Marijampolės dramos teatro bendruomenė pastarosiomis dienomis gyvena nusivylimo ir nerimo nuotaikomis. Prieš savivaldybių rinkimus skambūs politikų pažadai sudaryti šiam teatrui galimybes tapti profesionalaus scenos meno įstaiga, regis, ima bliūkšti.
Teatro žmones pribloškė žinia apie planuojamą įstaigos optimizaciją – dramos teatrą prijungti prie kultūros centro. Nuo 1942-ųjų su pertraukomis gyvuojantis teatras taptų kultūros centro padaliniu, prarastų savarankiškumą.
Dramos teatras yra išlaikomas iš savivaldybės biudžeto. Per metus jam skiriama 248 tūkst. eurų. Po vadinamosios optimizacijos būtų sutaupyta 48 tūkst. eurų.
Teatro bendruomenė, neabejingus žmones kviesdama internete pasirašyti peticiją, kad teatras netaptų kultūros centro padaliniu, Marijampolės politikų klausia: „Ar turite garbės ir sąžinės meluodami, kad nėra lėšų, kai biudžeto viršplaninės pajamos šiais metais, panašu, bus arti milijono?“
Pirmadienį teatro mažojoje salėje pirmą kartą susitiko teatro darbuotojai ir savivaldybės atstovai, nors kalbos apie optimizavimą prasidėjo rugsėjo mėnesį.
Tąsyk Marijampolės savivaldybės posėdyje buvo pristatyta Marijampolės savivaldybės švietimo, kultūros, sveikatingumo ir sporto paslaugų tinklo plėtojimo galimybių studija, kurią savivaldybės užsakymu už 3 tūkst. eurų atliko VŠĮ Mokslinių ir taikomųjų projektų centras.
Teatro darbuotojai ją atidžiai išstudijavo ir pirmadienį pokalbio atėjusiam merui Povilui Isodai, vicemerui Artūrui Visockui, savivaldybės Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėjai Astai Vaznienei bei tarybos nariui Alvydui Zdaniui išdėstė daug kritikos.
Teatro bendruomenės nenuramino mero P.Isodos žodžiai, jog viskas daroma tam, kad būtų optimizuoti valdymo kaštai, neliečiant kūrybinės veiklos.
„Pažiūrėjau tą studiją. Joje pabrėžiama, kad teatro rodikliai didėja. Teatre yra 301 vieta, vidutiniškai apsilanko 165 žiūrovai. Kultūros centre – per 700 vietų, apsilanko 164 žiūrovai. Mūsų teatro užimtumo procentas 55, o kultūros centro – 23.
Mes esame dideli miesto patriotai. Norime, kad mieste liktų teatras, kad jis nebūtų kieno nors dalis“, – susitikime kalbėjo Eugenijus Vosylius, atsargos pulkininkas.
Baigęs tarnybą jis turėjo solidžių darbo pasiūlymų, tačiau grįž į gimtąjį miestą, įsitraukė į Marijampolės teatro draugijos „Gabija“ veiklą.
E.Vosylius teigė nesuprantantis, kodėl politikai pamiršo savo rinkiminius pažadus.
„Kaip buvęs karininkas už savo pažadą numirsiu. Mes – ne politikai, mes – sąžiningi žmonės“, – apeliavo E.Vosylius į valdančiosios daugumos (13-os socialdemokratų, 7 „valstiečių“) prieš rinkimus duotus pažadus atkurti Marijampolės dramos teatro profesionalaus scenos meno įstaigos statusą.
Režisierė Alma Vosylienė neabejojo: jei teatras praras savarankiškumą, nebegalės tapti profesionalus.
„Jūs verčiate mus provincialėti“, – pareiškė A.Vosylienė.
Nuo 2000-ųjų Marijampolės dramos teatrui vadovaujantis režisierius Romualdas Kučiauskas kalbėjo, jog vardan teatro savarankiškumo išsaugojimo jis galėtų atsisakyti pusės savo atlyginimo.
„Teatre realiai dirba 12 žmonių. Devyni aktoriai gauna autorinį atlyginimą. Yra scenografas, studijos vadovė. Buhalterė ir kasininkė dirba puse etato ir dar mažiau. Yra direktorius ir ūkvedys“, – vardijo darbuotojus R.Kučiauskas. Po optimizacijos nebeliktų administracijos darbuotojų, tokiu būdu būtų sutaupyta 48 tūkst. eurų.
Teatro darbuotojai piktinosi, jog minėtoje galimybių studijoje kultūros centras pateiktas kaip pranašesnis, nes jis esąs yra miesto centre, turi automobilių aikštelę.
„Galëjo bent ateiti iki mūsų teatrą ir pažiūrėti. Mes esame tame pačiame centre, yra ir aikštelė“, – piktinosi R.Kučiauskas.
Savivaldybės Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėja A.Vaznienė teatro bendruomenei pateikė būsimos optimizacijos projekto detalių: „Neatitinkate teatro statuso, nes neturite profesionalių aktorių. Numatyta naikinti keturias pareigybes. Trylika lieka, dar keturios bus derinamos su kultūros centru, nes dubliuojasi“.
E.Vosylius replikavo, jog pirmiausia turėjo vykti diskusija, o po to rengiamas projektas.
„Išlaikyti teatrą man būtų garbės klausimas“, – savivaldybės atstovams pareiškė E.Vosylius.
A.Vosylienė argumentavo Kelmės pavyzdžiu: „Šiame mieste – 7 tūkst. gyventojų ir jis turi profesionalų teatrą. Ar mes neturime ambicijų?“
E.ir A.Vosyliai sakė daug metų gyvenę Vilniuje ir grįžo į Marijampolę, nes matė, kad mieste aktyvėja kultūrinė veikla. Sostinę į Marijampolę iškeitė ir režisierė Milda Antanaitienė.
R.Kučiausko nuomone, vienintelio Suvalkijos regione dramos teatro ir kultūros centro sujungimas būtų dirbtinis dalykas.
Savivaldybės tarybos narys A.Zdanys pastebėjo, jog visose optimizacijos paliestose įstaigose būna panaši reakcija.
„Pasipriešinimo sulaukėme, kai sujungėme muzikos ir dailės mokyklas į Meno mokyklą. O dabar visi patenkinti. Važinėjome po mokyklas. Mokinių labai sumažėjo, tenka jungti mokyklas. Jeigu nieko nedarysime, vegetuosime“.
Tokiam savivaldybės nario argumentui paprieštaravo E.Vosylius: „Kodël reikia prijungti gerai veikiančią įstaigą? Mokyklose padėtis blogėja, todėl jos jungiamos. Mūsų teatre treji metai iš eilės daugėja spektaklių ir žiūrovų, pradėjo dirbti lėlių teatras. Kultūros centro ir dramos teatro funkcijos yra skirtingos. Jie parduoda meną, o mes jį kuriame.“
Meras P.Isoda patikino, jog niekas nieko neketina naikinti, kaip pastaruoju metu girdisi viešojoje erdvėje. Jo teigimu, yra siūloma jungti įstaigas siekiant taupyti valdymui ir administravimui skiriamus pinigus.
Susiję straipsniai
1942-aisiais įkurtas Marijampolės dramos teatras išgyveno ne vieną reformą ir naikinimą.
1949 m. jis buvo uždarytas, nes buvo sumažinta dotacija. Aktoriai išvyko į Šiaulių dramos teatrą.
1956 m. Kapsuko dramos teatras buvo įsteigtas iš naujo. Į jį buvo atsiųsta visa antroji Valstybinės konservatorijos aktoriaus meistriškumo laida. Daugelis jų, atidirbę privalomus dvejus metus, sparnus pakėlė į kitus teatrus.
1963 m. teatras vėl buvo uždarytas, o likę aktoriai išvažiavo į Klaipėdos teatrą.
1966–1973 m. Marijampolėje veikė saviveiklinis teatras.
Tik atgimimo laikais, 1988-aisiais, Marijampolėje vėl buvo atkurtas valstybinis dramos teatras. 1992-aisiais jis buvo perduotas miesto savivaldybei.
Marijampoliečiams buvo sužibusi viltis vėl turėti profesionalų teatrą, kai 1989 m. atvyko 10-ies aktorių trupė iš konservatorijos teatrinio fakulteto, vadovaujama režisieriaus Gedimino Sederevičiaus.
Pradžia buvo daug žadanti, tačiau aktoriai 1992-aisiais išsivažinėjo.
Marijampolės (Kapsuko) dramos teatro scenoje anuomet yra vaidinęs Regimantas Adomaitis, Rolandas Butkevičius, Vytautas Paukštė, Arnas Rosenas, Elvyra Žebertevičiūtė, Sigutis Jačėnas ir daug kitų ne tik Lietuvoje žinomų aktorių.
Dabartinio Marijampolës dramos teatro žmonės gerbia gyvenimo skersvėjų talžyto teatro istoriją, todėl neramai laukia, ką nuspręs miesto politikai.