Kalėdinio filmo įgarsintojas Linas Kalėda: „Aš išties gyvenu savo svajonėje“

„Šeima, sniegas už lango... Atrodo, paprastos mūsų Kalėdos, bet tokios būna vienąkart per metus. Tada paprastas dalykas tampa labai nepaprastas. Ir kuo toliau, tuo daugiau tos magijos atsiranda. Vaikystėje terūpėjo dovanos, o dabar vis labiau vertinu žmones, kurie yra šalia“, – atskleidė garsinimo studijos „Aktida“ savininkas Linas Kalėda, neseniai lietuviškai dubliavęs norvegų kino pasaką šeimai „Sukeisti Kalėdų Seneliai II. Pamirštos Kalėdos“.

Garsinimo studijos „Aktida“ savininkas L.Kalėda neseniai lietuviškai įgarsino norvegų kino pasaką šeimai „Sukeisti Kalėdų Seneliai II. Pamirštos Kalėdos“.
Garsinimo studijos „Aktida“ savininkas L.Kalėda neseniai lietuviškai įgarsino norvegų kino pasaką šeimai „Sukeisti Kalėdų Seneliai II. Pamirštos Kalėdos“.
Kadras iš norvegų kino pasakos šeimai „Sukeisti Kalėdų Seneliai II. Pamirštos Kalėdos“.
Kadras iš norvegų kino pasakos šeimai „Sukeisti Kalėdų Seneliai II. Pamirštos Kalėdos“.
Kadras iš norvegų kino pasakos šeimai „Sukeisti Kalėdų Seneliai II. Pamirštos Kalėdos“.
Kadras iš norvegų kino pasakos šeimai „Sukeisti Kalėdų Seneliai II. Pamirštos Kalėdos“.
Kadras iš norvegų kino pasakos šeimai „Sukeisti Kalėdų Seneliai II. Pamirštos Kalėdos“.
Kadras iš norvegų kino pasakos šeimai „Sukeisti Kalėdų Seneliai II. Pamirštos Kalėdos“.
Kino pasaka „Sukeisti Kalėdų Seneliai II. Pamirštos Kalėdos“ lietuviškai įgarsinta studijoje „Aktida“.
Kino pasaka „Sukeisti Kalėdų Seneliai II. Pamirštos Kalėdos“ lietuviškai įgarsinta studijoje „Aktida“.
Daugiau nuotraukų (5)

Jurgita Ogulevičiūtė-Guehlke

Dec 13, 2019, 6:09 PM

Vaikystėje Linas, kaip ir daugybė šios planetos vaikų, labiausiai laukdavo dovanų, o dabar keturiasdešimtmečiam kauniečiui Kalėdų stebuklas atsiskleidžia kitaip: „Man nesibaigianti Kalėdų dovana yra ta, kad gyvenime ir darbe mane supa labai geri žmonės. Taip aš gaunu po didelę dovaną kasdien.“

Apie tai, kaip pavyko įgarsinti savo didžiausią svajonę

– Linai, kas jus atvedė į garsų pasaulį?

– Mūsų garsinimo studija „Aktida“ pradėjo veikti 2006 metais, bet garsu ėmiau domėtis nuo tada, kai man buvo kokia penkiolika. Apie 1995-uosius pradėjau vesti laidas neseniai įkurtoje Kauno radijo stotyje „Tau“. Tuo metu atsirado pirmos garso redagavimo programos, mane labai traukė garso sritis, gal todėl Kauno kolegijoje pasirinkau reklamos vadybą ir gilinausi į audioreklamą.

Kai perėjau dirbti į „Ultra Vires“, ši radijo stotis tada turėjo labai rimtą įrašų studiją. Stebėdamas, kaip joje dirba dideli žmonės, daug pasiekę šioje srityje, dar labiau tuo užsikrėčiau. Daug pats eksperimentavau, daug mokiausi iš vyresnių kolegų. O su filmais pradėjome dirbti visai atsitiktinai.

Dabar dirbdamas vėl grįžau į vadybos studijas. Iš jų tikiuosi, kad versle mažiau vadovausiuosi intuicija, o daugiau patikrintais dėsniais.

– Bet juk į garsinimo verslą jus atvedė ne logika, o intuicija.

– Taip, tikrai. Tiesiog norėjau daryti tai, kas man įdomu. Nė nemaniau, kad kada nors tai taps mano verslu. Galima sakyti, kad taip išsipildė mano sena svajonė.

– Kokia?

– Dirbti įrašų studijoje. Dirbti – net nesvajojau turėti savo įrašų studijos! Iš esmės toje įgyvendintoje svajonėje ir gyvenu iki šios dienos. Labai tuo džiaugiuosi. Dar nebuvo dienos, kad nenorėčiau eiti į darbą.

– Jau trejus metus kasryt į jį išsiruošiate ne vienas. Jus lydi australų aviganis Hygge (skandinavai šiuo žodžiu apibūdina laimę, jaukumą). Tikriausiai nė nereikia klausti, ar esate laimingas žmogus?

– Iš esmės – taip. Anksčiau nuo ryto iki vakaro ar kartais ir nakties dirbdamas galėdavau taip ir prasėdėti kėdėje prie garso pulto, o dabar to nebėra. Kiekvieną dieną su šuniu išeiname per pietus pasivaikščioti. Vėliau trejų metų Hygge įsitaiso savo kėdėje prie pulto ir snaudžia visą dieną laukdamas, kada ateis laikas eiti namo.

Didžiausia kasdienė dovana – dėmesys

– Kaip pradėjote garsinti filmus vaikams?

– Kai Lietuvoje imti dubliuoti užsienio filmai vaikams kaip „Zebriukas Dryžius“ ar „Ledynmetis“, su kolegomis pagalvojome, kodėl ir mums nepabandžius to padaryti. Savo partneriams pasiūlėme pirmą filmą įgarsinti už dyką. Dirbome beveik mėnesį, dabar visas medžiagos paruošimas – nuo vertimo iki galutinio garso takelio – užtrunka vidutiniškai dvidešimt darbo dienų. Taigi dubliuodami pirmą filmą pasimokėme, supratome, ką ir kaip reikia daryti, o kur dar turime tobulėti. Daugiausia dubliavome animaciją, ilgametražių filmų mūsų darbe nėra daug ir juos garsinti kur kas sudėtingiau.

– Garsinant animaciją reikia ieškoti personažui tinkamų vaikų balsų, mokėti su jais bendrauti. Ar sunki būna šioji darbo dalis, juk savo vaikų dar neturite?

– Man smagiausia, kad prisidedame prie lietuviško filmo pasakojimo. Išversta filmo istorija labai nepakinta, bet nuo aktorių intonacijų ir mūsų, garsintojų, priklauso, kaip visas garso takelis skambės lietuviškai.

– Kiekvieno filmo dubliavimas yra savotiškas nuotykis, nes nežinote, ko šįkart jam gali prireikti – penkių vaikų ar visos klasės?

– Vienu metu tiek vaikų studijoje nėra buvę, bet jei suskaičiuotume, kiek žmonių dalyvavo filmo dubliavime, susirinktų nemaža klasė.

– Kur tų vaikų surandate?

– Ir per pažįstamus, ir per chorus, ir per teatro studijas. Iš esmės per atranką atsirenkame tam tikram filmui tinkančius vaikų balsus, bet kitų irgi neatmetame. Jei jų tembras netinka šitam, galbūt tiks kitam filmui.

Tik su vaikais būna taip, kad to konkretaus vaiko prireikia po dvejų metų. Tada šnekėjai su berniuku, o dabar atsiliepia vyrukas. Prieš dvejus metus kalbinai mergaitę, o ji – jau panelės balsu kalba. Dabar džiaugiesi, kad turi nuostabų talentingą vaiką, bet jį turi labai trumpam.

– Ar garsinti filmus vaikams sunku? Juk iš jų nemažai reikalaujate – jie turi pataikyti į intonaciją, įsijausti į dubliuojamo herojaus vaidmenį.

– Dirbant su vaikais gal triskart pailgėja darbo laikas, bet jei palygintume su vaiko personažą įgarsinusiais suaugusiais žmonėmis, man vis dėlto mieliau dirbti su vaikais. Aišku, jie greičiau už suaugusiuosius pavargsta, tenka dažniau daryti pertraukėles.

– Kokių triukų imatės, kad ne tik išlaikytumėte jų dėmesį, bet ir juos pačius, kad pavargę neužsimanytų namo?

– Man visai gerai sekasi bendrauti su vaikais, neprireikia jokių triukų. Kai kartu garsiname, sugebu su vaikais tuo metu bendrauti jų lygiu, jie priima mane kaip savą. Nebūna taip, kad čia toks rimtas dėdė sėdi ir nurodinėja. Dažniausiai sutariame ir dirbame labai linksmai.

Vaikai apskritai labai nori save girdėti filmukuose. Tik antra medalio pusė yra ta, kad jie nė neįsivaizduoja, kiek laiko trunka garsinimas. Jiems, žinoma, norisi ateiti, pašnekėti ir išeiti, bet atėjus į studiją dažnai tenka čia būti ilgai, ilgai, ilgai. Netgi dar kartą atvažiuoti ir dar kartą, tik tada darbas būna baigtas.

– Kokia ta garso įrašymo magija ir kaip ji užburia vaikus?

– Žmogus kalbėdamas pats savo balsą girdi kitaip nei iš šalies, įrašytą. Su mumis dirbantys vaikai dažnai jau yra tarsi profesionalai, vaidina aktorinėse studijose, moka valdyti balsą, taigi jie jau turi šios magijos patirties. Tačiau kartais netikėtumas laukia tėvų.

Po antrojo „Sukeistų Kalėdų Senelių“ filmo dubliavimo neseniai vieno vaiko tėvams nusiunčiau paklausyti jo įgarsintą gabalėlį, jie nustebo – nė nepagalvojome, kad kalba mūsų vaikas, atrodė balsas visai nepanašus į jo. Kodėl?

Vaikai labai stengiasi, įsijaučia į dubliuojamą personažą, štai kodėl jų balsas pasikeičia. Šiemet mums pasisekė, kad „Sukeistų Kalėdų Senelių II. Pamirštų Kalėdų“ filmui iš ankstesnių atrankų turėjome nuostabią aktorę – mergaitę (dar ne panelę!), kuri tiko garsinti aštuonmetę heroję Elizą. Žinoma, studijoje turime savo balsų bazes, bet visa laimė, kad šįkart nieko nereikėjo ieškoti ir joje atradome mums tinkamą balsą.

– Ar vaikai, garsindami kalėdinį filmą iki Kalėdų likus porai mėnesių, užsikrečia šventiniu laukimu, su didesniu entuziazmu įsijaučia į savo vaidmenis?

– Vaikai paprastai žino, apie ką bus filmas, ateina jam nusiteikę. Nemanau, kad garsinant kalėdinį filmą jie labai užsikrečia šventine nuotaika, nes šiaip ar taip – garsinimas yra darbas. Turbūt man sekasi, nes tenka dirbi su profesionaliais vaikais, jie labai rimtai atlieka savo darbą. Vaikai taip pat labai susitapatina su savo personažu, kaip ir kiekvienas aktorius.

Jeigu „Sukeistų Kalėdų Senelių filme“ paštininkas yra kvailelis, tai aktorius, įgarsinantis jį studijoje, irgi tampa kvaileliu, tikrai tuo metu negalvoja: o, kaip čia faina, kokios čia linksmos Kalėdos. Paspaudus „stop“ mygtuką, aktorius vėl tampa savimi. Ką kiekvienas vaikas išsineša iš studijos, tikrai nežinau. Būna, kartais vaikai paskambina ir pasakoja dar gyvenantys to filmo nuotaikomis.

Aišku, būtų įdomu paklausyti, ką parėję iš studijos jie kalba su tėvais, ką jiems pasakoja. Esu tikras – kažkas vis tiek pasilieka. Gal šventinė nuotaika po kalėdinio filmo garsinimo jiems irgi ateina anksčiau.

– O kaip jums, kokios jūsų nuotaikos garsinant antrąjį filmą apie sukeistus Kalėdų Senelius prieš pat Kalėdas, kai pats vadinatės Kalėda?

– Pirmas dalykas, kurį prisimenu, kai pirmąkart gavome dubliuoti sukeistų Kalėdų Senelių filmą, kad jis yra norvegų kalba. O, dabar tai bus, pamaniau. Dažniausiai dubliuojame filmus, kur kalbama angliškai.

Vaikai paprastai supranta, ką jų herojus sako angliškai, o čia – norvegiškai! Retai girdima kalba, kurios fonetika mums pakankamai egzotiška. Reikia ką nors švelniai pasakyti, o filme girdėti kirčiai ir akcentai, kurie mūsų ausiai skamba griežtai. Tai perteikti, žinoma, buvo iššūkis. Tokie įspūdžiai iš pirmojo sukeistų Senelių filmo.

O pati filmo istorija tikrai labai graži, šilta, miela, neholivudiška. Per tokį kiną ir pats truputėlį grįžtu į vaikystę. Man labai patiko dirbti su abiem „Sukeistų Kalėdų Senelių“ filmo dalimis.

– Grįžtant į vaikystę – kaip jums sekėsi sovietmečiu su tokia pavarde, ar ji neapsunkino gyvenimo?

– Man teko pabūti spaliuku, šiek tiek sovietmečio dar užgriebiau. Ką iš to atsimenu? Kaip mokytojai po Šv.Kalėdų klausdavo, ar kas iš mūsų jas šventė. Jau žinodavau, visus mus tėvai būdavo primokę jokiu būdu apie tai neprasitarti, nekelti rankų.

Tada dėl pavardės neužkliūdavau, o dabar ja išvis labai džiaugiuosi. Kiti gali įmonės pavadinimą pamiršti, bet visada mane ras. Dažnai klientai ir sako, kad garsina ne tokioje ir tokioje studijoje, o pas Kalėdą.

Labai neblogas prekės ženklas. Man patinka mano pavardė. Nesidomėjau jos kilme, bet tikiuosi, kad proseneliai buvo labai geri žmonės. Todėl kažkuris jų iš pradžių gavo pravardę Kalėda, kuri vėliau tapo šeimos pavarde.

– Ar kitaip nei suaugusieji jūsų garsintame filme apie sukeistus Kalėdų Senelius, dar išsaugojote kiek kalėdinės magijos, ji neužsiliko vien vaikystės prisiminimuose?

– Kuo toliau, tuo daugiau tos magijos atsiranda. Vaikystėje terūpėjo dovanos, o dabar vis labiau vertinu žmones, kurie yra šalia, kurie pakenčia mane, taikstosi su mano charakterio savybėmis, nepriekaištauja, kad retai paskambinu ir aplankau, kad dirbu iki vėlumos.

Vieną vakarą prie šito kalėdinio filmo užsidirbome iki antros nakties, važiuoju namo tuščiomis Kauno gatvėmis ir galvoju: o dabar tiktai sniego trūksta ir jau apims tikra kalėdinė nuotaika... Po šito filmo garsinimo norisi Kalėdų – šventinio, šeiminio šurmulio – kuo greičiau.

– Kalėdos jums yra toks laikas, kai uždarote studijos duris ir dėmesį, kaip pabrėžėte, skiriate šeimai ir draugams. Ar kada nors, kaip šio filmo herojai, esate pamiršęs Kalėdas?

– Pamiršti gal ir nepamiršau, bet ilgai užsisėdėdavau darbuose. Čia dar dešimt minučių padarysiu, dar čia dešimt ir žiūri, kad jau – naktis. Ilgai laiką taip buvo, dėl to labai gailiuosi. Būdavo, Kūčių vakarienė jau prasidėjo, o aš vėluodamas įvirstu į namus. Kai atsirado žmona, visi dalykai, taip pat ir šventiniai, labai gerai susidėliojo į vietas.

– Ne, mano žmona vardu Inga! Žinoma, dabartiniai Lietuvos įstatymai leidžia tai keisti, bet, manau, ji to nenorėtų.

– Ko reikia, kad apimtų kalėdinė nuotaika? Paminėjote sniegą. Ar ruošdamiesi šventėms laikotės kokių tradicijų, o gal su šeima išvažiuojate svetur?

– Šeima, sniegas už lango. Tradicijos išvažiuoti neturime, aplankome mano ir žmonos tėvus, močiutes, susitinkame su artimiausiais draugais.

Atrodo, paprastos tos mūsų Kalėdos, bet tokios būna vienąkart per metus. Tada paprastas dalykas tampa labai nepaprastas. Aišku, po Kalėdų ir Naujųjų – kalnai ir slidės. Tokią tradiciją pastaruoju metu susikūrėme.

O iš vaikystės labiausiai įstrigęs vaizdas, kai močiutė namuose kepa kūčiukus. Jie būdavo labai smulkūs kaip karoliukai. Kūčiukai parduotuvėse, palyginti su močiutės keptais vaikystėje, yra tikri milžinai. Geriausiai atsimenu, kaip močiutė juos gamindavo ir kišdavo į orkaitę kepti. Kūčiukų kvapas man labiausiai siejasi su vaikystės Kalėdomis. Patys namuose jų nebekepame, dar mama kartais tuo užsiima. O dabar geriausiai priartinti Kalėdas padeda mandarinai. Kai jų atsiranda namuose, pasijunta, kad šventės artėja.

– Kaip supratau, dovanos jums nėra būtiniausias Kalėdų atributas?

– Man nesibaigianti Kalėdų dovana yra ta, kad gyvenime ir darbe supa labai geri žmonės. Dirbu su savo srities profesionalais, su kuriais smagu bendrauti ir dirbti, o už studijos durų laukia nuostabūs draugai ir artimieji. Taip aš gaunu po didelę dovaną kasdien.

Filmas „Sukeisti Kalėdų Seneliai II. Pamirštos Kalėdos“ Lietuvos kino teatruose pradedamas rodyti nuo gruodžio 20 dienos.

 

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.