Ilgą laiką jo pavardė būdavo dažnai sutinkama elitinių sostinės aukštuomenės pramogų kontekstuose. Kas vis tik turėjo nutikti, kad pianistas pastaraisiais metais gerokai apribojo apsilankymus pramogų pasaulio erdvėse ir atsigręžė į dvasinių vertybių paieškas, gilesnį savęs pažinimą ir tobulinimą, saviugdos knygas ir kanoninių filosofų veikalus?
Kodėl vienatvei būtino laiko poreikis išaugo, o V. M. Tekerėjaus „Tuštybės mugės“ atitikmenys jo ne tik nebedomina, bet ir atbaido?
- Kokie kriterijai labiausiai paskatino palikti pramogų sferą užnugaryje ir artėti prie savo vidinio pasaulio?
- Yra dvi pozicijos. Visų pirma, kalbant iš vartotojiškos pusės, žmogui dažnai nusibosta dalykai, kuriuos jis pastoviai gauna, ir vis reikia kažko naujo. Kalbant giliau, atėjo laikas pažvelgti į savo vidų ir pradėti gyventi ne pagal norus ir fantazijas, bet pagal realią situaciją.
Yra tam tikras kelias, kurį turime nueiti. Iš blogio gėris negimsta; gėris gali gimti tik iš gėrio. Dėl šios priežasties reikėjo atsisakyti tam tikrų destruktyvių dalykų, kurie man kenkia, ir pradėti kitą gyvenimą.
- Minėjote, kad pokyčiams atėjo laikas. Ar kalbate apie linijinį, ar apie dvasinį laiką, nepamatuojamą amžiumi nei patirtimi?
- Abu atsakymai teisingi, bet svarbiausia yra tai, kad aš pajutau, jog turiu pradėti kitaip gyventi, domėtis kitais dalykais. Pajaučiau tai, nes būtent nuojauta ir yra tas užlėptas balsas, kurį kūnas kontroliuoja visą laiką, o smegenys jo atžvilgiu deda filtrus.
Nuojauta yra pastoviai slopinama, o dabar aš ją iškeliu į pirmą planą, nes ji atskleidžia dalykus, kurie yra teisingi, tačiau nuojautą svarbu pastebėti. Jeigu ją praleidžiame, bet bandome visų įvykių eigą sureguliuoti logiškai, surežisuoti, gaunamas netikras rezultatas.
Pirmame plane atsiduria smegenys, protas, kuris kažką modeliuoja, dėlioja. Nuojautai tereikia vieno dalyko – į ją įsiklausyti, ir tik tada pagal ją modeliuoti visą scenarijų, o ne atvirkščiai.
Dažniausiai būna taip, kad nors mes kažką ir jaučiame, vadovaudamiesi protu savo gyvenimo įvykių eigą dėliojame atvirkščiai ir nepasinaudojame nuojautos siūlomomis galimybėmis.
- Dažnai dėl aplinkos triukšmo savo nuojautą esame linkę nuslopinti. Kas padeda išvengti neigiamo aplinkos poveikio, iššaukti nuojautą ir išgirsti savo vidinį balsą?
- Vidinis balsas pasirodo labai trumpam. Jis nori, kad į jį būtų reaguojama, todėl svarbu į jį atkreipti dėmesį. Tai – tarsi trumpa žavinga akimirka, pro debesis laikinai prasiskverbęs saulės spindulys. Kai kartą jį pastebėsime, vidinis balsas bus girdimas vis dažniau, tai taps įpročiu, savo gyvenimą keisti imsime savaime.
- Ar yra rizika šio balso niekada neišgirsti? Kaip tai priklauso nuo kiekvieno individo asmeninės istorijos ir padarytų klaidų?
- Aš tikiu, kad kiekvienas gimstame gerais žmonėms. Tik aplinkos poveikis mumyse pakeičia tam tikrus dalykus, juos nuslopina. Nuojautos balsas – tai švaros balsas, dorovės balsas. Tai – nematerialus lygmuo.
Pažiūrėkime į probleminius žmones, kankinančius save alkoholiu ar kitomis žalingomis priemonėmis: ateina metas, kai net jie sako, kad nebenori taip gyventi. Tai ir yra vidinis balsas. Praeina šiek tiek laiko ir vėl jie ima gyventi taip, kaip iki tol, o nuojautos balsas nugrimzta užmarštyje, tačiau juk būtent intuicija ir yra visų dalykų esmė, jos mes turime paklausyti ir pagal tai pasitelkti protą ir logiką, nukreipti savo jausmus.
Čia galioja tie patys dėsniai kaip muzikoje – pirmiausiai pajuntame impulsą, jis mus nustebina, mes suprantame, kaip turime pasielgti meninėje plotmėje. Aš visą laiką stengiuosi šiuo pirminiu impulsu pasikliauti. Realiame gyvenime, už meninės plotmės ribų, galima elgtis labai panašiai.
- Kokios aplinkybės jums asmeniškai padėjo atsisakyti socialinių tinklų? Ar tai buvo vien dvasinė kelionė, ar ir fizinis aplinkos pakeitimas?
- Buvimas su savimi, atsiribojimas nuo kasdienių dalykų, nuo darbų, nuo minčių, kurios aplanko kiekvieną dieną, buvo pagrindiniai pagalbiniai veiksniai. Vienatvė ir susitelkimas į save suteikia laiko ir galimybę susimąstyti, išgirsti savo vidinius troškimus. Kiekvienas atsiribojimas nuo kasdienybės yra naudingas, jeigu šia nauda tiki.
Socialiniai tinklai – tai beprasmis dalykas. Mūsų protas prisidengia faktu, kad jie tėra patogios komunikacijos priemonės, bet dažnai naudodamiesi socialiniais tinklais mes tiesiog žiūrime, ką veikia kiti, neva patenkindami savo smalsumą, savo ego. Aš pasilikau tik tas priemones, kurios padeda komunikuoti. Žinoma, niekada neatsiribosiu visiškai, negrįšiu prie fakso ir telefono. Anaiptol nesu technologijoms besipriešinantis žmogus.
Tikiu, kad visi reiškiniai turi ir pliusų, ir minusų. Kodėl mes nekeliame klausimo dėl grįžimo prie gyvo bendravimo? Paradoksalu, bet anksčiau žmonės, neturėdami tokių pažangių technologinių priemonių, bendravo žymiai šilčiau. Jie rašydavo laiškus, eidavo į susitikimus, o skambučio laidiniu telefonu buvo laukiama iš anksto sutartą valandą.
Dabar tarsi turime tas pačias, net dar geresnes galimybes, bet tarp žmonių atsirado labai didelis atstumas.
- Esate žymus atlikėjas, šalyje žinomas žmogus. Ar nepasigendate gerbėjų dėmesio, modernaus virtualaus kontakto?
- Aš pastebiu, jog atsiranda daugiau laiko.
- Kas jums svarbiau: laikas ar dėmesys?
- Be jokios abejonės, laikas.
- Linijinis laikas?
- Visoks.
- Egzistuoja nuomonė kad „Facebook“ neišsprendžia nerimo problemos, tik leidžia nuo jo trumpam pabėgti, sukuria įveikto nerimo iliuziją, bet iš tiesų nerimo lygis kyla. Socialiniai tinklai kaip nerimo šaltinis: ką manote apie tai?
- Labai pritariu. Tai galima palyginti su vaistais. Jie tik išoriškai apgydo problemą, bet pati problema lieka. Realus išgijimas – tai problemos eliminavimas. Socialiniai tinklai tik nukreipia dėmesį nuo tavo paties problemų, vienatvės, troškimų, kitų kankinančių dalykų.
Tačiau visada tenka grįžti atgal ir problema išauga. Laikas bėga, visata plečiasi, o žmogus taip pat kartu su visata juda tam tikra linkme. Tai – uždaras ratas: atidėliojamas realus veiksmas, nerimo lygis kyla. Problemos tarytum dedamos į stalčių. „Facebook“ – tai iliuzija, virtualus pasaulis.
- Ką manote apie iliuzijas? Kiek jos yra būtinos, kad realybę pratęstų, ir kiek pavojingos, kad sudarytų realybei priešpriešą ir dar labiau nuo jos tolintų?
- Iliuzijos iš pradžių pradeda svajoti. Nežinau tikslaus iliuzijų apibrėžimo, tačiau tikiu, kad iliuzija – tai įsivaizduojamas pasaulis, kurio negalime apčiuopti. Ji turėtų padėti mums pasiekti savo troškimus, atlikti veiksmus. Kad iliuzija taptų realybe, reikalingas veiksmas.
Kad priartėtume prie materialios iliuzijos formos, turime imtis kūrybos. Viskas, ne tik menas, yra kūryba. Egzistuoja trys elementai: svajonė, iliuzija (įsivaizdavimas) ir veiksmas, kuris priartina realybę prie mūsų turimo įsivaizdavimo. Kartais bandant įgyvendinti iliuziją ši transformuojasi, pasisuka labai įdomia, netikėta linkme.
Iliuzija kartu yra dvejopa. Tai – ir vidinių poreikių, troškimų atspindys. Žinoma, yra tam tikro lygmens žmonių – paprastų vartotojų, kurie niekada apie tai nesusimąsto ir į šiuos tikruosius poreikius neįsiklauso.
- Ar jūs tikite, kad visuomenėje egzistuoja tam tikri žmonių lygmenys?
- Žinoma, struktūros esama visur. Yra viršūnė ir pamatai, ant kurio laikosi architektūriniai paminklai. Apie tai kalba ir istorija. Visuomenė – tai gyvas organizmas, kuriam būtinas balansas.
- Kaip jūs priimate realybę ir nesupainiojate jos su iliuzijų pasauliu ar klaidingomis interpretacijomis?
- Visų pirma neskubu vertinti. Tyla, ramybė ir kuo mažiau spontaniškumo yra sėkmės kriterijai. Spontaniškumas gali būti naudingas nebent kūryboje, kada savęs neribojame primestomis struktūromis.
Svarbu neturėti išankstinio plano, scenarijaus. Visi priklausome nuo dabarties momento. Riba tarp struktūros ir iliuzijos yra svarbi, kad atsiduotume dabarties momentui ir improvizuotume pagal savo turimą pasaulio sampratą čia ir dabar.
- Užsiminėte apie ego ir socialinių tinklų funkciją, skirtą trumpalaikiams ego poreikiams tenkinti. Kaip apibrėžtumėte patį ego?
- Manau, kad ego – labai svarbus dalykas, gyvenant visuomenėje ir materialiame pasaulyje. Ego problema yra tai, kad jis įsivaizduoja esąs svarbiausias, nekintamas mūsų kūną ir mintis valdantis filtras, apsaugantis nuo įvairių dalykų, kad mūsų kūnas nereaguotų į kintančią aplinką ir jos trikdžius.
Vis tik yra ir blogoji pusė, nes dėl ego veikimo principų žmogus daugelio dalykų nepastebi. Ego turi labai aiškią struktūrą ir formą, modelius, pagal kuriuos veikia ar turi veikti, kad patektų į pirmą planą. Tai apriboja žmogaus galimybes.
Tačiau ego yra tapatybės dalis. Tai – identifikacija, pasireiškianti per smegenis. Ego – tai smegenų filtras, kuris saugo nuo tam tikrų energetinių srovių, kurios egzistuoja kituose lygmenyse, bet mes jų nematome kaip tik todėl, kad turime šiuos filtrus.
Reikia mokėti ego „išaktyvuoti“ ir leisti reikštis smegenų dalims, kurios yra atsakingos ir už kitus pojūčius. Ego kartais turi būti nutildytas, kad mes visa tai, kas nuslopinta, pamatytume ir vėliau grįžtume į įprastą būseną, tik jau su kitokiu pažinimu. Ego turėtų lanksčiai reaguoti į savo poreikius.
Apie tai, kada ateina metas „išjungti“ ego, įspėja mūsų nuojauta. Iš šių patyrimų, kada atsiribojama nuo ego ir vėl grįžtama į fizinį kūną, galime daug pasimokyti. Tuo tarpu ego visada vertina. Per jį mus visada pasiekia struktūra.
- Ką manote apie ego žaidimus ir galios kovas?
- Ego kovoja tik su pačiu tavimi. O tuo metu, kai vyksta vidinės kovos, tu jau imi kenkti kažkam kitam, tampi destruktyvus visuomenei, šis tinklas išsiplečia. Bet pats ego priklauso tik tau ir realią naudą arba žalą jis gali suteikti tik tau.
Visatoje viskas auga ir plečiasi: tiek geri darbai, tiek neigiami veiksmai ir jų padariniai, tiek muzikinio kūrinio pažinimo lygis. Viskas priklauso nuo dėmesio koncentracijos krypties: jei jį sutelksime į antivertybes, jų daugės. Tuo tarpu jei koncentruosimės į aukštos moralės visumą, ši sfera plėsis.
- Ką manote apie įvaizdžio ir autentiškumo, tikrumo priešpriešą?
- Anksčiau man svarbios asmenybės įtaką per savo kuriamą įvaizdį fortepijoninio meno srityje bandydavau atkartoti ir pats. Dabartiniu savo gyvenimo etapu supratau žmogaus individualybės svarbą. Kiekvienas gali būti kūrėjas, prisidėti prie tam tikrų procesų. Kai atsisuki į save, kopijavimo momentas dingsta.
- Visi turime socialinius veidus, pagal kuriuos save pristatome socialinių situacijų metu. Natūraliai ir pašnekovas, empatiškai reaguodamas į iš anksto sukonstruotą pokalbio eigą ir veikiamas apdairiai parinktos balso intonacijos ar gestų, yra priverstas prisiimti tam tikrą vaidmenį.
Ar tai neapsunkina jūsų paties tikrovės suvokimo ir pojūčio, kada viskas tikra, o kada dėvimos visuomenės primestos ir vienai ar kitai socialinei situacijai parinktos kaukės? Ar jūsų atveju socialinis veidas smarkiai konfliktuoja su asmeniniu veidu, ar šiems veidams pavyksta susikalbėti? Ir ar vyksta daug konfrontacijų tarp šių dviejų polių?
- Tai – vienas esminių klausimų, apie kuriuos aš dažniausiai susimąstau. Man tai yra didelė problema, nes aš noriu gyventi taip, kad neturėčiau jokių kaukių, bet mes gyvename visuomenėje, kuri vertina, kuri gali pakenkti tau ar tavo šeimai.
Dėl šios priežasties grodamas kalėjime projekto „Looking at the Stars“ atidarymo Lietuvoje metu aš jaučiausi laisviausiai, nes galėjau nebijoti atskleisti, kas esu iš tikrųjų, ir nesibaiminti, kad mane pasmerks.
Norėtųsi, kad žmonės galėtų taip bendrauti ir visuomenėje. Anksčiau projektuodavau savo elgesį pagal iš anksto sukonstruotus modelius. Kaip teigė V. Šekspyras, pasaulis yra scena, o mes visi esame aktoriai joje.
Mes privalome pasirinkti vaidmenis, tačiau turime, kiek įmanoma, žaisti visuotiniame žaidime ir nepakenkti sau nei kitiems, nepaminti vertybių, kad žaidimas netaptų destruktyvus.
- Kas padeda nesupainioti vaidmens skirtingose situacijose?
- Čia vėlgi padeda nuojauta. Ji neklysta, ji nėra paremta materialiais troškimais, vaidmenys jai nedaro įtakos. Vidinį balsą dažniausiai esame nuslopinę, tačiau jis visada pasireiškia kritiniais momentais.
- Ar jums, kaip scenos atstovui, atlikimo menas yra paranki aplinkybė prisiimt tinkamus vaidmenis pagal susiklosčiusias situacijas?
- Scenoje aš esu kitoks. Tai – kitas pasaulis, ten laikomasi kitų taisyklių. Labai svarbu mokėti laiku atsiriboti. Man dėl to ir patinka būti su savimi: tuo metu nesu nei menininkas, nei organizatorius, nei visuomenės veikėjas. Tiesiog esu tikras. Darau tai, ką tuo metu noriu daryti, neprisiimu jokio vaidmens, būnu toks, kokiu noriu būti.
- O kaip elgiatės tada, jei jau vaidmuo jau įaugęs į pasąmonę ir tarsi veikia už jus?
- Kaip minėjau, svarbu išsiugdyti įprotį klausyti intuicijos. Palaipsniui šis įprotis pasieks ir pasąmonės lygmenį.
Artimiausias pianisto D. Mažinto rečitalis „Jausmai ir vaizduotė“ jau lapkričio 27 d., trečiadienį, 19 val., „Organum“ fortepijonų salone, J. Basanavičiaus g. 26, Vilniuje, pakvies sostinės gyventojus ir miesto svečius leistis į dvasinių atradimų paieškas, per muzikinę vertikalę nagrinėjant jausminę ir patirtinę sferą romantizmo bei klasicizmo kompozitorių programos fone.
