„Dar neturėjome nė menkiausios galimybės atsikvėpti. Nematėme net pačios bienalės“, – prisipažino viena iš operos performanso „Saulė ir jūra (Marina)“, pelniusio Lietuvai Auksinį liūtą Venecijoje, kūrėjų 34 metų L.Lapelytė.
Mat Lina nuo pat paviljono atidarymo kartu su kitomis operos autorėmis Rugile Barzdžiukaite ir Vaiva Grainyte rūpinasi jo organizaciniais reikalais, globoja nemažą operos atlikėjų komandą, jeigu reikia – pati įšoka padainuoti performanse.
Būtent ji dirba su dainininkais, tad puikiai žino visas partijas.
„Lietuvos rytas“ menininkę užtiko taip pat dirbtiniame „Saulės ir jūros“ paplūdimyje, kuris plyti istorinėje Venecijos arsenalo laivų statyklos teritorijoje.
– Kokios nuotaikos Lietuvos paviljone šiandien? – paklausiau garso menininkės L.Lapelytės.
– Viskas apvirto aukštyn kojomis. Laimėjus Auksinį liūtą vyksta visiškai ne tai, kam rengėmės. Reikia perstyguoti visą paviljono veiklą, tai iki šiol ir darome.
Paprastai Venecijos bienalės paviljonai, kurie yra už Džardinio (Giardini) parko ribų, būna pustuščiai. Tikėjomės ir mes panašaus scenarijaus – sulaukti per dieną maždaug šimto žmonių.
Tačiau į mūsų performansus ateina 1300–1500 žiūrovų.
Jie vyksta be poilsio pertraukėlių, todėl turime įdarbinti daugiau dainininkų, techninio personalo, taip pat – žmonių gyvai eilei prižiūrėti. Vis dėlto paviljonas karinėje teritorijoje, o mūsų projektas visiškai ne kareiviškas. Kareiviams nelengva priprasti prie jo keliamo šurmulio – žiūrovų eilės nusidriekia per pusę Kastelo rajono.
– Tiesa ar pramanas, kad paviljone buvo padėta bomba? Apie tai rašė vienas užsienio portalas.
– Kai eilė ilga, kyla įtampos, žmonės pykstasi. Atidarymo savaitę dėl visiško nieko buvo didelių bangų.
Kažkas tarsi pamatė įtartiną prietaisą, paskambino policijai, subėgo kareiviai. Jie norėjo įsitikinti, kad aplinka saugi, todėl žiūrovai kurį laiką negalėjo patekti į paviljoną.
Smulkių nemalonumų pasitaiko nuolat – kažkas nualpsta žiūrėdamas pasirodymą, kažkas nugriūva.
– Kaip renkatės Venecijoje dainininkus?
– Pagrindiniai solistai seniai atrinkti, jie nesikeičia. Dažniausiai dairomės specifinių tipažų konkrečioms užduotims – vaikštome į chorų repeticijas.
Sunkiausia surasti dainuojančias dvynes – jų reikia mažiausiai trijų porų, tad apsiskelbėme visoje Italijoje.
Mūsų paplūdimio paveikslas labai spalvingas – tarp Venecijoje surastų dainininkų yra ir amerikietis, ir iš Turkijos, Brazilijos kilusių atlikėjų.
Be to, įsilieti į kūrinį gali ir iš anksto tinklalapyje sunandsea.lt užsiregistravę bienalės lankytojai. Jų per dieną sulaukiame iki šimto.
Jau tapome vietos įžymybėmis – žmonės kalba apie operą, ja džiaugiasi. Rugilė pasakojo, kad viename chore buvo sutikta plojimais. Praeiviai atpažįsta dainininkus mieste.
– Ar neprisibijote, kad naujokai gali suardyti spektaklio piešinį?
– Nesistengiame visko kontroliuoti. Performanse susipina spontaniškos ir surežisuotos scenos.
Tarkime, vaikai ir šunys elgiasi, kaip elgtųsi natūraliame paplūdimyje. Griežtai fiksuotos tik dainininkų partijos, yra prižiūrima artistų apranga.
– Bendradarbiavote su daugybe užsienio menininkų ir tarptautinių kolektyvų. Kuo išskirtinė darbo su Rugile ir Vaiva patirtis?
– Visi projektai savaip išskirtiniai. Kiekviena iš mūsų trijulės kuriame ir individualiai. Kaip tik neseniai grįžau iš Prahos, kur rodžiau savo darbą „Candy Shop – the Circus“. Tai taip pat savotiška opera, kurioje naudoju hiphopo tekstus, vaizdo medžiagą. Ją, be manęs, atlieka šešios moterys, vyrų choras, būgnininkė.
Kai kuriame trise, visos idėjos perfiltruojamos per trijų žmonių receptorius, skonį, vizijas, glaudžiai susipina tekstas, muzika, vizualūs dalykai.
Prahoje sutiktas vienas kolega stebėjosi, kad esu vadinama „Saulės ir jūros“ kompozitore. Aš žinau, kaip parašyti natas ir kaip dirbti su dainininkais, bet tai nereiškia, kad esu tik kompozitorė. Vizualiuosiuose menuose požiūris į garsą dažnai būna keistokas: garso menininkas paminimas mažomis raidelėmis, net kai garsas – vienas esminių darbo elementų.
Aš nesu nei „Saulės ir jūros“ kompozitorė, nei muzikos kūrėja – esu viena iš kūrinio autorių.
Kai kurias funkcijas kiekviena mūsų atliekame labai tiksliai, bet tai nėra tik muzika, tik tekstas ar tik scenografija.
– Kodėl pasirinkote tokį netradicinį kelią – po smuiko studijų pasukote į garso meną ir skulptūrą?
– Mane nuo vaikystės žavėjo „Fluxus“ judėjimas. Visada įsivaizdavau, kad muzika yra daugiau negu natos ir jų atlikimas. Man muzika tokia pat vizuali kaip objektai erdvėje.
Skulptūros studijos buvo bandymas įrodyti sau ir galbūt kitiems, kad skulptūra ir garsas nėra tolimos meno kategorijos.
Visada buvo įdomu išbandyti save skirtinguose kontekstuose.
– Pasinėrusi į Venecijos projektą pristatėte kitus darbus Italijoje, Izraelyje, Čekijoje. Kaip randate laiko naujiems kūriniams?
– Kaip tik dabar pusmečiui atsisakiau pasirodymų, nors jų paklausa yra didelė.
Norisi stabtelėti dėl naujų darbų, taip pat apmąstyti tai, kas įvyko. Venecijos „Liūtas“ mums – vis dar sapnas, nebuvo kada suvokti jo reikšmės.
– Įdomu, kad Lietuvoje „Saulės ir jūros“ premjera lyg ir liko nepastebėta?
– Ji sulaukė įvairios reakcijos – kai kam patiko, kai kam ne. Manau, Venecijoje jos naudai suveikė vizualių menų kontekstas, pati vieta ir galbūt laikas: dabar žmonės daugiau galvoja apie ekologiją negu prieš pusantrų metų.
Juk klimato kaita tiesiog juntama – nebereikia apie tai ir skaityti. Pristatant darbą Venecijoje taip pat buvo neįprastai šalta gegužės mėnesiui. Ir bienalės publika gana tiksliai jį suprato, nors sąmoningai vengėme didaktikos ir tiesmukumo.
– Esate trijų vaikų mama. Kaip suderinate šeimos rūpesčius ir intensyvų kūrybinį gyvenimą?
– Mano partneris taip pat užsiima kūrybine veikla, bandome abu derinti savo grafikus ir išvykas. Kai imuosi didesnės trukmės projektų, bandome keliauti visi.
Dabar visi gyvename Venecijoje. Mano sūnūs – penkerių, septynerių ir devynerių metų – užaugo kartu su „Saule ir jūra“. Dirbti prie operos su Rugile ir Vaiva pradėjome daugiau kaip prieš trejus metus Štutgarto „Akademie Schloss Solitude“ rezidencijoje Vokietijoje.
Nuo tada vaikai buvo kartu ir tarsi įaugo į kūrinį.
Visi trys mano berniukai dalyvauja performanse, rado jame savo vietą ir labai džiaugiasi, kai žiūrovai juos atpažįsta mieste.
Aš niekada neturėjau ramybės. Turbūt galiu prisitaikyti prie visokių sąlygų. Geriausiai man sekasi dirbti lėktuve.
Skina apdovanojimus namie ir svetur
L.Lapelytė baigė smuiko bakalauro studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (2006 m.), gavo garso meno bakalauro diplomą Londono menų universitete (2009 m.) ir baigė skulptūros studijas (magistro diplomas) Karališkajame menų koledže Londone (2013 m.).
Jos kūryba yra skambėjusi Karalienės Elžbietos ir Karališkojoje Alberto koncertų salėse Londone bei „Teatro Argentino“ Romoje.
Menininkė darbus rodė Davido Robertso meno fondo (DRAF) galerijoje ir „Serpentine“ galerijų paviljone Londone (2014), parodų centre „Rupert“ Vilniuje (2017), Barselonos šiuolaikinio meno muziejuje MACBA Barselonoje (2017), Cartier meno fonde Paryžiuje (2019), Tel Avivo meno muziejuje (2019).
2013 m. L.Lapelytė pristatė pirmą bendrą darbą su dramaturge V.Grainyte ir režisiere R.Barzdžiukaite – operą „Geros dienos!“. Kūrinys pelnė 6 prestižinius apdovanojimus, tarp jų – Auksinį scenos kryžių kaip geriausias lietuvių autoriaus pastatymas, buvo pristatytas festivaliuose JAV, Kinijoje, daugelyje Europos šalių, transliuotas „BBC Radio 3“ eteryje.
Operos performanso „Saulė ir jūra“ premjera įvyko Vilniaus tarptautiniame teatro festivalyje „Sirenos ‘17“ Nacionalinėje dailės galerijoje. Pernai pavasarį Auksinių scenos kryžių teikimo ceremonijoje jos kūrėjų trijulė buvo apdovanota B.Dauguviečio auskaru už novatoriškus ir originalius sprendimus.
Šį pavasarį kūriniui skirtas pagrindinis prizas – Auksinis liūtas – prestižiškiausiame šiuolaikinio meno renginyje 58-ojoje Venecijos bienalėje. „Saulės ir jūros“ autorės apdovanotos už eksperimentinę paviljono dvasią, kūrybingą erdvės pritaikymą brechtiškai operai bei išradingą sąveiką su Venecijos miestu ir jos gyventojais.
Asociacija LATGA visoms trims kūrinio autorėms skyrė po 3 tūkst. eurų. Pagal naują Kultūros ministerijos tvarką už svarbų tarptautinį apdovanojimą joms bus skirta ir 20 tūkst. eurų premija.
Karinio jūrų laivyno teritorijoje įrengtas Lietuvos paviljonas nukelia į saulėtą paplūdimį, kuriame gulėdami ant smėlio apie klimato kaitą dainuoja apie 20 atlikėjų.
Nuo birželio 19 d. šis kūrinys Venecijoje rodomas trečiadieniais ir šeštadieniais 10–18 val. Kitomis dienomis tuo pačiu laiku dirbtiniame paplūdimyje veikia garso instaliacija.
