Ramūnas Gerbutavičius. Miego ministerija, pabusk

Galbūt M.K.Čiurlionis buvo ne didžiausias lietuvių dailininkas. Gal S.Geda buvo ne karščiausias poetas, o E.Nekrošius – ne geriausias mūsų teatro režisierius. Galbūt ir Nacionalinė premija kasmet buvo skiriama ne tiems.

 Ramunas Gerbutavičius.
 Ramunas Gerbutavičius.
 Ramunas Gerbutavičius.
 Ramunas Gerbutavičius.
Daugiau nuotraukų (2)

Lrytas.lt

Jun 11, 2019, 12:14 PM, atnaujinta Jun 11, 2019, 1:02 PM

Lietuvos vyksmą galėjo lemti visai kiti vardai. Tad tenka liūdėti dėl šių nežinomų, šių gimusių, tačiau per visą savo gyvenimą taip ir neužgimusių žmonių.

Kultūros ministerija, kartu ir Vyriausybė, vadinasi, visa valstybė, ligi šiol netikėjo net garsiais lietuvių menininkais, ką jau kalbėti apie tuos šalies vyksmą tik galėjusius lemti visai kitus vardus. Gal tai smarkiai perdėtas teiginys, bet kas jį galėtų paneigti?

Ekspertai, atrinkę R.Barzdžiukaitės, V.Grainytės ir L.Lapelytės operą-performansą „Saulė ir jūra (Marina)“ dalyvauti Venecijos bienalėje, tikėtina, šiek tiek tikėjo šio kūrinio galia. Bet ničniekas, greičiausiai net tie patys ekspertai, netikėjo, kad jis gali pelnyti aukščiausią apdovanojimą – Auksinį liūtą. Gal visi net slapta vylėsi, kad menininkės kaip nors išsisuks niekieno nepastebėtos.

Kaip kitaip, jei ne Kultūros ministerijos abejingumu, rutiniškumu, aplaidumu, mieguistumu būtų galima paaiškinti tai, kad į prestižinį renginį Venecijoje buvo išsiųstas kūrinys, kuriam tinkamai įgyvendinti, kaip buvo akivaizdu iš anksto, nepakaks lėšų?

Ar dėl to reikėtų stebėtis? Mūsų šalyje kultūra jau senokai gyvena panašiai. Lygiai taip pat leidžiamos knygos, rengiami festivaliai, statomi spektakliai. Visada su trūkumu, niekada su uždarbiu.

Ambicingesniam kūrėjui ar projektui visada bus nukirpta būrio vidutinybių sąskaita. Ir nieko, viskas juk gerai – kažkas nuolatos vyksta, tik šiandien jau niekas neatsimena, kas vyko vakar.

Mūsų šalis prie to priprato, tačiau Venecijos bienalės atveju įvyko šis tas nauja – per pasaulio žiniasklaidą nuvilnijo antraštės, kad Auksinį liūtą pelniusi šalis dėl lėšų stygiaus sunkiai geba tinkamai, visu pajėgumu įgyvendinti laimėjusį projektą. Kitaip tariant, užsieniečiai stebisi, kad mes miegame ir nesuskumbame pagriebti sėkmės už nosies.

Kad Kultūros ministerija ligi šiol buvo prifarširuota visokių viešųjų pirkimų, projektinių šedevrų rašymo ir kitokių kafkiškų biurokratinių migdomųjų, liudija ir tai, kad ne, tarkime, po E.Nekrošiaus ar O.Koršunovo laimėjimų užsienyje, o tik po Venecijos aukso ji susirūpino svečiose šalyse laurus skinančiais kūrėjais. Kodėl gi jiems, skirtingai nei medalius pelnantiems olimpiečiams, iki šiol nėra numatytos valstybinės premijos? Visi trumpai pasirūpins, ilgai pasvarstys, bet viskas greičiausiai liks po senovei, nes juk kultūra nėra sportas, ar ne?

Nors taip neatrodo, kai menininkai kasmet po keletą kartų puola rašyti projektų Kultūros tarybai. Tas projektinis šišas net labiau primena ne sportines varžybas, o paradą, savotišką „Baltic Pride“: projektus rašantys vyrai užsitempia margaspalves liemenėles, o projektų rašytojos įšoka į Borato glaudes, kad tik pademonstruotų savo pačių ir savo projektų išskirtinumą. Gal tai ir ne itin korektiška asociacija, bet nuo kada asociacijos ir palyginimai privalo būti korektiški?

Jei peržvelgtume Kultūros ministerijos ir Kultūros tarybos finansuojamas programas, nerastume nė vienos, skirtos talentų ar genijų paieškai. Ne tų „įtraukiųjų“, kurie sėsdamiesi prie projektų moka persitempti odą, o tų, kurie atsisako žiurkių lenktynių ir pasirenka tylą kaimo mokyklos klasėje, provincijos laikraštuke ar galiausiai kapinėse. Ne tų, kurie tik vaizduojasi lemiantys Lietuvos vyksmą, o tų, kurie tą vyksmą iš tiesų galėtų lemti.

Tad, kaip savitame romane „Miego brolis“ rašė austrų rašytojas R.Schneideris, tenka liūdėti dėl šių nežinomų, šių gimusių, tačiau per visą savo gyvenimą taip ir neužgimusių žmonių. Gal tai ir pernelyg ambicingas liūdesys, bet kada kiek ambicingesnių tikslų imsis Miego ministerija?

Beje, „Miego brolis“ – pasakojimas apie genialų muziką, kuris nutaria nemiegoti iki mirties, nes „kas miega, tas nemyli“. Tas pasakojimas yra ne kas kita, „tik liūdnas visų tų, galbūt nujautusių didį jo talentą, nepadarytų darbų ir aplaidumo vardijimas, sąrašas žmonių, kurie tam talentui leido pražūti per savo abejingumą, paprasčiausią kvailumą, o ir per grynų gryniausią pavydą“.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.