Muzikos klasikas Eduardas Balsys savo sūnų gynė kaip stumbras

Artėjant vieno įtakingiausių XX amžiaus lietuvių kompozitorių ir pedagogų Eduardo Balsio (1919-1984) 100-ajam gimtadieniui, kurį švęsime gruodžio 20-ąją, vis sparčiau sukasi šiai sukakčiai skirtų renginių karuselė. Į juos jau įsitraukė kone visi šalies profesionalūs muzikos kolektyvai.

 A.Balsiui prireikė daugelio metų suvokti, kad jo ir tėvo keliai nesikerta. 
 A.Balsiui prireikė daugelio metų suvokti, kad jo ir tėvo keliai nesikerta. 
 E.Balsys.<br> LKS nuotr.
 E.Balsys.<br> LKS nuotr.
Šiandien A.Balsio įrašų studijoje yra visa, ko reikia sėkmingam verslui.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
Šiandien A.Balsio įrašų studijoje yra visa, ko reikia sėkmingam verslui.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
Šiandien A.Balsio įrašų studijoje yra visa, ko reikia sėkmingam verslui.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
Šiandien A.Balsio įrašų studijoje yra visa, ko reikia sėkmingam verslui.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
E.Balsio vaikai Audrius ir Dalia ilgesingai prisimena vaikystę tėvų namuose Kompozitorių miestelyje, kai muzikos kūrėjai artimai bendravo ir netgi turėjo savo kino teatrą.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
E.Balsio vaikai Audrius ir Dalia ilgesingai prisimena vaikystę tėvų namuose Kompozitorių miestelyje, kai muzikos kūrėjai artimai bendravo ir netgi turėjo savo kino teatrą.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
Dar galima apžiūrėti paskutines savaites Nacionalinėje dailės galerijoje veikiančią parodą „Eduardas Balsys. Apie meistriškumą“, kuria šį įvairialypį kūrėją, spalvingą asmenybę ir jos laikmetį pristato E.Balsio anūkė dailėtyrininkė Eglė Juocevičiūtė,<br> R.Danisevičiaus nuotr.
Dar galima apžiūrėti paskutines savaites Nacionalinėje dailės galerijoje veikiančią parodą „Eduardas Balsys. Apie meistriškumą“, kuria šį įvairialypį kūrėją, spalvingą asmenybę ir jos laikmetį pristato E.Balsio anūkė dailėtyrininkė Eglė Juocevičiūtė,<br> R.Danisevičiaus nuotr.
Dar galima apžiūrėti paskutines savaites Nacionalinėje dailės galerijoje veikiančią parodą „Eduardas Balsys. Apie meistriškumą“, kuria šį įvairialypį kūrėją, spalvingą asmenybę ir jos laikmetį pristato E.Balsio anūkė dailėtyrininkė Eglė Juocevičiūtė,<br> R.Danisevičiaus nuotr.
Dar galima apžiūrėti paskutines savaites Nacionalinėje dailės galerijoje veikiančią parodą „Eduardas Balsys. Apie meistriškumą“, kuria šį įvairialypį kūrėją, spalvingą asmenybę ir jos laikmetį pristato E.Balsio anūkė dailėtyrininkė Eglė Juocevičiūtė,<br> R.Danisevičiaus nuotr.
Daugiau nuotraukų (7)

Lrytas.lt

Nov 16, 2019, 10:12 AM, atnaujinta Nov 22, 2019, 2:28 PM

Nuo šio savaitgalio E.Balsio metų koncertai ir spektakliai pilsis kaip iš gausybės rago. Be to, dar galima apžiūrėti paskutines savaites Nacionalinėje dailės galerijoje veikiančią parodą „Eduardas Balsys. Apie meistriškumą“, kuria šį įvairialypį kūrėją, spalvingą asmenybę ir jos laikmetį pristato E.Balsio anūkė dailėtyrininkė Eglė Juocevičiūtė, gyvenime senelio nepažinusi.

Iškilaus menininko portretui taiklių štrichų pridėtų jo sūnus kompozitorius 59 metų A.Balsys, kuriam garsi pavardė tapo ir privilegija, ir nelengvu išbandymu.

„Tėvas buvo tarsi kalnas, monumentas. Visą laiką jaučiausi su juo lyginamas“, – neslėpė Audrius, sutikęs pasidalinti prisiminimais su „Lietuvos rytu“.

– E.Balsys buvo populiari visuomenės figūra, dažnai šmėžavusi objektyvų taikikliuose: žymus kūrėjas ir kompozicijos profesorius, Kompozitorių sąjungos pirmininkas ir Kompozicijos katedros vedėjas. Ar jis turėjo laiko šeimai?

– Kai aš gimiau, tėvui buvo 40 metų, kai jis išėjo, man buvo 24-eri. Gyvenimas tik prasidėjo, rūpėjo draugai, mergaitės, o staiga – tokia siaubinga netektis. Mudu nebuvome pakankamai bendravę – atrodydavo, spėsime išsikalbėti. Tačiau atsivėrė duobė – liko nepasikalbėta, nesužinota...

Bet duoną iki šiol valgau iš to, ką gavau iš tėvo. Jis buvo ne tik originalus kūrėjas, bet ir pasaulinio lygio instrumentuotės meistras. Vienerius metus oficialiai mokiausi pas jį kompozicijos. Vėliau mums teko skirtis – negalėjau pakelti tos staiga atsirasdavusios pagarbios distancijos tarp mūsų: ką tik sėdėdavome namuose prie vieno stalo, o kitame kambaryje jis jau sakydavo: „Nagi, pasižiūrime, ką jūs padarėte...“.

Jis negalėdavo tujinti studentų. Niekada neturėjo favoritų – rašydavo į sąsiuvinuką pažymius pagal kiekvieno nuopelnus. Jei prie tavo pavardės būdavo daug tuščių langelių, negaudavai įskaitos.

Gyvenime turėjau gal tris tikrus mokytojus, vienas jų buvo mano tėtis. Dabar daugiausiai valgau duoną iš instrumentuotės – savo firmoje „Nona Music“ užsiimu muzikiniu dizainu, muzikos aranžuotėmis.

– Nesulaukdavote jo pagyrimų, kaip ir kiti?

– Gal ir pagyrė kelis kartus, bet ne dėl profesijos. Aš nejaučiau dėl to nuoskaudos. Tėvą supratau per jo vyresnįjį brolį, su kuriuo susipažinome Kanadoje. Jiedu nesimatė 40 metų, bet buvo neįtikėtinai panašūs viskuo, abu buvo savo srityse aukščiausio lygio profesionalai.

Dėdė svajojo statyti laivus Lietuvai, buvo gavęs valstybės stipendiją laivų statybos studijoms Vokietijoje, bet okupacija sužlugdė jo planus – su jaunėliu broliu karo metu emigravo į Vakarus. Jis statė Kanadoje šilumines elektrines – sakė, kad jos kaip laivai, tik sausumos.

Ir jam, ir mano tėvui gerai dirbti buvo norma – kam už tai girti? Tėtis ir pats niekada nesigirdavo. Būdavo, visą dieną dirbęs, pakviesdavo pasižiūrėti, kiek daug gaidų prirašė – kokia tiršta partitūra, bet ne pasiklausyti, kaip genialiai kažką sukūrė.

Už jo jaučiausi saugus – žinojau, kad kaip stumbras apgins, jei kils nemalonumų mokykloje ar kokiose sudėtingose situacijose. Juk manęs dėl ilgų plaukų ir maištingumo vos neįtraukė į sunkiai auklėjamųjų sąrašą, pakeičiau tris mokyklas.

Baigęs aštuonias klases M.K.Čiurlionio meno mokykloje, supratau, kad muzikanto gyvenimas – ne man, perėjau į A.Vienuolio vidurinę. O ji buvo kaip mėsmalė, – kad čia išgyventum, turėjai priklausyti kažkuriam iš kovojančių klanų, kurie dalinosi senamiestį. Galiausiai buvau atsiimtas ir iš šios mokyklos.

– Tačiau tėvas net namuose būdavo atsiskyręs nuo šeimos – užsidaręs kurdavo?

– Jis daugiausiai kurdavo per vasaros atostogas Palangoje, kur yra mūsų senelių statyti namai, o ištisus metus tam ruošdavosi. Pas mus užeidavo atlikėjai, kuriems jis rašė kūrinius – prisimenu smuikininkų Aleksandro Livonto, Raimundo Katiliaus, pianistės Olgos Šteinberg, dirigentų Hermano Perelšteino, Juozo Domarko, Sauliaus Sondeckio, vargonininko Leopoldo Digrio, dainininkės Giedrės Kaukaitės vizitus.

Svarbu paminėti, kad mano mama buvo savotiška tėvo darbų partnerė, komandos narė, nes ant jos pečių laikėsi visas namų ūkis. Ji buvo baigusi „buržuazinę“ specialybę Žemės ūkio akademijoje – namų ruošą, tvarkė ne tik namus, bet ir šeimos biudžetą.

Prisimenu, kaip vasarą važiuodavome į Dreverną pirkti ungurių, karpių, vėliau – daržovių. Mama ruošdavo atsargas visiems metams. Rūsyje laikydavome kompotus, uogienes, konservuotus karpius, ungurius ir kitokias gėrybes. Mūsų namuose veikė savotiškas restoranas, nes mamai tekdavo rengti banketukus žymiems tėvo svečiams. Kartais ji pykdavo, kad tėtis neveda jų į restoraną, bet namuose būdavo geriau.

Per Panevėžio dramos teatro gastroles Vilniuje pas mus nuolat lankėsi režisierius Juozas Miltinis, rafinuotas gurmanas. Tėtis rašė jo spektakliams muziką. Ateidavo ir žymesni aktoriai, o per kompozitorių renginius užsukdavo garsių užsieniečių. Tėtis galėdavo susikalbėti angliškai, laisvai kalbėjo vokiškai, nes jo mama buvo Pavolgio vokietė.

Jis turėjo bendravimo dovaną, buvo labai charizmatiškas. Žmonės iki šiol prisimena jo 50-mečio priėmimą Žvėryne, kai pas mus susirinko kompozitoriai su instrumentais, visas „Trimito“ orkestras – buvo užsėsti net namų laiptai.

Kompozitorių miestelio žmonės tais laikais artimai bendravo. Dabar to nebėra. Kompozitorių sąjungos patalpose turėjome net savo kino teatrą, nes tėtis buvo ir Kinematografininkų sąjungos veikėjas. Kiekvieną savaitę žiūrėdavome populiarius filmus, prisirinkdavo pilna salė. Tie seansai išsirutuliodavo į aptarimus.

Miestelyje buvo begalė vaikų – kartu augome Gaižauskų, Kairiūkščių, Jūzeliūnų, Barkauskų, Makačinų atžalos. Turėjome savo futbolo komandą.

Man buvo ketveri, kai persikėlėme į Žvėryną iš puikaus buto centre, virš dabartinio „Skalvijos“ kino teatro. Jei būtume ten pasilikę, mano gyvenimas būtų buvęs visiškai kitoks.

– Turbūt ir materialiai gyvenote geriau už kitus – kompozitorių valdžia neskriaudė?

– Sakyčiau, meno žmonės buvo netgi išaukštinti, kaip dabar esame nepagrįstai nužeminti. Kompozitorių miestelio žmonės tais laikais vaikščiojo iškėlę galvas, o dabar yra taip nusmukdyti, kad ne visi gali susimokėti už komunalines paslaugas, pardavinėja butus.

Tačiau pertekę mes tikrai nebuvome. Mama taupydavo tėvo algą, kartą metuose iš sutaupytų pinigų visą šeimą aprengdavo. Būdami Palangoje važiuodavome apsipirkti į Latviją per Žemaitiją – užsukdavome į Salantus, Skuodą, nes ten pasitaikydavo geresnių prekių, kurių vietos žmonės neįpirkdavo. Nuvažiuodavome per tūkstantį kilometrų – tai būdavo ne turistinė kelionė, o varginantis darbas.

Prisimenu, kai tėvai buvo Vokietijoje per tėtės baleto „Eglė, žalčių karalienė“ gastroles, privežė visiems batų. Žinojome, kad būsime aprengti, bet jokių įgeidžių nereikšdavome, net nedrįsdavome kažko prašyti. Neturėjome kažin kokių didelių pajamų – tėvas juodai arė, kad išlaikytų šeimą.

Kai kas anuomet kepdavo kūrinius kaip bandeles, pasiimdavo pinigų už skirtingas vieno kūrinio redakcijas. Tėvas to nedarė, kūrė sąžiningai. Žmonės linko prie jo, nes buvo doras, nemanipuliavo.

Po jo mirties likome su nuvažinėta „Volga“, be santaupų.

– Kaip išsivertėte?

– Mama gavo pensiją, o aš dirbau Akademiniame dramos teatre. Padėjo kanadietis dėdė, nupirkęs man gerą sintezatorių. Kaip tik tėvo mirties rudenį turėjau dėdės iškvietimą į Kanadą, bet teatras atsisakė duoti kelionei būtiną charakteristiką, nes nebuvau jame išdirbęs metų.

Tai buvo košmariškas ruduo. Išvykau tik profesoriaus Vytauto Laurušo ir tuometinio kultūros ministro Liongino Šepečio dėka, nes jie laidavo, kad sugrįšiu į Lietuvą. Dabar, kai kiekvienas jaunuolis gali savaitgaliui nuvykti į diskoteką Ibisoje,  sunku įsivaizduoti tuos laikus.

Įsigijęs sintezatorių, vos ne kas savaitę dariau įrašus dokumentiniams filmams, ėmiau gauti neblogus honorarus. Kažkaip tvarkėmės. Sesuo Dalia jau gyveno atskirai.

– Jūs likote senajame šeimos bute. Ar čia kas nors dar primena tėvą?

– Daug asmeninių jo daiktų atidavėme archyvams ir muziejams, bet kai kas liko – pavyzdžiui, 1938 metais jo pelnytas Lietuvos olimpiados medalis. Tėtis buvo geras futbolininkas, būdamas 20-ties, sužaidė varžybose už Lietuvos futbolo rinktinę.

Tik po jo mirties iš jo bendraamžių sužinojau, kad baigęs Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnaziją, jis įstojo į Karo mokyklą – tai buvo paslaptis net šeimoje, kad nelepteltume kur nereikia. Tokie buvo laikai.

Jaunystėje tėtis buvo labai geros fizinės formos – mėgo pratimus ant lygiagrečių, žiedų, padarydavo salto lygioje vietoje. Jis stebino ir erudicija – vienu metu Kretingoje mokė vaikus ne tik muzikos, fizinio lavinimo, bet ir chemijos, fizikos ir matematikos.

Kai su sese išleidome jo simfoninių ir kamerinių kūrinių kompaktinį diską „Dramatinės freskos“, dar kartą įsitikinau koks tai monumentas, aukštis, kokia Kūryba – iš naujo pajutau jam pagarbą ne tik kaip sūnus.

Visą laiką buvau lyginamas su juo: kad ir ką daryčiau – vis ne tai. Persekiojo vidinės traumos, „padėjau“ sveikatos. Bet staiga išsilaisvinau: suvokiau, kad jis – tai kalnas, o aš turiu savo gyvenimą. Mūsų keliai nesikerta. Du kartus buvau metęs muziką, prie jos sugrįžau jau po tėvo mirties.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.