Švedijos dienraščio „Dagens Nyheter“ korespondentas Bjornas af Kleenas ir fotografas Pontusas aplankė režisierių J.Rencką, kuriam visai neseniai gimė ketvirtas vaikas ir kuris neseniai pakeitė savo nuomonę apie atominę energiją.
TV serialo „Černobylis“ tarptautinė sėkmė padėjo švedų režisieriui J.Renckui rasti naują kūrybos prasmę.
Sėkmė – neįtikėtina
Vešlia barzda ir suglamžytais marškiniais J.Renckas primena XIX a. valstietį, nuo galvos iki kojų vilkintį juodas ir baltas senienas. Tačiau įspūdis apgaulingas. Jo marškiniai -prancūzų prekės ženklo „Casey Casey“ ir pirkti Manhatene už 7 tūkstančius kronų (700 eurų).
„Turiu po vienus kiekvienos spalvos“, – tarė J.Renckas ir susimąstęs pridūrė: „Visada prisipirkdavau per daug drabužių.“
J.Renckas dabar didžiausios sėkmės lydimas Švedijos TV režisierius. Neseniai amerikiečių HBO kanalas parodė paskutinę „Černobylio“ seriją ir milijonai žmonių visame pasaulyje vėl išgyveno katastrofą, įvykusią sovietinėje atominėje elektrinėje 1986 m. balandžio 26-ąją.
Kai žurnalistai susitiko su režisieriumi jo namuose Brukline, „Černobylio“ reitingai, amerikiečių kino bazės IMDb duomenimis, pasiekė aukščiausią tašką per visą istoriją: vidutinis vertinimas siekė 9,7 balo iš 10.
Nuo šiol visur ieškos prasmės
J.Rencko režisūrinis darbas pasirodė toks virtuoziškas, dramatiškas ir autentiškas, kad filmas sukėlė politinį atgarsį.
Atominės energetikos priešininkai Šedijos vyriausybėje reklamuoja serialą tviteryje. Konservatyvių laikraščių vedamieji pataria skaitytojams filmo nevertinti per daug rimtai. J.Renckui smagu, kad jis netikėtai ėmė daryti įtaką energetikos politikai. Galbūt „Černobylis“ nepakeitė režisieriaus gyvenimo, bet tikrai paveikė jo santykį su kūrybos procesu.
„Visa, ką nuo šiol darau, turi turėti prasmę, – sakė režisierius. – Skatinti mąstymą, turėti kokią nors prasmę. Po tokio patyrimo scenarijus pradedi skaityti kitomis akimis. Aš režisierius savamokslis ir anksčiau mane tiesiog traukė televizija. Dabar mano, kaip režisieriaus, motyvai pakito.
Anksčiau kurdamas filmus aš pramogavau. Ne, jokio lengvabūdiškumo nebuvo, viską dariau labai atsakingai. Bet visa atsakomybė buvo susijusi su išorine raiška. Tai, ką dariau, neturėjo didelės prasmės, iš filmų nebuvo ko gauti.
Kuriant „Černobylį“ reikėjo padaryti taip, kad tų žmonių balsai būtų išgirsti. Kad šis istorinis įvykis užimtų savo vietą mūsų kolektyvinėje atmintyje. Man tai buvo naujas požiūris į darbą.“
Sukūręs serialą režisierius ėmė kritiškiau žvelgti į civilizaciją.
„Atominės energijos klausimas kelia bendresnę problemą: kaip mums vertinti absurdišką idėją apie nuolatinį augimą? To nėra nei biologijoje, nei fizikoje – tai išskirtinai žmogaus pramanas“, – samprotavo režisierius.
Kaip civilizacijos kritikas J.Renckas turi tam tikrą patyrimą. Jis ilgai užsidirbdavo pragyvenimui filmuodamas reklamas Europos mados namas „Fendi“ ir „Chanel“, prekybos centrams „H & M“ ir „Nike“, automobilių markėms „Audi“ ir „Peugot“.
Kadaise jis išgarsėjo tuo, kad keliaudavo po 250 dienų per metus ir taip dažnai skraidydavo darbo reikalais, jog kartą naktį net autobuse Stokhomo centre, tiesdamas vairuotojui kreditinę kortelę, ištarė: „Į vieną pusę, prie lango, iki Šv.Eriko aikštės.“
Gyvena ant lagaminų
Vaikystėje J.Renckas su šeima klajojo iš vienos vietos į kitą: iš Upsalos į Majamį, paskui į Tromsę ir Kuveitą. Jo tėvas Hansas Renckas buvo gydytojas anesteziologas, todėl žmona ir trys vaikai nuolatos su juo važinėjo iš vienos tarptautinės universitetinės ligoninės į kitą.
J.Renckas neįsivaizdavo, kas yra tėvynė. 2001 metais jis jau pats persikėlė į Los Andželą, o dabar įsikūręs Niujorke. Išties jis taip ir gyvena ant lagaminų. Iš Albukerkės Naujosios Meksikos valstijoje, kur režisavo vieną „Bręstančio blogio“ serijų, išgarsinusių jį Amerikos televizijose, į Dubliną, kur kūrė kai kurias „Vikingų“ pirmojo sezono dalis kanalui „History“.
Kai J.Renckas sudarinėjo sutartį dėl „Černobylio“, jis kaip tik buvo grįžęs į Brukliną iš Serbijos ir Juodkalnijos, kur filmavo šešių serijų filmą „Paskutinės panteros“ apie organizuotą nusikalstamumą karo apimtuose Balkanuose.
Dabar J.Renckas gyvena 420 kv. metrų name Bruklino rajone Park Sloupe. Tačiau šeima tiek daug keliauja, kad keturi vaikai nesupranta, kur jų tikrieji namai.
„Jie nesuvokia, kad gyvena čia, – sakė J.Renckas. – Nuolatos klausinėja, kad grįšime į Lietuvą. Į Marselį. Aš ir pats taip augau, nuolatos patekdavau į naujas sąlygas. Iš to gavau teigiamo patyrimo.“
Vėl manipuliuojama nuomone
J.Renckas – pasaulio pilietis, o „Černobylį“ galima vadinti priminimu apie tai, koks svarbus atvirumas ir kokie pavojai slypi uždarose sistemose.
Michailo Gorbačiovo režimas bandė nutylėti katastrofą, kad išsaugotų imperijos veidą. Tačiau radioaktyviosios dalelės su debesimis pasiekė grybingus miškus Švedijos Jevlėje – mieste į šiaurę nuo Stokholmo, prie Botnijos įlankos. Kai informaciją apie katastrofą sužinojo visuomenė, Sovietų Sąjunga ėmė braškėti.
„Dabar pasaulyje vėl vyksta nenumaldomas karas prieš tiesą, – sakė J.Renckas. – Ne paskutinė vieta – JAV, kur Donaldas Trumpas kaunasi su klimatologija. Departamentui, kuris prognozuoja klimato pokyčius, nebeleidžiama kurti įvykių raidos scenarijų, remiantis didžiausiais išmetimų į atmosferą rodikliais, kad ir kokie patikimi šie skaičiai atrodytų mokslininkams. Nacionalinio saugumo taryba nebegali vartoti tokių sąvokų kaip visuotinis atšilimas.“
J.Renckas pasakojo, kad ketino savo paslaugas pasiūlyti Demokratų patijos kongresmenei Alexandriai Ocasio-Cortez, kuri dabar vadovauja naujai radikaliai ekologinei politikai JAV.
„Per filmavimą mes apie tai nuolatos kalbėjomės. Kaip mokslą pakeitė paprasčiausia nuomonė? Kodėl mano nuomonė dabar atrodo tokia pat vertinga, kaip moksliškai pagrįsta analizė?“ – stebėjosi J.Renckas.
Siunčia padėkos laiškus
„Černobylyje“ režisierius jautriai pasakoja apie tuos, kuriuos režimas pasiuntė mėžti katastrofos padarinių ir kurie nukentėjo nuo radiacijos. Daugeliui rusų ir ukrainiečių žiūrovų didelį įspūdį padarė tai, kaip detaliai ir tiksliai perteikta to meto aplinka ir buitis, jie įvertino tai kaip Vakarų kinematografininkų pagarbos ženklą.
J.Renckas sakė, kad jo elektroninių laiškų pašto dėžutė užkimšta padėkomis, parašytomis darkyta anglų kalba.
„Velniai griebtų, kiek žmonių prireikė, kad išraustų tunelis, iššaudytus šunis ir perkastų laukus. 750 tūkstančių. Skaičiau knygą apie Josifą Staliną. Kai jam pasakė, kad valstiečiai badauja dėl to, kad valstybė iš jų atėmė grūdus, jis atsakė: esmė ne ta, kiek žmonių mirs, o ta, kiek mums reikia. Štai koks požiūris į žmogų buvo Sovietų Sąjungoje ir būtent šis požiūris nulėmė valstybės elgesį po Černobylio katastrofos“, – įsitikinęs J.Renckas.
Atradimą J.Renckas padarė ir išstudijavęs pagrindinio serialo herojaus – fiziko atomininko Valerijaus Legasovo – figūrą. Po katastrofos jis pradėjo demaskuoti režimą.
„Tai karjeristas, garbėtroška, kuris gyvena gana uždarą gyvenimą būdamas branduolinės energetikos instituto vadovu. Staiga jį ištraukia iš įprastos aplinkos ir jis pirmąkart pajunta tikrą gyvenimo prasmę. Altruistiškas tikslas. Aš daug apie tai galvojau ir manau, kad tai geriausia, kas gali nutikti žmogui“, – samprotavo J.Renckas.
Leidimą gavo po paskaitos
Serialas buvo filmuojamas ir Ignalinos atominėje elektrinėje Visagine, labai panašioje į Černobylio AE. Leidimą filmuoti Visagine turėjo duoti atominės elektrinės direktorius.
J.Renckui teko eiti pas jį į svečius ir atlaikyti „sudėtingą susitikimą prie taurės gero vyno“, kad paaiškintų kodėl į AE reikėtų įleisti kinematografininkus. Niekas anksčiau neturėjo jokių reikalų su atominėmis elektrinėmis. Pavyzdžiui, scenaristas Craigas Mazinas pagarsėjo po filmų „Pagirios Tailande II“ ir "Pagirios Tailande III".
Ignalinos AE nebedirba, ją rengiamasi užkonservuoti už milijardines ES lėšas. Atominė elektrinės vadovo verandoje taip ir dvelkia Briuselio pinigais. Tokiose situacijose J.Renckas, pasak jo paties, kliaujasi savo žavesiu. Skiringų režisierių – skirtingi talentai. „Aš – manipuliavimo profesionalas“, – prisipažino jis.
Toje verandoje J.Renckas ekspromtu perskaitė visą paskaitą apie tai, kaip svarbu papasakoti apie sovietų pramonės istoriją. Tuo metu jam tai tebuvo triukas, kad pasiektų savo tikslą, bet kai darbas prasidėjo, jis išties pajuto įkvėpimo antplūdį.
