Naujausias A.Stonio dokumentinis filmas „Laiko tiltai“, kurtas kartu su latvių režisiere Kristyne Briede, pasakoja apie jų pačių mokytojų ir kolegų, Baltijos poetinės dokumentikos meistrų, kūrybą.
Pasak filmo prodiuserio Arūno Matelio, „Laiko tiltai“ yra įtaigi kinematografinė esė, kurioje tiesiamas tiltas tarp kelių kino kartų.
Režisieriui A.Stoniui šis filmas – tai meilės laiškas jo mokytojams, dokumentinio kino kūrėjams, iš kurių tiesiogiai ar netiesiogiai mokėsi kino kalbos: „Būtent jie, filmo „Laiko tiltai“ herojai, kadaise man padėjo suprasti, kas yra dokumentinis kinas ir kodėl jam verta skirti savo gyvenimą.“
Po pasaulinės premjeros Karlovi Varų festivalyje filmas toliau sėkmingai keliavo ir tebekeliauja po pasaulį, laimėjo Šanchajaus kino festivalio pagrindinį prizą. Nuo rugpjūčio 23-iosios jį galima pamatyti Lietuvos kino teatruose.
– Kas ta poetinė dokumentika, tapusi Baltijos šalių kino vizitine kortele? – pasiteiravau A.Stonio.
– Poetinė dokumentika nėra Baltijos šalių atradimas. Vienu metu buvo poetinio kino pliūpsnis įvairiuose regionuose – Prancūzijoje, Armėnijoje, Irane. Bet Baltijos šalių poetinė dokumentika išsiskyrė bendrame kontekste, nes mes net neturėjome galimybių matyti kitų šalių kino.
Baltijos šalių didieji menininkai, tokie kaip Henrikas Šablevičius, Robertas Verba, Hercas Frankas, Uldis Braunas, Aivaras Freimanis, Markas Soosaaras, kūrė savo unikalią kalbą.
Įdomu, kad tie mažieji šedevrai buvo surasti ir atsivėrė pasauliui tik po 30 metų, kai nukrito geležinė uždanga. Atsimenu danų ir švedų reakciją – jie jautėsi kaip atradę nepažintą žemyną. Jie sakė: čia ne šiaip sau pavieniai geri filmai – tai pasaulinio kino reiškinys, unikali kino kalba.
Unikalumas – tai gebėjimas papasakoti istorijas jų neaiškinant, ne žodžiais, o vaizdu.
Baltijos šalių dokumentika iš esmės sugrąžino kiną prie ištakų, nes jis buvo užgožtas tiek žurnalistikos, tiek vaidybinio, tiek pramoginio kino. Ir staiga grįžtama prie liumjeriško kino, kai buvo svarbu virpantys lapai, kai buvo įsižiūrima į žmones, kai nespalvotas kadras pasakoja istorijas.
Tai buvo meistrai, kūrę 7-ąjį–8-ąjį dešimtmečiais. Tai pirmoji karta po karo, tai buvo karta, kaip labai gerai apibūdino kažkas iš tų meistrų, kuri negalėjo kalbėti tiesos, bet jau nebenorėjo meluoti.
Būtent poetinė dokumentika buvo išeitis šioje situacijoje.
Taip atsirado poetinė dokumentika, kuri padarė įtaką kelioms kartoms, tarp jų – ir mano.
– Filmą kūrėte tiems, kurie domisi Baltijos kino meistrais. Bet jis sužavėjo tarptautinę auditoriją, net nežinančią Baltijos dokumentinio kino konteksto, – žmonės jį puikiai sužiūrėjo, perskaitė prasmes. Kaip pavyko tai pasiekti?
– Vaizdų kalba, kuria kalbėjome filme, gali būti suprantama visame pasaulyje be papildomų paaiškinimų ir informacijos papildų.
Jeigu būčiau kūręs filmą apie kino istoriją, jis būtų įdomus tik tiems, kurie ja domisi. Bet mes nutarėme, kad nesiimsime švietėjiškos misijos – papasakoti apie meistrus, kontekstą, apie tai, kokie svarbūs buvo jų filmai mūsų kultūros istorijai.
Mes norėjome kalbėti apie universalius dalykus. O tai yra laikas – praeinantis laikas – ir dokumentikos stebuklas išsaugoti vaizdus.
Nesvarbu, kokio amžiaus, kokios kultūros esi, bet tas praeinantis laikas mus visus jaudina, kelia nerimą ir sužadina klausimus. Žiūrime į nuotraukas, padarytas prieš 30–40 metų, ir klausiame: kur tas žmogus, kur visa tai dingo? Net nepajutome, kaip praėjo 40 metų ir viskas pasikeitė.
Lygiai taip ir kinas – žiūrime filmus ir galime pamatyti pasaulį, kurio nebėra.
Senuose kadruose pamatai Vilnių, kuris buvo kitoks. Tai mano tėvų Vilnius, toks, kokį jie jį pamatė atvykę čia gyventi iš Kauno ir Kelmės. Galimybė pažvelgti į pasaulį savo tėvų akimis, pamatyti, kaip jis pasikeitė, – jaudinantis momentas.
Žiūri į daugelį personažų – jie išmintingi, gražūs, geri, įdomūs – ir žinai, kad jų nebėra. Jie vis dar kalba su tavimi kino ekrane, bet žinai, kad niekada jų nebesutiksi, nes jie jau seniai po žeme. Prisilietimas prie gyvos praeities visada jaudina.
– Visi mačiusieji sako, kad filmas persmelktas liūdesio. Kas kelia liūdesį? Prabėgęs laikas? Bet juk sakoma, kad kiekvienas laikas, amžiaus tarpsnis turi savų privalumų.
– Liūdesys būna dvejopas – tamsus ir šviesus. Manau, kad šiame filme vyrauja šviesus liūdesys.
Jis kyla iš savo laikinumo suvokimo – šie žmonės išėjo ir tu kada nors išeisi. Bet jis nežadina depresijos ar desperacijos, kad viskas pasibaigs.
Tiesiog pradedi labiau vertinti kiekvieną praeinančią sekundę, matyti ir labiau vertinti pasaulį, suprasdamas, kad jis yra laikinas, tau dovanotas tam tikram laikui.
Pradedi priimti kaip dovaną ir žmones, kuriuos sutinki, ir tokią stebuklingą vasarą, ir saulę, ir gatves, ir medžius. Ir visu tuo džiaugiesi, bet sykiu negyveni kaip auksinė žuvelė, kuri viską pamiršta, o supranti, kad kada nors viskas pasibaigs.
– Viename interviu minėjote, kad postūmis kurti šį filmą ar būtent taip traktuoti medžiagą buvo piligriminė kelionė režisieriaus Andrejaus Tarkovskio filmų veiksmo vietomis.
– Aš esu didžiulis A.Tarkovskio gerbėjas, ir ne tik jo filmų. Man atrodo, kad A.Tarkovskis yra vienas pranašų. Būna žmonių – rašytojų, poetų, muzikų, kinematografininkų, kurie atėjo ir pakeitė šį pasaulį, davė kitą perspektyvą, tarsi buvo atsiųsti į šią žemę, kad pasakytų kai ką labai svarbaus.
Man atrodo, A.Tarkovskis buvo vienas tų, kuris visais savo filmais kryptingai bandė atrasti mūsų buvimo šioje žemėje prasmę.
Eidamas per tikėjimą, istoriją, pagaliau pasakydamas paskutinį savo sakinį šioje žemėje, kad prasmė yra aukojimas, kad aukodamasis ir aukodamas išsaugai pasaulį.
Mane tai visada žavėjo ir taip atsitiko, kad sutikau žmonių, kurie tapo tarsi mano gidai ir pervedė A.Tarkovskio filmų takais. Buvau ir Banjo Vinjonyje Italijoje, kur yra baseinas, kuriame „Nostalgijos“ herojus neša žvakę, Šv.Galgano katedroje be stogo, mačiau Piero della Francescos freską „Madonna del Parto“ – labai retai ikonografijoje galima surasti nėščią Mariją, pagaliau nuvykau į Estiją, kur filmuotas „Stalkeris“.
Jau tada pasirodė įdomu ir svarbu prisiliesti prie tų filmų, tarsi įeiti į ekraną ir pabūti tose vietose – tiek „Stalkerio“, tiek „Nostalgijos“, tiek „Aukojimo“ Gotlande.
Tai tapo pagrindiniu „Laiko tiltų“ kūrybos principu, tik nebe A.Tarkovskio vietomis, o tomis, kuriose filmavo H.Šablevičius arba R.Verba, M.Soosaaras arba Andresas Sootas, ir tarsi vėl pamatyti pasaulį jų akimis, pažiūrėti, kas išliko iki mūsų laikų.
Man buvo įdomu, ar dar likęs ženklas, kur ėjo siaurukas. Bet gamta užlygina visus istorijos ženklus, nebematyti nei siauruko, nieko – tik kalvelės, kur kadaise ėjo bėgiai.
O kai kas likę – Trimonio iš „Senio ir žemės“ trobelė vis dar stovi, kaimynė dar jį prisimena. Antkapis, kurį jis gabeno iš Vilniaus savo žmonai, dabar stovi ant jo paties kapo.
Buvo labai jaudinantis momentas sutikti Valę Kiškytę, tą mažą mergytę iš R.Verbos „Senio ir žemės“.
Dabar ji, jau suaugusi moteris, gyvena Elektrėnuose, turi du vaikus. Ji įvardijo visą filmo mintį, pasakė tai, kas svarbiausia: „Mano vyras parodė „Senį ir žemę“, kai man sukako keturiasdešimt metų, – tai buvo gimtadienio dovana. Aš labai verkiau, nes tame filme ir mano mama dar gyva, ir kaimynės.“
Kiek metų prabėgo, nebėra gyvos nei mamos, nei kaimynių, o kine jos dar jaunos, juokiasi.
O koks nors geležinkelininkas iš H.Šablevičiaus „Kelionės ūkų lankomis“ prieš 40 metų gėrė girą, rideno velykinius kiaušinius ir dabar ridena, ir taip bus po šimto metų.
Man atrodo, tai stebuklingas dalykas – tarsi išsaugotas pasaulis.
– Kaip suėjote į draugiją su K.Briede? Kiek žinau, sumanymas buvo jos, bet galiausiai išėjo jūsų autorinį antspaudą turintis filmas.
– Taip, idėja buvo K.Briedės. Ji galvojo gal apie kiek kitokį filmą, daugiau informacinį, bet aš jau senas šuo – manęs naujų triukų neišmokysi.
Informacinis kinas man niekada nedarė įspūdžio, o dabar dar ir gyvename informacinių technologijų pasaulyje, kai vienu mygtuko paspaudimu galime gauti bet kokią informaciją, tai kam dar ja apkrauti kiną?
Bet vis tiek tai buvo kolegialus darbas: bandėme, ieškojome, įsiklausydavome vienas į kitą.
O kurio daugiau, kurio mažiau – paliksime spręsti istorijai.
Mes abu džiaugiamės, kad pavyko sukurti filmą. Jis žiūrimas ir iki šiol keliauja po pasaulį.
