Muzikologija dažniausiai skirstoma į muzikos teoriją ir muzikos istoriją. Muzikos istorikams svarbi ne tik muzikos istorija, bet ir jos istorijos. Tokių nestokoja ir muzikologės Kotrynos Lukšytės pašnekovė etnomuzikologė Austė Nakienė.
Ji mane pasitinka tarp pasakas primenančių Vileišių rūmų rožynų ir kviečia į čia pat įsikūrusį Lietuvių literatūros ir tautosakos institutą. Tarp rūmų sienų pasijunti kaip laiko mašinoje – tai, pasak A.Nakienės, yra dalis muzikologo darbo romantikos.
Etnomuzikologė pasakojo apie keliones laiku, savo rajono patriotizmą ir detektyvines įrašų paieškas. Iš dar voleliuose įrašytų dainų prikelianti praeities momentus A.Nakienė kolekcionuoja ir savo akimirkas, gyvu pasakojimu atgaivindama įvairių momentų paliktą žavesį.
- Muzikologo profesija – daug kam negirdėtas dalykas. Kaip jūs atsidūrėte muzikologijoje?
- Vaikystėje ir jaunystėje nenorėjau būti muzikologe. Visos mergaitės juk nori būti dainininkės, balerinos. Ir aš norėjau dainuoti. Iki šiol prisimenu tą laiką, kai dainavau M.K.Čiurlionio mokyklos chore.
Ypač stipriai įsirėžė prisiminimas apie mūsų, pradinukų, pirmąją pamoką su didžiuoju mokyklos choru. Man nepaprastą įspūdį padarė daugiabalsis dainavimas, harmonija. O į muzikologiją nukreipė tėvai. Abu jie – fizikai.
Jiems galbūt atrodė, kad dainavimas – nelabai rimta profesija. Jei žmogus turi neblogą balsą, bet kartu ir visai neblogą galvą, geriau dirbti galva. Tad M.K.Čiurlionio mokyklos 8 klasėje perėjau iš choro į muzikos teoriją.
- O kaip atsiradote etnomuzikologijoje?
- Lietuvių literatūros mokytoja labai gražiai pasakodavo apie liaudies dainų grožį, bet tai manęs taip nepaveikė, kaip užklasinė veikla – mūsų mokyklos folkloro ansamblis. Kai dainuodavome dainas ir šokdavome, tai buvo ne pamokos, o gyvenimas – šventė.
Prisimenu, kaip mes ieškojome, kur švęsti Užgavėnes. Sugalvojome, kad galime švęsti Šilo gatvėje, kur stovėjo ne daugiabučiai, o mažesni nameliai. Ten gyveno ir mūsų mokyklos mokytojai. Manėme, kad galime ten vaikščioti su kaukėmis, dainuoti, šūkaut, ir mus priims, duos blynų.
Taip ir buvo! Mes, muzikantai, dainavome įvairias Užgavėnių dainas, o dailininkai buvo prigaminę labai gražių kaukių. Ko gero, gražiausias buvo sumeistravęs Rimas Driežis, kuris vėliau tapo lėlių teatro režisieriumi. Mums buvo linksma. Po to pradėjome koncertuoti su mokyklos folkloro ansambliu.
- Pokalbiui pasirinkote tokią gražią aplinką – Vileišių rūmuose įsikūrusį Lietuvių literatūros ir tautosakos institutą. Dirbate čia archyve ir tyrinėjate senuosius įrašus?
- Taip, dirbu archyve, nors jaunystėje tikrai apie tai negalvojau. Visas archyvo pavadinimas – Lietuvių tautosakos rankraštynas. Čia saugomi senieji rankraščiai, įrašai. Būtent tie senieji garso įrašai mane ir sudomino.
Pačius seniausius į fonografo volelius 1908 m. įrašė Eduardas Volteris. Vėliau fonografu susižavėjo ir Jonas Basanavičius – jis taip pat yra įrašęs volelių. Ilgą laiką aš net nežinojau, neįsivaizdavau, kaip jie skamba.
Tačiau netikėtai atsirado galimybė – kartu su kolege etnomuzikologe Rūta Žarskiene keliavome į žymiausią Europoje Berlyno fonogramų archyvą, kuriam E.Volteris buvo atidavęs savo įrašus, nes mus domino galimybė juos restauruoti ir suskaitmeninti. Po archyvą vaikštinėjome kartu su vokiečių etnomuzikologe ir archyvo vadove Susanne Ziegler, kurią praminėm „volelių karaliene“.
Vykome į Berlyną su panašia misija kaip ir Liudas Mažylis, kuris ieškojo Nepriklausomybės akto. Reikia pripažinti, kad mes, lietuviai, ilgą laiką nebuvome dideli archyvų specialistai ir nelabai daug ką saugojome. O vokiečiai labai stropiai saugo savo archyvus. Tad ne šiaip sau būtent ten išliko ir Nepriklausomybės aktas, ir senieji mūsų įrašai.
Mes gavome leidimą pasidaryti skaitmenines jų kopijas ir tyrinėti. Taip kartu su R.Žarskiene ir S. Ziegler 2011 m. išleidome rinkinį „Eduardo Volterio Lietuvoje įrašyti voleliai (1908–1909), saugomi Berlyno fonogramų archyve“.
Po to domėjomės toliau – kur dar galėtų būti mūsų senųjų įrašų. Paaiškėjo, kad jų yra ir Helsinkyje, Suomijoje. Juos įrašė suomių folkloristas Aukusti Robertas Niemi, kuris 1911–1912 m. lankėsi Lietuvoje.
Jie kartu su lietuvių tautosakininku Adolfu Sabaliausku keliavo po Šiaurės Lietuvą ir užrašinėjo sutartines. Vėliau jį sudomino Dzūkija – kitas labai dainingas kraštas, kuriame taip pat pavyko įrašyti senųjų dainų.
Fonogramų archyve Vienoje taip pat yra išlikusių labai keistų įrašų – buvo įrašinėjami I pasaulinio karo belaisviai. Galbūt ir nelabai sąžininga naudoti karo belaisvius moksliniams tyrimams, bet mokslininkams buvo labai gera proga juos paklausinėti ir įrašyti kalbos ir tautosakos pavyzdžių.
Galų gale mums pavyko aptikti dar vieną kolekciją – žymaus tautosakininko Jono Balio surinktus įrašus, saugomus Kongreso bibliotekoje Vašingtone, JAV. J.Balys buvo pirmojo Lietuvių tautosakos archyvo, įkurto 1935 m. Kaune, vadovas. Jis labai sėkmingai vadovavo archyvui – tarpukariu jame buvo surinkta ir įamžinta visų Lietuvos etnografinių regionų tautosaka.
Tad norint susidaryti „skambančios Lietuvos“ vaizdą, reikia klausytis tarpukario kolekcijos, kadangi tuo metu regioniniai bruožai, savitumai buvo ryškiausi ir pastebimiausi. Paskui, deja, viena po kitos prasidėjo okupacijos.
Prieš antrąją sovietų okupaciją J.Balys su šeima pasiryžo trauktis į Vakarus. Jis gyveno karo pabėgėlių stovykloje Vokietijoje, vėliau perplaukė per Atlantą ir įsikūrė JAV. Žinoma, jam labai trūko paliktų turtingų lietuviškų archyvų, be to, jis, matyt, turėjo idėjų saviems tyrimams ir norėjo surinkti tai, kas išsaugota lietuvių išeivių.
Indianos universitetas jam paskolino kaspininį rekorderį (dabar jį reikėtų vadinti juostiniu magnetofonu) ir jis pradėjo važinėti po lietuvių gyvenamas kolonijas. 1949–1951 m. J. Balys surinko labai vertingą kolekciją. Jos skaitmenines kopijas mums gauti padėjo žymaus poeto žemininko Kzio Bradūno dukra Elena Bradūnaitė-Aglinskienė ir poeto anūkė Vaiva Aglinskaitė, kurios taip pat yra etnologės, domisi lietuvių tautosaka ir išeivijos kultūra.
Ir štai – turime kopijas ir galime jas tyrinėti. Iš jų gimė naujausias mūsų leidinys „Lietuvių dainos Amerikoje, įrašytos Jono Balio 1949–1951 metais“, pasirodęs šiais metais.
- Kas jums, etnomuzikologei, yra liaudies daina?
- Suprasti, kas yra liaudies daina, reikia viso gyvenimo: pažinti tekstus, suprasti, ką jie reiškia, ištyrinėti melodijas ir dar – suprasti, kas yra senovė, kas šiandiena, kaip dera tradicija ir dabartis.
Aš pradėjau nuo sutartinių, nuo senojo dainų sluoksnio, apie kurį rašiau ir disertaciją. O paskui vis artėjau prie šiandienos. Mane vis labiau domino folkloro judėjimas, miesto aplinkoje gyvuojantis folkloras.
- Nemažai rašėte apie folkloro urbanizaciją ir miesto folklorą. Ar pati dalyvaujate miesto folklorinėje veikloje?
- Dalyvaudavau miesto folkloro gyvenime – eidavau į festivalį „Skamba skamba kankliai“. Man teko ir lyjant šokti, ir kiemeliuose dainuoti, ir iki išnaktų traukti dainas. Aišku, teko dalyvauti ir Joninėse Verkių parke – ten labai gražu, atsiveria gražūs vaizdai nuo Neries skardžio ir susirenka daug žmonių.
Kartais būna, kad tuo metu pražysta liepos parke, ir tvyro nuostabus liepų kvapas. Žmonės, važiuojantys autobusais pirmyn ir atgal, būna pasidabinę vainikais, gėlėmis. Kartais Vilnius tikrai atrodo keistai.
Pavyzdžiui, per Kaziuko mugę galima matyti žmones su įvairiais rakandais, dirbiniais, verbom, susigrūdusius į troleibusą ar autobusą. Ir per „Dainų šventes“ į Vilnių tarsi susirenka senovinės Lietuvos valstiečiai.
- Ar miesto folkloras yra svetimkūnis miesto erdvėse, ar gali organiškai į jas įsilieti?
- Mano supratimu, tai nėra kaimiškas sluoksnis – greičiau šiuolaikinės miesto kultūros sluoksnis. Ta kultūra nėra vien kažkokios naujos kavinės, modernūs pastatai, erdvės, kur gali skleistis šiuolaikinis menas. Tai ir senajai kultūrai tinkamų erdvių, kur žmonės galėtų prisiglausti, klausytis ir gerai jaustis, paieška.
Labai seniai dainuojama senamiesčio kiemeliuose. Ten gražiai skamba, o pastatai tampa gražiomis koncertų dekoracijomis. Natūraliai aidi ir siaurose senamiesčio gatvelėse. Gera vieta dainavimui taip pat yra kalnų šlaitai – pavyzdžiui, Nacionalinio muziejaus kiemelyje, Gedimino kalno papėdėje.
Vienas iš įsimintiniausių Vilniaus akustikos potyrių buvo, kai kartą ėjau į festivalio „Skamba skamba kankliai“ renginį Sereikiškių parke. Leidausi nuo Užupio kalno ir išgirdau, kaip pučia ragus. Ten, matyt, repetavo kažkokios sutartinių grupės ragų pūtėjai. O aš kaip tik ėjau pro Užupio angelą, kuris juk irgi ragą pučia. Atrodė, kad angelas tą minutę atgijo ir pradėjo trimituoti.
Liaudies muzikos garsai tinka prie miesto. Kartais jie gali sukurti ypatingą įspūdį. Liaudies muzika gyvena kaip gatvės muzika, tačiau ne visai – stengiamasi pasiekti aukštesnį lygį, kad ji nebūtų visiškai atsitiktinė. Norisi, kad ji rastų užuovėją mieste.
- Pastaruoju metu nemažai jūsų dėmesio sulaukė partizanų dainos. Kuo jos išskirtinės?
- Visą sovietmetį jos buvo neužrašinėjamos, ir savo archyve labai mažai jų turėjome. Jeigu ir būdavo kas nors užrašoma, tą kūrinį ar visą rinkinį dėdavo į specialiuosius fondus, prie kurių prieiti galėjo tik labai svarbus tyrėjas. Šiais laikais jau neturime spec. fondų ir jokių uždraustų dainų, kurių lankytojams negalima matyti.
Atkūrus nepriklausomybę, stengtasi surinkti kuo daugiau partizanų dainų, kuo daugiau jų įrašyti. Tuo ypač rūpinosi Kostas Aleksynas. Jis yra labai daug jų surinkęs ir parengęs net du didelius tomus .Vviename jų surinktos II pasaulinio karo ir tremtinių dainos, kitame – partizanų dainos. Nevalia, kad šie rinkiniai gulėtų, juos reikia ir tyrinėti. Taip ir susidomėjau partizanų dainomis, jų kūrėjais.
Štai šiuo metu vis pasižiūriu į partizanų nuotraukas – tai Gražinos Pigagaitės-Vilbik nufotografuotas Adolfas Ramanauskas-Vanagas su vanagėliais (jie, matyt, dar nemokantys skraidyti, iškritę iš lizdo), o šalia jo – artimas draugas Albertas Perminas-Jūrininkas. Jis labai įdomus etnomuzikologams.
Kaip A.Ramanauskas rašo savo dienoraštyje, A.Perminas turėjo labai gražų balsą ir kur tik jis pasirodydavo, ten partizanų daina netildavo. Jis dainuodavo atokvėpio valandėlę ir tada, kai vieni partizanai susitikdavo su kitais, sėdėdavo prie laužų.
Jūrininkas buvo partizanų dainų rinkėjas ir kartu su Vanagu parengė 1947 m. miške išleistą Dzūkijos partizanų dainų rinkinį. Vanagas aprašo, kaip jie džiovino ką tik atspausdintus rinkinio lapus, iškloję juos miške, ir bijojo, kad priešai jų nepastebėtų.
Deja, paskutiniaisiais laisvės kovų metais partizanų dainos nutilo, nes tapo labai pavojinga garsiai dainuoti. Knygoje apie partizanų vadą Joną Žemaitį-Vytautą radau liudijimą, kad tuomet, kai sustiprėjo persekiojimas, jie uždainuodavo tik pakilus vėjui, kad medžių ūžimas užgožtų skambančią dainą.
Galima sakyti, stebuklas, kad partizanų dainos išliko. Ilgą laiką jos nebuvo dainuojamos, buvo saugomos pasyvioje atmintyje. Karo, tremtinių ir partizanų dainų tomų melodijas rengusiai muzikologei Živilei Ramoškaitei kilo klausimas, ar po kelių dešimtmečių žmonėms ėmus dainuoti partizanų dainas, jų melodijos išliko tos pačios ar tik to paties stiliaus.
Tos melodijos primena tarpukario romansus. Kartais joms pritardavo gitara. Ir partizanų, ir tremtinių dainose minimos gitaros. Taigi ne vien roko kartos jaunimo kultūroje, bet ir ankstesnėje – laisvės kovų, partizanų kultūroje gitara buvo jaunystės, laisvės ir meilės simbolis.
Vienoje dainoje sakoma, koks bus džiaugsmas, kai sugrįš laisvė, – „skambės gitaros stygos, lietuvaitės dainuos“. Tas dvasinis pakilimas atėjo gerokai vėliau – tik Sąjūdžio laikais, kai Katedros aikštėje suplevėsavo trispalvių miškas, kai per Lietuvą žygiavo Roko maršas.
- Skamba labai romantiškai. O kokia jūsų, etnomuzikokologės, romantika?
- Kiekvienas tyrimas nuveda vis į kitus laikotarpius – tai tarsi kelionės laiku, kai tarsi apsigyveni tame laike, pažįsti to meto žmones.
- Liaudies muzika susiformavo ir subrendo kaimo aplinkoje. Ar ten dar gyva tradicija?
- Kiekvieno šimtmečio tautosakos rinkėjai „padejuoja“, kad tautosaka jau baigia išnykti, kad renkame tai, ko nebebus. Šie skundai nuolat kartojasi, o gyvoji tradicija, kuri, atrodė, gali išnykti, vis neišnyksta.
Neseniai teko keliauti į Veliuoną, kur minėjome didžiojo XIX a. tautosakos rinkėjo Antano Juškos 200-ąsias metines ir stebėjome senovines veliuoniečių vestuves. Ten buvo surengtas spektaklis pagal Juškos aprašytą „Svotbinę rėdą veliuonyčių lietuvių, 1880 m.“. Vaidino gimnazistai, jiems talkino įvairūs folkloro kolektyvai. Vestuvių ritualas buvo iliustruotas šokiais, dainomis, instrumentiniais intarpais.
Negana to, į spektaklį įsitraukė bendruomenės nariai, tebelaikantys žirgus, jaunieji ir jų pulkas važiavo į jungtuves vežimaičiais. Buvo tikrai įspūdingas vaizdas. Tad Veliuonoje, panašiai kaip ir Vilniuje, ieškoma, kokiomis formomis tradicija galėtų gyvuoti.
Be abejo, savaime niekas nevyksta. Todėl norėtųsi padėkoti visiems, kurie deda daug pastangų, kurie rengia įvairias tradicines šventes.
- Koks laikmetis jums, kaip turėjai, yra arčiausiai širdies?
- Artimiausias yra tas, kurį pati nugyvenau. Mano pareiga yra stebėti, ką matau savo akimis ir visa tai užrašyti. Nemažai mano pačios etnografinių stebėjimų yra knygoje „Nuo tradicinės polifonijos iki polifonijos tradicijos“ (2016).
Jos pavadinimą aiškinčiau taip: tradicinė polifonija yra mūsų sutartinės, kurios gyvavo tiek mūsų kaimuose, tiek vėliau ir miestuose, o polifoninė tradicija – būtent ta, kuri gyvuoja dabar miestuose. Į bendrą miesto polifoniją įsilieja ir kitomis kalbomis kalbančių miestiečių tradicijos.
Miestas yra daugiaplanis, daugiasluoksnis ir dėl to jame gyvuojanti tradicija taip pat yra polifoninė.
- Esate tikra vilnietė. Kuo jums svarbus šis miestas? Kokius pokyčius jame matote?
- Vilnius tikrai smarkiai pasikeitė. Kai augau Šnipiškėse, buvo mėgstama eiti į tas vietas, kur dabar stovi prekybos centrai „Akropolis“, „Ozas“ ir kur išdygs nacionalinis stadionas. Anksčiau viso to nebuvo – ten buvo vilniečių mėgstama pasivaikščiojimų vieta. Mes ten eidavome rinkti žibučių, vadinamųjų „kačiukų“, karklo šakelių.
Dar pamenu, kad mėgta važinėtis rogutėmis, leistis nuo kalniuko žiemą, slidinėti. Šeštadieniais atsikeldavau, o koridoriuje jau laukdavo tėčio išteptos slidės. Lauke būdavo labai gražu – baltos šakos, apkibusios sniegu, o mes pro tas baltas šakas čiuoždavom savo slidžių takais.
Šnipiškės yra labiau mano vaikystės rajonas, o dabartinio gyvenimo rajonas yra Antakalnis. Čia įsikūręs ir mūsų Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas. Graži jo aplinka mane labai traukia. Galbūt tuo galima paaiškinti, kad dirbu ten, kur pradėjau, kai žmonės dažniausiai nori pakeisti savo darbo vietą.
Man to nereikia – viską atstoja kelionės į skirtingus istorinius tyrimo laikotarpius ir vietas. Dabar aš ir gyvenu Antakalnyje, pačiame jo gale. Netgi svajoju įsigyti marškinėlius su užrašu „Antakalnis“.
Man įdomu, kodėl vilniečiai, kurie myli savo mikrorajoną, nenešioja marškinėlių su užrašais, pavyzdžiui, „Užupis“, „Markučiai“, „Pilaitė“ ir paveikslėliais, kokiais nors to mikrorajono simboliais?
- Kaip atrodo jūsų darbo diena?
- Aš esu pelėda, tad rytais gana sunkiai išsiruošiu į darbą. O vakarais man ateina visai neblogų minčių – , iš darbo dažniausiai išeinu paskutinė. Ilgiau užsibūnu ir todėl, kad po darbo einu į kokius nors renginius – man labai patinka koncertai, kinas. Esu melomanė.
- Kaip pailsite nuo kasdieninės veiklos?
- Lyg ir neturiu ypatingų nemuzikinių pomėgių. Kartais pastebiu, kad mano galva pradeda gyventi tarsi atskirą nuo manęs gyvenimą. Ji pradeda tyrinėti kažkokią temą ir visą laiką galvoja. Paskui persijungia į kitus pomėgius, plečia domėjimosi lauką (arba siaurina). O aš nešioju savo galvą kaip kiaušinį (juokiasi).
Vakarais ką nors skaitinėju ir vėl galvoju. Nesu iš tų, kurie mėgsta ekstremalius potyrius. Man patinka ramus muzikos klausymasis, ramybė. Kai einu į kiną, ieškau tokių filmų, kuriuos žiūrint galima nukeliauti į vietas, kur negalėčiau nuvykti. Visada svajojau nukeliauti į Afriką, tad įdomu apie ją pasižiūrėti ar paskaityti.
- Keliaujate ne tik laiku, bet ir po pasaulį. Kuri vieta jums artimiausia?
- Tolimiausias taškas, kur buvau nukeliavusi, yra Niujorkas. Tačiau jame pabuvusi supratau, kad noriu grįžti. Supratau, kad man labiau patinka gyventi savo Antakalny negu Brukline, nors ten taip pat yra labai gražu.
Kaip tik būnant Brukline mane sužavėjo mikrorajono patriotizmas – jo gyventojai nešioja ir kepuraites, ir marškinėlius, ir visokius kitokius aksesuarus su užrašu „Brooklyn“ ir jo architektūros paminklais.
Man patiko Niujorke, bet taip pat labai aiškiai supratau, kad mano vieta yra čia, kad mano sąmonė yra labai lietuviška ir esu stipriai prisirišusi prie Lietuvos.
