Pagrindinės filmo herojės – dvi geriausios draugės. Žydrūnė (28 m.) turi 2 procentus regos, o jos bendraamžė Irma visiškai nemato. Jos kartu gyveno daugiau nei 10 metų. Iki tos akimirkos, kai Žydrūnė su penkeriais metais vyresniu mylimuoju Algirdu nutarė susituokti.
Draugėms tenka nelengva užduotis – kuo neskausmingiau užverti praeities duris ir pradėti kurti atskirus gyvenimus.
Po vestuvių ceremonijos Žydrūnė, jos vyras, Irma ir dar keli draugai baltu nameliu ant ratų išvyksta į dviejų savaičių povestuvinę kelionę.
Mašinoje – penki suaugę ir vaikas. Tik du iš suaugusių – Algirdas ir Irmos giminaitė Rasa – gali džiaugtis geru regėjimu.
Keliautojai per Lenkiją, Slovakiją, Vengriją pasiekia Rumuniją. Jautrios, kartais komiškos dokumentinės juostos „Neregėta Europa“ premjera įvyko festivalyje „Scanorama“.
A.Gelažiūtė jau pažįstama kino mėgėjams. Režisierės magistrinis darbas – dokumentinis filmas „Deminas: Dvi tvirtovės“ (2015 m.) „Sidabrinės gervės“ apdovanojimuose pelnė Sidabrinės gervės kiaušinį kaip geriausias studento darbas.
– Kaip kilo idėja kurti filmą apie akluosius ir silpnaregius?
– Viskas prasidėjo nuo prodiuserės Kristinos Ramanauskaitės.
Prieš kelerius metus ji su kino režisieriumi Ignu Jonynu ir filosofu bei scenaristu Kristupu Saboliumi kūrė filmą „Nematoma“.
Rašydami scenarijų jie konsultavosi su Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga. Kai scenarijus buvo baigtas, prodiuserei atrodė, kad neregių temą galima rutulioti ir toliau.
Kristina pasikvietė pasikalbėti mane ir kino operatorių Martyną Norvaišą. Ilgai ieškojome temos.
Nenorėjau kurti filmo apie gailestį – mano aplinkoje nėra neįgaliųjų, tad netroškau spekuliuoti tuo, ko nesuprantu.
Galiausiai susipažinome su nerege Irma, ji užsiminė, kad jos geriausia draugė silpnaregė Žydrūnė vasarą tuokiasi ir kad po ceremonijos jaunavedžiai su palyda vyks į povestuvinę kelionę.
Pamenu, susižvalgėme su Martynu ir abiem tapo aišku, apie ką bus mūsų filmas.
– Kaip pavyko įsiprašyti į povestuvinę kelionę?
– Ilgiausiai įkalbinėti teko Algirdą, Žydrūnės būsimąjį vyrą. Nenuostabu, mažai kas norėtų įsileisti nepažįstamus žmones su kameromis į savo gyvenimą.
Nuo idėjos iki filmo pasirodymo ekranuose praėjo daugiau kaip ketveri metai. Povestuvinė kelionė nufilmuota 2016 metų rugpjūtį.
Mano tikslas buvo parodyti keliaujančių žmonių kasdienybę, kurioje tvyro meilė ir draugystė.
Draugių išsiskyrimo dramatiškumą padidino tai, kad jos kartu praleido daug metų. Be to, Žydrūnė iki vestuvių nebuvo gyvenusi su Algirdu vienoje erdvėje.
Todėl iškart po vestuvių niekas per daug gerai neįsisąmonino, kas įvyko: nei jaunoji suprato, kad tapo žmona, nei draugė suprato, kad ji nebėra svarbiausia.
– Žiūrint filmą kartais atrodo, kad Žydrūnės sutuoktinis – lyg ir pašalinis, nedrąsiai bandantis įsiterpti tarp draugių. Irma su Žydrūne dviese vaikšto susikibusios už rankų, juokiasi, bėgioja ir liepia Algirdui jas fotografuoti. Kai kurios scenos atrodo šiek tiek tragikomiškai.
– Filme norėjau pašiepti socialines nuostatas. Mano kartos žmonės neskuba kurti šeimos, neretai trisdešimtmečiai gyvena su buto draugais.
Tokius santykius aš vadinu šeima. Tie žmonės nėra tik paprasti draugai. Jei reikia, jie vienas kitam kviečia greitąją pagalbą, slaugo, dalijasi įvairiomis atsakomybėmis.
Manau, kad moraline prasme esmingiausias yra per ilgą laiką sukurtas glaudus ryšys.
Kad ir kaip būtų gaila, santuoka savaime to negarantuoja.
– Kuo ypatingos pagrindinės filmo herojės?
– Iš Vilkaviškio kilusi Žydrūnė ir joniškietė Irma atvyko mokytis į akliesiems ir silpnaregiams pritaikytą mokyklą Kaune.
Jos susidraugavo, vėliau persikėlė į Vilnių, studijavo, nuomojosi būstą.
Žydrūnė yra neįtikėtinai užsiėmusi: vaidina sostinės Naujajame teatre, važinėja su spektakliais po Lietuvą, vaidina mokyklose, darželiuose.
Irma savo gyvenimą daugiausia sieja su žurnalistika.
Dabar ji pagal mainų programą studijuoja Vokietijoje. Veikli mergina yra dirbusi teatre, vedė televizijos laidą, groja gitara, pianinu, dainuoja ir prisideda prie daugybės socialinių ir meninių iniciatyvų.
Bet turbūt labiausiai papirko tai, kad abi merginos yra kupinos gyvenimo džiaugsmo, nestokoja sveikos saviironijos.
– Dažnai manoma, kad aklieji ir silpnaregiai gatvėje neišsiverčia be baltos lazdelės ar reginčiųjų pagalbos. Jūsų filme herojės be aplinkinių pagalbos vaikšto, bėgioja, žmonių pilname paplūdimyje susiranda vietą, kur pasitiesia pledą ir be baimės neria į jūros bangas.
– Irma regėjimą prarado būdama vienų metų.
Daug sunkiau prisitaikyti tiems, kurie regėjimo netenka suaugę.
Irma stipriai naudojasi kitomis savo juslėmis. Be to, ji turi unikalią atmintį. Filme yra scena, kurioje jos su Žydrūne pasislepia nuo Algirdo, bet išdykaudamos pasiklysta. Irma vadovaujasi atminties galia ir savarankiškai suranda namelį ant ratų.
Neseniai ji viena buvo išvykusi į Egiptą aplankyti draugės.
– Kaip pavyko keliautojus nuteikti, kad jie laisvai jaustųsi prieš kameras?
– Stengėmės nemegzti akių kontakto, be reikalo jų nekalbinome. Vienas operatorius važiuodavo kartu su keliautojais namelyje ant ratų, o aš ir antrasis operatorius sekdavome sportiniu automobiliu iš paskos. Po miestą vaikščiodavome kartu.
Ne paslaptis, kad ilgoje kelionėje žmonės anksčiau ar vėliau susipyksta. Tam įtaką darė nuovargis. Kondicionierius sugedo, buvo labai karšta.
Manau, filmo herojai pasirinko per ilgą maršrutą. Juk vairuojančių buvo tik du.
Keliai buvo siaubingi, kartais atrodydavo, kad mašina nuriedės nuo kalno. Kai kur dėl remontuojamų atkarpų 30 kilometrų važiuodavome pusę dienos.
– Ar patyrėte kokių nors nuotykių?
– Vos pajudėjus Krokuvos link sugedo mūsų automobilis.
Buvo Žolinė ir Lenkijoje nedirbo jokie autoservisai. Jaunavedžiai su palyda nutarė važiuoti toliau, o mes su operatoriumi visą naktį laukėme, kol iš Lietuvos atsiųs kitą mašiną.
Niekada nemaniau, kad aklieji ir silpnaregiai tiek daug kalba. Dėl to buvo sunku montuoti filmą.
Bet dabar suprantu, kad nuolatinis kalbėjimas jiems – normalus dalykas. Viską, ką regintys žmonės gali parodyti mimika, aklieji ir silpnaregiai turi įgarsinti.
Tad būdavo, kad vienu metu kalba keturi žmonės. Kartais nuolatiniai pašnekesiai pradėdavo visus vesti iš proto.
– Kur nakvodavote?
– Čia irgi buvo kuriozų. Filmo herojai turėjo neįgaliųjų ženklą ir galėdavo bet kur pasistatyti transporto priemonę.
Pavyzdžiui, Budapešte jie sustojo Rotušės aikštėje, senamiestyje. O mes važinėjome didžiausiu perimetru, ieškodami vietos automobiliui.
Negalėjome jo bet kur palikti, turėjome saugoti brangias kameras. Automobilio stovėjimo vietos paieška dažnai gadino nervus.
Povestuvinės kelionės dalyviai nežinodavo, kur vakare sustos, tad mes negalėdavome iš anksto planuoti nakvynės. Kokią aštuntą ar devintą vakaro pradėdavome vaikščioti po viešbučius, klausinėdami, gal yra laisvas kambarys.
Rugpjūčio vidurys – atostogų įkarštis, visi viešbučiai pilnutėliai. Ne kartą miegojome ir ant žemės, ir trys vienoje lovoje, ir kažkokioje pašiūrėje, kur dušas buvo įrengtas virš tualeto. Miegoti eidavome antrą nakties, o keldavomės šeštą ryto. Filmo herojai miegojo namelyje ant ratų.
– Filmas prasideda kadrais, kuriuose maža neregė mergaitė Braille’io raštu skaito knygą „Piteris Penas“.
– Ta mergaitė yra Irma vaikystėje. Ji nuo mažens buvo stebima specialistų.
Profesorius Vytautas Gudonis, daugiau kaip 30 metų paskyręs aklumo temai, Irmą filmuodavo kas kelerius metus. Apie tai, kad yra žmogus, kuris saugo archyvinę medžiagą, sužinojome nufilmavę juostą.
Iš profesoriaus gavome filmuotus kadrus, kur Irma skaito „Piterį Peną“.
Tai buvo lyg iš dangaus nukritusi dovana. „Piteris Penas“ susijęs su filmo tema – pasakoja apie sunkias, bet būtinas mažo berniuko pastangas užaugti.
Nors filmas baigiasi nostalgiška nata, kad po kelionės herojų likimai neišvengiamai pasikeis, Žydrūnės ir Irmos draugystė išliko stipri.
– Kaip keliautojai įvertino filmą?
– Jiems surengėme atskirą peržiūrą. Visi suprato, apie ką filmas ir daug juokėsi.
Povestuvinės kelionės dalyviai sakė, kad kai kuriose vietose jiems pasidaro nesmagu dėl prasprūdusių ne visai mandagių frazių, kantrybės trūkumo. Bet mano tikslas buvo atskleisti įvairias žmogaus puses.
– Koks tolesnis jūsų kūrybinis kelias?
– Dabar ruošiamės filmuoti ilgametražį vaidybinį filmą. Jis pasakos apie 30 metų perkopusią moterį, kuri sužino, kad jos viena kiaušidė yra užmigusi.
Moteris apimta desperacijos, paklūsdama visuomenės spaudimui neria į antrosios pusės paieškas. Tačiau filmas yra ne apie vyro, o apie savęs paieškas.
Kino juosta ekranuose turėtų pasirodyti 2021 metų sausį.
