeis žvilgsnis – suvoksime Lietuvą kaip Čiurlionio kraštą.

Kai pagalvoju apie Čiurlionio kelią kaip apie turistinę, kultūrinę Lietuvos reprezentaciją, iškart suvokiu, kad šį kelią pravažiavę žmonės gauna visa, ką Lietuva turi geriausio. Druskininkai – SPA centras, Varėna – miškai, Vilnius ir Kaunas – pagrindiniai senamiesčiai, kultūros centrai. Plungė – visai šalia Žemaitijos nacionalinio parko, o Rietavas žavi įdomia XIX a. dvarų istorija.

Viskas baigiasi Palangoje, prie Tiškevičiaus rūmų ir jūros. Tikiu, kad tai taps įdomiu, ir aktyviai rodomu turistiniu maršrutu. Jeigu turizmo įmonės tuo nepasinaudos – daug neteks. Na, o kiti metai – Čiurlionio 145-ieji, tad dabar kaip tik geras metas apie tuos turistinius maršrutus kalbėti ir paženklinti Lietuvą Čiurlionio spalvomis.

- Kalbamės likus kelioms dienoms iki jūsų ir Sonatos Zubovienės fortepijoninio dueto koncerto „Organum“ salėje. Koks buvo šio koncerto impulsas?

- Labai specifinis. Supratome, kad nuo 2016 m., kai su Nacionaliniu simfoniniu orkestru grojome Filharmonijoje, Vilniuje rimčiau ir nepasirodėme. Vis važinėjame po pasaulį, o Lietuvoje retai su publika tepasimatome.

Pagalvojome, kad Čiurlionio „Miške“, tas savotiškas ėjimas į paslaptingą, poetišką kūrybos pasaulį, gali gražiai nuskambėti ir Vilniuje. Dėl to pradėsime programą būtent šiuo kūriniu.

- Šalia Čiurlionio „Miške“ versijos keturioms rankoms – C.Debussy, M.Ravelio, A,Dvořáko kūriniai. Kokie principai lėmė programos dėlionę?

- Programą pavadinome „Stebuklingame miške“, nes miškas buvo svarbus ženklas tiek Čiurlionio tapyboje, tiek muzikoje. Atsitraukiame nuo miesto ir panyrame į muzikos ir gamtos poetiką, paslaptis, gimstančias miške.

Taip išėjo, kad visa programa koncentruojasi į XX a. pradžios estetiką, kuriai būdingos glaudžios muzikos, kultūros ir gamtos sąsajos. Tad skambės mistiniai Claude'o Debussy „Antikiniai epigrafai“ – I pasaulinio karo kūrinys.

Antoninas Dvořákas taip pat labai primena Čiurlionį savo tautos šaknų ir dvasios paieškomis gamtoje. O Maurice'o Ravelio „Ispaniškoji rapsodija“ – tarsi tiltas, kuris iš paslaptingo miško klausytoją palydės į ugningą fiestą.

M.Ravelis, C.Debussy ir M.K.Čiurlionis kvėpuoja ta pačia dvasia – mes kartais neįvertiname, koks impresionistiškas savo mąstymu ir tapybiškumu buvo Čiurlionis. Na, o atėjus į fiestą, koncertą baigsime kubietiška uvertiūra.

Šią programą grojame dar ir dėl to, kad iškart, kitą dieną, išskrendame į Izraelį. Ten gegužės 18 dieną, visai netoli šurmuliuosiančios „Eurovizijos“, tarptautiniame duetų festivalyje grosime M.K.Čiurlionį, M.Ravelį ir G.Gershwiną.

Koncertas „Stebuklingame miške“ – gegužės 16 d., 19 val., „Organum“ salėje. Bilietus platina bilietai.lt.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.