Vilniaus Gaono žydų muziejaus direktorei pašaukimą padėjo atskleisti Šventasis Raštas

Lrytas.lt kartu su „Lietuvos muzikos antena“ pristato pokalbių su Lietuvos muzikologais ciklą, kuriame supažindina su ryškiausiais šios muzikų bendruomenės nariais. Atskleidžiant asmenybių ir profesinės veiklos įvairovę, atsiveria skirtingi šios profesijos aspektai bei žavesys.

 K.Rupeikaitė Vilniaus Gaono žydų muziejuje.<br> T.Tereko nuotr.
 K.Rupeikaitė Vilniaus Gaono žydų muziejuje.<br> T.Tereko nuotr.
 K.Rupeikaitė Vilniaus Gaono žydų muziejuje.<br> T.Tereko nuotr.
 K.Rupeikaitė Vilniaus Gaono žydų muziejuje.<br> T.Tereko nuotr.
 K.Rupeikaitė Vilniaus Gaono žydų muziejuje.<br> T.Tereko nuotr.
 K.Rupeikaitė Vilniaus Gaono žydų muziejuje.<br> T.Tereko nuotr.
 K.Rupeikaitė Vilniaus Gaono žydų muziejuje.<br> T.Tereko nuotr.
 K.Rupeikaitė Vilniaus Gaono žydų muziejuje.<br> T.Tereko nuotr.
 K.Rupeikaitė Vilniaus Gaono žydų muziejuje.<br> T.Tereko nuotr.
 K.Rupeikaitė Vilniaus Gaono žydų muziejuje.<br> T.Tereko nuotr.
Daugiau nuotraukų (5)

Gaja Klišytė

Jun 18, 2019, 9:18 PM, atnaujinta Jun 18, 2019, 9:40 PM

Įpusėjus ciklui „Muzikologo scena“, susitikimų ir darbų įkarštyje pavyko pakalbinti muzikologę, neseniai pradėjusią eiti Vilniaus Gaono žydų muziejaus direktorės pareigas Kamilę Rupeikaitę.

Muzikologė Gajai Klišytei savo darbo kabinete papasakojo apie nuo vaikystės ją lydintį žingeidumą, kurio dėka pavyksta suderinti įvairiapusį profesinį gyvenimą.

- Kada ir kodėl nutarėte rinktis muzikologo profesiją? Ar nesinorėjo pasukti visai kitu, su muzika nesusijusiu keliu?

- Mano apsisprendimas pasukti į muzikologiją buvo labai romantizuotas, nors su klasikine muzika turėjau reikalų nuo pat gimimo – tėvai pasakojo, kad buvau itin neramus, mažai miegodavęs vaikas, o mano riksmus nutildydavo tik klasikinė muzika. Būdavo, tėvai uždėdavo plokštelę, ir kol ji sukdavosi, aš tylėdavau – taip skambant L. van Beethoveno simfonijoms ir augau.

Kai buvau kokių ketverių-penkerių, mano mėgstamas kūrinys buvo G.Bizet-R.Ščedrino „Karmen siuita“, kurios siužetą man pasakodavo tėtis, o aš pagal jį šokdavau. Vėliau tėvai leido mane į Kauno 1-ąją muzikos mokyklą, fortepijono klasę. Prisipažinsiu, man nelabai patiko groti, neturėjau poreikio tokiai saviraiškai. Tačiau labai sudomino muzikos istorijos pamokos, kurias vedė Birutė Cechanavičienė.

Per vieną tokių pamokų (tuomet buvau kokių dvylikos metų) klausėme W.A.Mozarto simfonijos Nr. 40 g-moll, ir tuomet mane ištiko sukrėtimas. Visų pirma negalėjau suprasti, kaip tokio įstabaus grožio kūrinio iki tol nebuvau girdėjusi – grįžusi namo iš to grožio, sukėlusio tokias stiprias emocijas, smarkiai verkiau.

Šis patyrimas paskatino susirasti šią simfoniją didžiulėje tėvų plokštelių kolekcijoje ir klausyti ją tol, kol pati užsimaniau būti kaip Mozartas! O kai Lietuvos kino teatrus pasiekė 1984 m. sukurtas M. Formano filmas „Amadeus“, ėjau jį žiūrėti gal keliasdešimt kartų, ir mano noras būti Mozartu tik augo (juokiasi).

Būdavo, vasarą karšta, atostogos, o aš sėdžiu prie pianino ir bandau kurti įvairias pjeses. Ir tada sugalvojau, kad man reikia stoti į kompoziciją. Taip išėjo, kad 1990-aisiais įstojau į muzikos teoriją ir kompoziciją tuometėje Juozo Gruodžio aukštesniojoje muzikos mokykloje, iš pradžių net tėvams apie tai nesakiusi. Ten tęsiau savo kūrybinius bandymus, vadovaujant kompozitoriui Algimantui Kubiliūnui.

Tačiau tie bandymai netrukus baigėsi – po 1991 m. sausio 13-osios įvykių kažkas manyje persivertė ir aš nebegalėjau kurti. Muzikos teorija, analizė, skaičiai, struktūros mane ne taip žavėjo, kaip istorinis-kultūrinis kontekstas ar muzikos epochų formavimosi priežastys, todėl pradėjau labiau domėtis muzikos istorijos aspektais, rengti muzikinių įvykių refleksijas mokyklos sienlaikraščiui, skaityti įvairesnę literatūrą.

Tačiau tikrasis suvokimas, kas yra ta muzikologinė veikla, atėjo jau vėliau, studijuojant LMTA, rengiant bakalauro ir magistro darbus.

Žinoma, iki stojimo į J.Gruodžio aukštesniąją muzikos mokyklą buvo ir kitokių minčių – man gerai sekėsi ir patiko mokytis kalbų, patiko geografija, knygos apie įvairias kultūras ir šalis, mėgau rašyti, tad svarsčiau, gal stoti į anglų kalbą arba į žurnalistiką. Tačiau taip jau susiklostė, kad visi šie labiausiai nuo mažumės mėgti dalykai mano kasdieniame darbe randa vietą, ir galiu juos derinti.

- Baigėte Juozo Gruodžio konservatoriją Kaune, tačiau šiuo metu gyvenate Vilniuje. Ar buvo sunku prisijaukinti šį miestą?

- Į Vilnių visiškai nenorėjau išvažiuoti. Pakankamai gerai jaučiausi tuometiniame Kauno kultūriniame gyvenime, dažnai lankydavausi Kauno filharmonijoje, Kauno dramos teatre. Giedojau Kauno sakralinės muzikos mokyklos chore „Giesmė“, kuriam vadovavo nuostabi chorvedė Salvinija Jautakaitė – tai buvo bene pagrindinė priežastis, dėl kurios nenorėjau palikti Kauno.

Tačiau Kaune nebuvo galimybės studijuoti muzikologijos, tad teko priimti šį nelengvą sprendimą. Atvažiavus į Vilnių, mane maloniai nustebino atsivėręs visai kitas kultūrinis pasaulis, gerąja prasme šokiravo Muzikos akademijos dėstytojų nuoširdus bendravimas su studentais, pagarba jiems, kreipimasis „jūs“. Muzikos istorijos ir teorijos katedrų dėstytojų pagarba ir geranoriškumas studentų atžvilgiu sustiprino motyvaciją siekti muzikologo profesijos.

Esu laiminga, kad turėjau galimybę studijuoti pas tokius Lietuvos muzikologijos šviesulius kaip Algirdas Ambrazas, Ona Narbutienė, Jonas Bruveris, Jūratė Gustaitė, kuri globojo mano kelią nuo pat pirmojo kurso iki daktaro disertacijos gynimo. Nepaprasto sąžiningumo, kruopštumo, reiklumo pedagogė, tačiau kartu labai žmogiška. Doc. J. Gustaitės dėka išmokau sklandžiai reikšti mintis, suvaldyti formą ir mokslinio darbo žanrą.

Labai įsiminė docentės Rimos Mikėnaitės polifonijos paskaitos su įdomiomis praktinėmis užduotimis, fugų rašymu – jų visuomet laukdavau.

Intensyvių studijų, kultūrinių renginių lankymo dėka Vilnių prisijaukinau gana greitai, nors iš pradžių buvo neįprasta viešosiose erdvėse girdėti tiek daug rusų ir lenkų kalbos, atvažiavus iš tuomet labai lietuviško Kauno. Mūsų muzikologijos studijų kurse buvau vienintelė ne vilnietė, turėjau rasti savo kelią įsitvirtinti, išmokti būti savarankiška.

Po įstojimo į LMTA praėjus keliems mėnesiams, vieną dieną susidariau kultūrinės spaudos redakcijų adresų sąrašą ir patraukiau į visas redakcijas iš eilės, klausdama, ar kartais jiems nereikia koncertų recenzentės. Kelios redakcijos mielai sutiko, tad pasinėriau į koncertų lankymą ir recenzijų rašymą, teikusį intensyvius sielos potyrius, didelį malonumą, ir keletą litų į kišenę.

- Neatsitiktinai kalbamės Valstybiniame Vilniaus Gaono žydų muziejuje. Kovo mėnesį internetiniuose portaluose Lietuvos kultūros ministerija paskelbė žinią, jog konkursą šio muziejaus direktoriaus pareigoms užimti laimėjote jūs. Su šio muziejaus veikla esate susijusi jau nuo 2007 metų. Kas jus čia atvedė?

Taip susiklostė, kad šiuo keliu ėjau nuosekliai. Įvairių kultūrų tema man nuo mažens buvo įdomi. Nors augau sovietmečiu, už Geležinės uždangos, dėl tėvų auklėjimo ir dėl labai intensyvaus knygų skaitymo niekada nesijaučiau atskirta nuo pasaulio. Save suvokiau kaip vieno, nors ir labai įvairaus, pasaulio dalį.

O domėjimasis hebrajų kultūra prasidėjo nuo asmeninių Šventojo Rašto studijų. Tuometinis Kauno arkikatedros bazilikos klebonas Eugenijus Bartulis mums, Arkikatedroje giedodavusioms choro „Giesmė“ merginoms, buvo padovanojęs po Naująjį Testamentą. Jį bene pirmą kartą paėmiau į rankas sausio 13-osios naktį, kada ieškojau nusiraminimo.

Verčiau, kur papuolė, ir pataikiau atsiversti Apreiškimo Jonui knygą. Pradėjusi skaityti nieko nesupratau, viskas atrodė taip sudėtingai parašyta, bet viduje man palengvėjo, atėjo ramybė. Nuo to laiko pradėjau dažniau skaityti Naująjį Testamentą, po to pamėginau paskaityti ir Senąjį. Vieną vasarą iškėliau sau tikslą perskaityti iš eilės visą Senąjį Testamentą, ir taip užsikabinau už šios senosios kultūros, hebrajų pasaulėvokos.

Atkreipiau dėmesį, kad Senajame Testamente minima labai daug muzikos instrumentų, muzikantų vardų, simbolikos. Įstojus į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, natūraliai kilo mintis – kodėl gi nepatyrinėjus tų muzikos reiškinių, kurie ten aprašyti.

Tam, kad galėčiau juos tyrinėti ir perprasti, buvo būtinos senosios hebrajų istorijos, kultūros ir kalbos studijos, tad keletą metų paraleliai lankiau paskaitas Vilniaus universitete. Senosios žydų istorijos mokiausi pas šviesios atminties profesorių Mejerį Šubą, biblinės hebrajų kalbos ir egzegezės – pas dr. Larą Lempertienę (tuomet buvome pirmoji jos studentų laida!).

Tai buvo nuostabus, neužmirštamas laikas – man atsivėrė unikalūs senosios hebrajų kultūros klodai, daugiasluoksnis biblinių vaizdinių ir simbolių pasaulis. Šie užsiėmimai įsiminė visam gyvenimui. Labai džiaugiuosi, kad su Lara ir šiandien palaikome šiltus ryšius, esame kolegės ir bendradarbiaujame jau instituciniu lygmeniu.

Tad tiek bakalauro, tiek magistro darbai, tiek disertacija kryptingai plėtojosi ta linkme. Esu labai dėkinga jau minėtiems dėstytojams už jų palaikymą – kad nuo pat pirmojo kurso jaučiau jų pasitikėjimą ir galėjau laisvai tyrinėti mane dominusią temą.

Tiesa, tuo metu – prieš kokius 25 metus – tarpdisciplininės studijos dar nebuvo tokios įprastos, dar nebuvo tiek daug galimybių prisiliesti prie literatūros mane dominusia tema, prie pasaulyje jau atliktų įvairių tyrimų.

Tačiau palaipsniui atsivėrė galimybės išvykti stažuotis – Lundo universitete Švedijoje susirinkau labai daug literatūros Šventojo Rašto tyrimų temomis. Rengiant disertaciją teko vienerius metus studijuoti žydų studijų institute Paideia Stokholme – ten įgijau šiuolaikinės hebrajų kalbos pagrindus, studijavome Talmudo komentarus, turėjome paskaitas žydų teisės, gyvenimo ciklo ritualų ir kitomis įdomiomis temomis.

Apgynusi disertaciją, netrukus pradėjau dėstyti LMTA ir taip pat gavau pasiūlymą dirbti moksline sekretore Valstybiniame Vilniaus Gaono žydų muziejuje. Taip ir atėjau į muziejų. Beje, šiame muziejuje apie dešimt metų seniau buvo dirbusi ir mano mama, architektūros istorikė, pirmoji po nepriklausomybės atkūrimo pradėjusi tyrinėti Lietuvos sinagogų architektūrą ir apsigynusi disertaciją šia tema.

- Kuo Jums svarbi ši veikla? Pareigos reikalauja itin didelio atsidavimo. Kiek laiko lieka muzikai? Kaip suderinate šias veiklas?

Darbas muziejuje man svarbus visų pirma dėl atsakomybės prieš istoriją – juk Lietuvos žydų kultūra buvo neįtikėtinai turtinga ir įvairi, turėjusi didžiulę įtaką Lietuvos kultūrai, menui, mokslui, ekonomikai. Beveik visas šis paveldas dėl Holokausto buvo negrįžtamai prarastas.

Taip jau susiklostė, kad tai, kas tarpukariu buvo žinoma ir natūralu, po 50 sovietinės okupacijos metų tapo nebežinoma naujoms Lietuvos gyventojų kartoms.

Tai, kad mano močiutė su savo kaimyne Sara bendraudavo, įterpdama jidiš kalbos žodžių, kurių išmoko tarpukariu iš kaimynų žydų, kad tarpukario Lietuvos kariuomenėje įvairių tikybų kariai galėjo švęsti savo religines šventes ir turėjo savo kapelionus, kurie rūpindavosi karių dvasine sveikata, kad tarpukario Lietuvoje stipriausi futbolininkai buvo žydai – visa tai ir dar gerokai daugiau buvo palaidota pilkoje epochoje, kur visi tebuvome „lygūs“ tarybiniai piliečiai.

Todėl svarbu pripažinti ir pažinti tą kultūrinę įvairovę, kuria nuo seno garsėjo mūsų kraštas. Kaip yra sakęs Winstonas Churchillis, jeigu pradėsime ginčą tarp praeities ir dabarties, suvoksime, kad praradome ateitį. Tad muziejuje mes vykdome įvairiapusę veiklą tikėdami, kad sąžiningas istorijos pažinimas turi prasmę dabarčiai ir ateičiai, teigiamiems socialiniams pokyčiams ir kad mes padedame ugdyti ateities lankytojus – atvirus, be prietarų, be stereotipų.

Skiriame dėmesio ir tarpkultūriniams dialogams, rengiame knygų, filmų pristatymus, diskusijas aktualiomis temomis, žymių litvakų ir šiuolaikinių žydų menininkų parodas. Turime ko pasimokyti ir iš stipriųjų, ir iš silpniausių istorijos pusių.

Dėl įvairių veiklų derinimo laisvalaikio jau seniai turiu nedaug, tačiau tai yra gyvenimo būdas, susiformavęs dar ankstyvoje jaunystėje. Negalėčiau, grįžusi vakare po darbo, vien ilsėtis ar žiūrėti televizorių. Namuose rašydama straipsnį ar ruošdamasi paskaitai atsijungiu nuo muziejaus reikalų ir dvasiškai pailsiu, nes kūrybinė veikla yra savotiška atgaiva.

Darbas muziejuje yra labai dinamiškas, susijęs su intensyviu bendravimu, susitikimais, posėdžiais, o muzikologinė veikla yra mano širdies poilsis ir individualus laikas su savimi. Veiklas derinti padeda vaikystėje išugdyta disciplina – vis tik muzikos mokykla charakterio formavimuisi davė labai daug.

Būdavo, labai nenorėdavau groti, o reikėdavo „persilaužti“ ir suimti save į rankas. Tai padėjo išugdyti valią. Todėl esu dėkinga tėvams, neleidusiems mesti muzikos mokyklos kritiniais momentais – o jų yra buvę ne vienas.

Kadangi į profesinį kelią atėjau kaip muzikologė, atsinešiau susiformavusius įpročius. Muzikologas visuomet turi domėtis, skaityti, ieškoti naujos medžiagos. Tai yra nuolatinis saviugdos procesas, ir jis natūralus. Negali sustoti ir galvoti, kad žinai užtektinai.

Būna itin smagu, kai ir muziejuje realizuojame vieną ar kitą muzikinį sumanymą – esame surengę išties įsimintinų koncertų, tarp jų – litvakų šaknų turinčios JAV kompozitorės Lori Laitman dainų ciklo „Svajonės daigas“ pagal Abromo Suckeverio eiles pirmąjį atlikimą Europoje kartu su puikiais muzikais – baritonu Steinu Skjervoldu, pianistu Roku Zubovu ir violončelininku Mindaugu Bačkumi.

Įsimintinas buvo koncertas „Entartete Musik“ („Degeneracinė muzika“), skirtą nacių draustų, persekiotų ar nužudytų kompozitorių kūriniams, kuriuos atliko aukščiausios klasės kamerinės muzikos dainininkė, sopranas iš Austrijos Anna Maria Pammer, o jai akompanavo pianistas Clemensas Zeilingeris.

Vienas iš ryškiausių muzikinių renginių buvo teatralizuotas Anatolijaus Šenderovo muzikos koncertas, skirtas Lietuvos žydų genocido aukų atminimui. Koncerte žydų religinės, pasaulietinės kultūros, buitinės klezmerių muzikos atgarsiai buvo pateikti šiuolaikinio menininko akimis, aktyviai naudojant multimedijos priemones, šviesos akcentus, pasitelkiant improvizaciją.

Pernai rugsėjį kartu su perkusininku Arkadijumi Gotesmanu muziejuje surengėme VVII Klezmerių muzikos festivalio, skirto Lietuvos šimtmečiui, koncertą-susitikimą „Dvi šimtmečio legendos“, skirtą Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatams Anatolijui Šenderovui ir Viačeslavui Ganelinui.

Abu kūrėjai, pažįstami apie 60 metų, po jų kamerinės muzikos koncerto susėdo scenoje pokalbiui apie gyvenimą ir kūrybą. Tuomet neįsivaizdavome, kad tai bus paskutinis renginys mūsų muziejuje dalyvaujant Anatolijui Šenderovui...

- 2006 metais LMTA įgijote humanitarinių mokslų srities, menotyros krypties, muzikologijos daktaro laipsnį, apgynėte disertaciją „Muzikos instrumentų semantika Šventajame Rašte“. Kodėl įdomu nagrinėti tai, kas iš dalies jau taip sunkiai apčiuopiama?

- Atsakysiu rašytojo Josteino Gaarderio žodžiais, kurie manyje stipriai rezonuoja: mes dalyvaujame bendroje, tęstinėje pasaulio istorijoje, kuri pergyvena mus visus. Žmogaus gyvenimas yra trumpas, bet mes visi esame vienos istorijos, vieno bendro vyksmo dalis.

Man atrodo natūralu, kad pasaulis surėdytas iš įvairių segmentų lyg viena didelė mozaika, ir aš būtent taip jaučiuosi, save suvokdama ir kaip to senojo, hebrajiškojo, pasaulio dalį. Juk klasikinė Europos kultūra formavosi dviejų pagrindinių pasaulių – hebrajiškojo ir graikiškojo – pagrindu.

O tai, kad apčiuopiama sunkiai – dar įdomiau. Tas įdomybes nagrinėjant, būtinas tarpdisciplininis, kompleksinis požiūris, nes vien muzikologinių žinių, juolab iš klasikinės Europos muzikos perspektyvos, neužtenka.

Kita vertus, prisiliečiant prie senųjų, jau išnykusių muzikinių fenomenų, neišvengiamas hipotetiškumo elementas. Kai kuriuos reiškinius įvardinti ir apibrėžti galime tiktai remdamiesi daline rekonstrukcija ir prielaidomis. Su tuo tenka susitaikyti...

Tad senosios muzikos istorijos studijos ir kultūrinių procesų rekonstrukcija yra gyvas ir kintantis, tęstinis procesas, kuriame svarbūs lingvistų, istorikų, antropologų, meno istorikų, archeologų, muzikologų ir kitų tyrinėjimų rezultatai.

- Ar daug tenka keliauti laisvalaikiu, ar didžioji dalis jūsų kelionių susijusios tik su darbo reikalais?

- Darbo reikalais keliauti tenka nemažai. Tos išvykos būna labai intensyvios, bet jei turiu šiek tiek laiko ar pertrauką tarp posėdžių, stengiuosi aplankyti man dar nematytą vietinės dailės ar vietinės žydų istorijos bei kultūros muziejų. Taip pat pasinaudoju galimybe nueiti į koncertą ar operos teatrą.

Laisvalaikiu, kiek leidžia galimybės, labai mėgstu keliauti su dukra – ji yra tikra kelionių fanė, labai imli naujomis patirtims ir įvairioms kultūroms.

- Nuolatos rengiate apžvalginius, pristatomuosius straipsnius, recenzijas tokiuose periodiniuose leidiniuose, kaip „7 meno dienos“, „Bravissimo“, „Muzikos barai“. 2013 metais buvote „Menotyros“ muzikos numerio sudarytoja, 2007–2011 m. dirbote kultūrinio savaitraščio „7 meno dienos“ muzikos skilties redaktore. Kaip manote, ko Lietuvoje dar trūksta muzikinei sklaidai?

- Man atrodo, kad pagal kultūros situaciją Lietuvoje šiandien turime pakankamai leidinių, skirtų ir profesionaliems muzikos tyrimams pristatyti, ir naujienoms apie muzikinius įvykius bei reiškinius platesnei auditorijai. O jeigu kultūrinė spauda būtų solidžiau remiama, ir redaktoriams nereikėtų kasmet spėlioti, ar jų leidinys dar gyvuos, manau, būtų dar daugiau dinamikos ir muzikinių įvykių refleksijų, nei jų turime šiandien.

Kiek pažįstu kolegų muzikologų, dauguma koncertų, spektaklių recenzijas rašo iš idėjos, vedini pareigos jausmo fiksuoti Lietuvos muzikinį gyvenimą, įdomesnius ir įsimintinesnius renginius.

- Dažnai tenka susidurti su klausimu – ką konkrečiai daro muzikologas? Šios specialybės darbas, tenka pripažinti, retai pastebimas, ypač neprofesionalams. Kas jums yra muzikologas?

- Man muzikologas visų pirma yra plataus akiračio žmogus, besidomintis visuomenės kultūrinių procesų visuma, istoriniu kontekstu, skaitantis literatūrą įvairiomis kalbomis. Muzikologas turi suvokti, kad muzika neatsiejama nuo aplinkos, kurioje ji kuriama ir skamba, kad ji yra savo epochos, atitinkamos kultūrinės tapatybės ir vertybių, ontologijos atspindys.

Kokios epochos muzikinius reiškinius analizuotume, visų pirma turime suvokti ir perprasti menų vaidmenį atitinkamoje visuomenėje ir jos pasaulėvokos sistemoje. Gal būtent dėl visų kontekstų ir prasmių man gerokai artimesnė muzikos istorija, nei teorija.

- Kokie jūsų ateities planai?

- Artimiausi muzikologiniai planai – užbaigti ir išleisti monografiją apie kompozitorių Anatolijų Šenderovą (1945–2019). Šis darbas pradėtas jau seniai, A.Šenderovo kūryba susidomėjau dar studijuodama Muzikos akademijoje.

- Kokie žavingiausi muzikologo profesijos aspektai?

- Žavu tai, kad šioje profesijoje nėra rutinos, kasdienybė vis kitokia, nes pati muzika yra gyvas fenomenas, sąveikos menas, priklausantis nuo atlikėjo santykio su ja, nuo įvairių interpretacijų. Žavi naujos patirtys, atradimai, gimstantys vykdant vienokį ar kitokį tyrimą, gilinantis į atitinkamą muzikinį fenomeną.

Tačiau labiausiai mane žavi tai, kad muzikologo darbas susijęs su mažiausiai apčiuopiamu, bet labiausiai sielą veikiančiu, subalansuojančiu menu (žinoma, būna ir destruktyvios muzikos, tačiau jos neturiu omenyje) – su paslaptimi, kurios niekas niekada tikriausiai taip ir neperpras.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.
„Nauja diena“: Lietuvos narystės NATO metinės – ar iššūkių daugiau?