Erdvūs V.Grigalausko namai primena muziejų – koridoriuje ir visuose kambariuose kabo įvairaus dydžio lėkštės, išmargintos spalvingais ornamentais, užrašais, vaizdais.
Per tris dešimtmečius gargždiškis sukaupė apie 300 eksponatų.
V.Grigalauskui graži tik ant sienos pakabinta, o ne indaujoje gulinti lėkštė. Tokią galima apžiūrėti, perskaityti užrašus.
Jis puikiai prisimena, kada, kur ir kokiomis aplinkybėmis įsigijo vieną ar kitą dirbinį.
„Dabar šiek tiek stabtelėjau, nes visos namų sienos jau nukabinėtos lėkštėmis – naujoms vietos nebeliko. Todėl svarstau, ką daryti“, – aiškino unikalaus rinkinio savininkas.
Rinko molinius medalius
Žemaitijoje augęs V.Grigalauskas anksčiau domėjosi keramika – rinko iš molio degtus medalius. Tokie gaminiai buvo labai paplitę sovietmečiu, kai kitokių šventėms, sąskrydžiams ar įsimintinoms datoms skirtų suvenyrų Lietuvoje tiesiog nebuvo.
Vieną namų sieną nuklojęs moliniais medaliais šeimininkas vėliau juos visus sudėjo į dėžes ir išnešė į rūsį. Jo pomėgis pasikeitė – pradėjo kolekcionuoti dekoratyvines lėkštes.
„Mane įkvėpė viena didelė lėkštė, kurią prieš 30 metų padovanojo bendradarbiai“, – pasakojo tuo metu Gargždų statybos medžiagų kombinate cecho viršininku dirbęs V.Grigalauskas.
Jis su šeima buvo ką tik iš daugiabučio persikėlęs į naują sodybą. Dovanotą lietuviškais ornamentais išmargintą lėkštę pritvirtino svetainėje ant sienos, o vėliau nutarė, kad reikia daugiau tokių dirbinių.
Dovanoja draugai
Išvykęs į užsienį vyras nepraleidžia progos užsukti į sendaikčių parduotuves, meno salonus, neaplenkia ir blusų turgelių.
„Mane domina valstybių herbais, senosios architektūros vaizdais papuoštos lėkštės.
Žvelgdamas į jas prisimenu, kur buvau, ką mačiau“, – pasakojo V.Grigalauskas.
Gargždiškio draugai nebesukdavo galvos, kuo nudžiuginti Vaclovą gimtadienio proga. Visi žino, kad dekoruota lėkštė jam – pati geriausia dovana.
Uostamiestyje vadovaudamas Tarptautinei jūrų perkėlai V.Grigalauskas savo kabineto sienas irgi puošė lėkštėmis – marinistinės tematikos dirbiniais su istorinių burlaivių, uostų, krantinių atvaizdais.
Nemažai lėkščių Vaclovui padovanojo pažįstami laivų kapitonai, kiti uosto įmonių darbuotojai.
„Niekaip nesuimu savęs į nagą – pamatęs gražią lėkštę net virpėti pradedu“, – sakė V.Grigalauskas.
Dalis kolekcijos sudužo
Anksčiau kolekcininko žmona Gražina, išvydusi naują eksponatą, labai nesidžiaugdavo – juk nuo jų tenka nuolat šluostyti dulkes.
Prieš kelerius metus išėjęs į užtarnautą poilsį V.Grigalauskas dabar pats specialiu šepetėliu braukia dulkes nuo savo kolekcijos. Norint pasiekti aukščiau esančius eksponatus tenka palypėti kopėčiomis.
„Lėkštė – ne paveikslas, kurį gali kabinti ant vinies. Ją reikia klijuoti prie sienos.
Kartais klijai sudžiūsta, lėkštės atšoka ir sudūžta“, – kalbėjo dėl to dalį rinkinio praradęs V.Grigalauskas.
Įsigijo iš vienuolio
Kolekcininką labiausiai žavi viena Prahoje įsigyta lėkštė, ant kurios pavaizduota Kristaus nukryžiavimo scena. Gatvėje ją nupirkęs iš vienuolio kolekcininkas tąkart sumokėjo 200 litų (apie 58 eurus).
JAV lietuviai jam padovanojo lėkštę, kurioje pavaizduoti kone visi šios šalies prezidentai. Dar viena rinkinio puošmena – mitologiniais raštais papuošta japonų lėkštė, kurią įsigijo Estijoje.
Jo kolekcijoje yra ir paauksuotų dirbinių, nulietų iš sidabro.
„Porceliano lėkščių dabar siūlo Lietuvos verslininkai. Kainos nesikandžioja – gražų ir kokybišką „Jiesios“ įmonės gaminį galima įsigyti už 50 eurų.
Jų galima ir užsakyti“, – pasakojo V.Grigalauskas.
Turi bajoriško kraujo
Iš senos Žemaitijos bajorų giminės kilusio V.Grigalausko gyslomis teka ir Lietuvos totorių kraujas. Savo pomėgį jis pusiau juokais sieja su protėvių buitimi.
„Mano protėviai valdė dvarus, todėl, ko gero, košės iš molio šukių mediniais šaukštais nekabindavo – valgydavo iš porceliano indų. Gal giminės genai kursto aistrą?“ – šypsojosi kolekcininkas.
Susidomėjo muziejus
Koks likimas laukia V.Grigalausko kolekcijos? Vyras labiausiai nenorėtų, kad kruopščiai kauptas rinkinys kada nors atsidurtų antikvariate arba blusų turguje.
Gargždų istorijos muziejaus darbuotojai prašė kolekciją perduoti jiems. Muziejininkai žadėjo parengti vardinę ekspoziciją.
V.Grigalauskas jau buvo lyg ir sutikęs, bet vėliau persigalvojo.
Kolekcininko rinkinį vis papildo ir sūnus Karolis, vadovaujantis vienai uostamiesčio jūrų uosto įmonei.
„Jis darbo reikalais dažnai lankosi užsienyje, parvežė man ne vieną vertingą eksponatą. Kolekciją paliksiu sūnui, jei mano pomėgis įkvėps jį tęsti pradėtą darbą“, – žadėjo V.Grigalauskas.
