„Labai džiaugiuosi, kad grįžtame į šiuos bene gražiausius Lietuvoje muzikos namus, kurie kadaise, daugiau kaip prieš šimtą metų, ir buvo pastatyti tam, kad čia burtųsi daugiatautė Vilniaus visuomenė, kad čia atvyktų garbingiausi Vilniaus svečiai, kad čia vyktų ir prekyba, ir žmonės prisidėtų prie miesto kultūrinio gyvenimo.
Norėčiau šią ekskursiją susieti su dabarties aktualijomis. Jau visą nepriklausomybės trisdešimtmetį diskutuojame apie naujos koncertų salės būtinybę ir jos statybos peripetijas. Ačiū Dievui, ant Tauro kalno jau prasidėjo šiokie tokie darbai ir laukiame Koncertų salės-Tautos namų vilniečių, Lietuvos visuomenės susibūrimams, tačiau iki to laiko Filharmonijos Didžioji salė išlieka pagrindinė, geriausios akustikos salė Vilniuje“, – kalbėjo Filharmonijos generalinė direktorė Rūta Prusevičienė, kviesdama pirmuosius lankytojus – žiniasklaidos atstovus – į ekskursiją po atnaujintą Filharmoniją.
Istorija – spalvinga ir įvairi
Pastatas, kuriame dabar įsikūrusi Filharmonija, pastatytas XIX a. pabaigoje. To meto Vilniaus vyriausiajam architektui Konstantinui Korojedovui pavyko įgyvendinti ambicingą daugiafunkčio pastato projektą.
Pastato ištakos – dar XVI a. pradžioje, kai miestas suteikė teisę rusų pirkliams čia pasistatyti Pirklių namus, užvažiuojamąjį kiemą. Jau nuo tada čia virė ūkinė, komercinė veikla, atsirado Vilniaus svečių namai.
Ilgainiui atsirado įvairiausių pastato architektūrinių transformacijų. Didžiojo tvano – karo su Švedija ir Rusija metais – nukentėjo visas miestas, kilo virtinė gaisrų, Pirklių ir Svečių namai iš dalies perstatyti baroko stiliumi.
XIX a. pradžioje čia teko netgi priglausti policiją, kalėjimą, ugniagesius, pastatas tenkino ne tik kultūrinius, bet ir kitus visuomeninius poreikius.
Į XIX a. pabaigą visi Europos didmiesčiai pradėjo puoštis. Matyt, tai skatino pavydas Paryžiui, kuris pagal Georges'o Eugene'o Haussmanno, žinomo kaip Baronas Haussmannas, planą visiškai pertvarkė savo miesto centrą ir išsprendė iki šių dienų aktualius miesto tvarkymo dalis. Jis patrauklus ir logistiškai, ir pastatų tūriai suderinti. K.Korojedovas buvo įkvėptas Paryžiaus pertvarkymo ir ypač – „Palais Garnier“ pastato. Todėl Vilniaus Miesto salės karūnėlė yra beveik Paryžiaus „Garnier“ teatro viršaus kopija.
Salė po atnaujinimo – tokia pati ir pakitusi
Pastaraisiais dešimtmečiais Filharmonijos pastatas tvarkomas ne pirmą kartą. Devintajame dešimtmetyje Filharmonijos salėje buvo 1164 vietos. Senesni Filharmonijos lankytojai prisimena nedidele kėdutes be ranktūrių. Po rekonstrukcijos atidarius salę 1993 metais liko 680 vietų, patogių kėdžių. Po dabartinės rekonstrukcijos iš ES struktūrinių lėšų yra tiek pat 680 vietų ir keliolika atlenkiamų kėdučių. Ant jų galima pasisodinti vaikus arba galės atsisėsti, kurie turi stovimą bilietą.
Šiek tiek yra padidėję praėjimai, balkone grąžintas centrinis praėjimas, nes reikėjo paisyti labai sugriežtėjusių priešgaisrinių reikalavimų. Šios rekonstrukcijos siekiamybė ir buvo klausytojų ir Nacionalinio simfoninio orkestro komfortas. Didžioji salė kasdien yra šimto muzikantų darbovietė ir ji turi būti kuo patogesnė.
Rekonstrukcijos rangovai bendrovė „Infes“ laiko didžiule garbe, kad teko dirbti šiame objekte ir prisidėti prie architektūros detalių atgimimo, spalvų paletės keitimo, įrengti naują vėdinimo sistemą – ji net atėmė iš Filharmonijos šiek tiek rūbinės patalpų, tad teks spęsti rūbų kabinimo problemą. Bet išgabenus senąją vėdinimo įrangą, kuri iš esmės nebeveikė ir kėlė didelių problemų, naujoji užėmė dar daugiau vietos.
Dar viena renovacijos dalis – naujos žiūrovų salės kėdės. Filharmonijos šeimininkai norėjo, kad rekonstrukcija kuo mažiau kristų į akis ir išsaugotų kuo daugiau dalykų, kurie buvo patogūs, tiko klausytojams. Senosios kėdės, pagamintos Plungės meistrų, tarnavo ketvirtį amžiaus. Naująsias pagamintos Lenkijos Bydgoščiaus mieste, šiuo metu vienų geriausių koncertų salės įrangos specialistų. Šiek tiek pakito kėdžių spalva, bet Filharmonijos šeimininkai tikisi, kad jos tarnaus mažiausiai trisdešimt metų.
Senosios kėdės atiduotos Alantos kultūros centrui. Jau šiemet ten vykusio „Santaros-Šviesos“ suvažiavimo dalyviai sėdėjo ant Filharmonijos kėdžių. Pačioje Filharmonijos žiūrovų salėje kamputyje prie įėjimo prisiminimui palikta viena kukli senoji kėdė.
Sutvarkytas salės apšvietimas. Viena didelių koncertų salių problemų – scenos apšvietimas, kuris leistų kiekvieną dieną patogiai dirbti muzikantams, kad matytų natas ir neakintų, būtų tolygus visos scenos apšvietimas, išryškinamas solistas, dirigentas.
Filharmonija jautė ir meninio scenos apšvietimo poreikį. Kai beveik prieš porą dešimtmečių čia pirmą kartą koncertavo „Kronos“ kvartetas iš JAV, šviesų dailininkų brigada su legendiniu „geltonuoju lagaminėliu“ Norvydu Biruliu priešakyje pusantros paros vargo, kol nuo vieno iki kito balkono nutiesė laikiklius ant jų sukabino įvairiaspalvius prožektorius.
Dabar apšvietimo rekonstrukcijai vadovavo tas pats N.Birulis. Salėje įrengti itališki išmanieji LED prožektoriai ir lempos, leidžiantys keisti apšvietimo atspalvius, kurti šviesos efektus. Viską N.Birulis pademonstravo ekskursijos dalyviams ir jie galėjo jau šiandien pamatyti ne tik įprastų koncertų, bet ir naujametinių Filharmonijos renginių apšvietimo galimybes.
Žiūrovų salėje neliko senųjų krištolo karoliukais puoštų sietynų. Jie išmontuoti ir supakuoti kol kas guli rūsyje. Gal kas nors jais susigundys?
Tačiau Filharmonijos direktorė R.Prusevičienė juokdamasi įspėjo, kad, bandant juos iš atskirų detalių vėl sumontuoti, neatsitiktų kaip sename sovietiniame anekdote: „Anūkai klausia močiutės, kokios dovanos norėtų gauti gimtadienio proga. Ji sako: „Samovaro.“ „Močiute, – nustebo anūkai, – juk visą gyvenimą dirbai samovarų gamykloje, negi nieko per tiek laiko neišsinešei?“ Močiutė paaiškino: „Bandžiau nešti, bet kai pradėdavau montuoti, vis išeidavo „kalašnikovas“.“
Instrumentus užsako palikuoniams
Viena didžiausių problemų Lietuvoje – instrumentai. Net tie, kurie visiškai nebetinka profesionaliems muzikantams, perduodami muzikos mokykloms, konservatorijoms, kitiems orkestrams. Jei tektų nusipirkti visus naujus instrumentus, reikėtų ne trijų milijonų eurų, o kokių penkių ir daugiau.
Filharmonija labai džiaugėsi, kad ES struktūrinių fondų viena svarbių dalių buvo lėšos instrumentams įsigyti – dviem koncertiniams, dviem kabinetiniams fortepijonams, vienai koncertinei arfai, keliems pučiamiesiems instrumentams. Kai kurie jų ne tik brangūs, bet užsakytų reikia laukti net iki dvylikos metų, kol bus pagaminti.
Pavyzdžiui, fagotai. Pasaulyje tėra kelios kompanijos, kurios gamina rankų darbo fagotus, todėl jau dabar reikia stoti į eilę, kad ateinančios kartos sulauktų naujų instrumentų.
Filharmonija jau nusipirko kai kuriuos pučiamuosius, arfą, kabinetinius fortepijonus, dar laukia koncertiniai fortepijonai. Bet čia pagalius į ratus kaišo Viešųjų pirkimų tarnyba, kurioje, matyt, nėra melomanų. Filharmonija, savaime suprantama, norėtų geriausio, taigi ir brangiausio daikto „Steinway and Sons“. O Viešųjų pirkimų tarnyba, kaip tas ežys, radęs skatiką, kartoja: skelbti konkursą, pasirinkti tą, kuris siūlo mažiausią kainą. Lauksime tęsinio.
