Kasmet rudens pradžioje Lido saloje Italijoje vyksta seniausias pasaulyje tarptautinis Venecijos kino festivalis, kuris šiemet prasidėjo rugpjūčio 28-ąją ir baigėsi rugsėjo 7-ąją.
Auksinis liūtas įteiktas Toddo Phillipso dramai „Džokeris“, pasakojančiai apie vaikino Arturo Fleko (akt. Joaquinas Phoenixas) tapsmą didžiausiu Gotamo miesto piktadariu ir Betmeno priešu.
T.Phillipsas papasakojo visiškai naują Džokerio istoriją, kuri tiesiogiai nesusijusi su komiksais.
Tai – visiems žinomo siužeto priešistorė. Šis filmas apskritai ne komiksas, jame nėra nei Betmeno, nei fantastikos – yra tegul ir sapniška, bet tikrovė.
Veiksmas rutuliojasi socialinės ir ekonominės krizės apimtame Gotame 9-ojo dešimtmečio pradžioje: mieste kalnai šiukšlių, grafičiais išmargintos sienos, siautėja gaujos nebaudžiamų nusikaltėlių. Tai gali būti bet kurio šiuolaikinio miesto – ar Niujorko Harlemo, ar Paryžiaus Pigalio aikštės – užkampiai.
Vietos turtuolis Tomas Veinas, kandidatuodamas į merus, neapdairiai miestiečius pavadino klounais ir sukėlė protestų bangą: žmonės susirinko prie merijos su kaukėmis ir plakatais „Mes ne klounai“, reikalaudami pagarbos ir geresnio gyvenimo. Be to, miestą užplūdo žiurkių pulkai. Superžiurkių, kaip jas praminė spauda.
Štai tokiomis aplinkybėmis gyvena Arturas Flekas, kuriam mama nuo vaikystės kalbėjo, kad jis gimęs teikti žmonėms džiaugsmą, ir mokė visada šypsotis.
Arturas nori tapti geru „stand-up“ komiku, o kol kas dirba klounu, rodo savo triukus vaikų ligoninėse, gatvėse, nori linksminti žmones, o jį už tai nuolat įžeidinėja, žemina ir muša: Fleko klouniški šokiai ir geraširdiškos grimasos linksmina vaikus, bet suaugusieji tvirtina, kad jis nejuokingas.
Be to, jis kenčia nuo psichikos sutrikimo, dėl kurio susijaudinimo akimirką pradeda nevaldomai kvatotis.
Tai atsitinka netinkamiausiais bei tragiškiausiais momentais ir dar labiau provokuoja gerai išauklėtus miestiečius.
Motina, kuria Arturas jautriai rūpinasi, laukia jo apšiurusiame butelyje ir jie kartu kasdien žiūri TV žvaigždės Miurėjaus Franklino (akt. Robertas De Niro) vėlyvo vakaro šou, į kurį Arturas svajoja patekti.
Taigi jis iš esmės yra mielas ir taikus žmogus, kuriam reikia paprasčiausios šilumos ir galimybės dirbti mėgstamą darbą.
Tačiau nuolatos į kaulus gaunantis Arturas Flekas vis mažiau nori šypsotis ir būti mielas.
Jis jaučiasi balta varna ir bando kaip nors pritapti prie šio pasaulio, stojiškai atlaiko socialinių darbuotojų apklausas, atkakliai ieško savo tapatybės, bando išsiaiškinti savo kilmę, kurią nuo jo slepia sena motina.
Tačiau neviltis priverčia jį parašyti dienoraštyje: „Nežinau, kas turi didesnę prasmę – mano gyvenimas ar mirtis.“
Galutinai jo psichika pakrinka po vieno baisaus poelgio ir po to, kai sužino visą tiesą apie savo kilmę.
Režisierius T.Phillipsas, sukūręs trilogiją „Pagirios Las Vegase“ ir prisidėjęs prie „Borato“ scenarijaus, kaip niekas kitas žino išvirkščiąją juoko pusę.
Komikai gyvenime – rimčiausi, vienišiausi ir liūdniausi žmonės (prisiminkime kad ir Jimą Carrey).
Todėl nenuostabu, kad jis taip meistriškai parodo Arturo Fleko perėjimą į tamsiąją pusę ir atskleidžia didžiulę vienišo žmogaus, kurį visuomenė atstumia, nes jis „ne toks“, tragediją. „Džokeris“ yra maksimaliai realistiškas, be jokios užuominos apie kokį nors superherojiškumą.
T.Phillipsas (jis ir scenarijaus bendraautoris) paėmė kultinį personažą, surinko šiek tiek faktūros iš įvairių komiksų apie Džokerį, sugalvojo jo biografiją, gyvenimo aplinkybes ir davė jam naują vardą. Viskas tam, kad parodytų, kaip kiekvienas mūsų gali tapti Džokeriu.
Klouno, dėl visuomenės spaudimo tapusio pragaro išpera, likimas prilygsta metaforai: visame pasaulyje vešliai želia visuotinio blogio, grasinančio nušluoti civilizaciją, daigai.
Filmas sukelia daugybę niūrių asociacijų su tikrove, bet kartu jis išraiškingas, dinamiškas ir skleidžia nepaprastą energetiką.
Parengė Milda Augulytė
