Garsaus „Netflix“ serialo muzikos kūrėjas: „Scenoje esu popžvaigždė, kine – pagalbininkas“

Kaip šiais laikais kuriama muzika vaidybiniams filmams? Tai gerai žino 41 metų elektroninės muzikos kūrėjas iš Vokietijos Sascha Ringas. Du jo garso takeliai Venecijos kino festivalyje buvo pripažinti geriausiais.

S.Ringas sukūrė „Tamsos“ įžanginę dainą.<br>„Scanpix“ („Imago Images“) nuotr.
S.Ringas sukūrė „Tamsos“ įžanginę dainą.<br>„Scanpix“ („Imago Images“) nuotr.
Naujausias S.Ringo darbas – muzika E.Mishto debiutiniam filmui „Nejudėk“.<br>„Scanpix“ („Imago Images“) nuotr.
Naujausias S.Ringo darbas – muzika E.Mishto debiutiniam filmui „Nejudėk“.<br>„Scanpix“ („Imago Images“) nuotr.
S.Ringas su filmo „Nejudėk“ kūrėjomis.<br>L.Palling nuotr. 
S.Ringas su filmo „Nejudėk“ kūrėjomis.<br>L.Palling nuotr. 
Filmo „Nejudėk“ kadras.
Filmo „Nejudėk“ kadras.
Filmo „Nejudėk“ kadras.
Filmo „Nejudėk“ kadras.
Daugiau nuotraukų (5)

Ieva Šukytė, specialiai Lrytas.lt iš Talino (Estija)

Dec 15, 2019, 4:48 PM

S.Ringas muzikos pasaulyje geriau žinomas pseudonimu Apparat. Jis taip pat priklauso elektroninės muzikos grupei „Moderat“.

Muzikanto karjerą S.Ringas pradėjo 2000-ųjų pradžioje Berlyne. 2003 m. su duetu „Modeselektor“ sukūrė elektroninės muzikos gerbėjams puikiai žinomą grupę „Moderat“, kurios pirmasis albumas pasirodė 2009 m. Po paskutiniojo albumo „III“, pasirodžiusio 2016-aisiais, grupė nusprendė padaryti pertrauką ir atsidėti asmeninei kūrybai.

Apparat šį pavasarį išleido šeštąjį solinį albumą „LP5“, kurį balandžio mėnesį pristatė Vilniuje įsikūrusiame menų fabrike „Loftas“. Čia jis koncertavo ir 2014 m. su „Moderat“.

Lietuvoje gerai žinomas atlikėjas taip pat kuria muziką teatrui ir kinui. Su garsiu italų režisieriumi Mario Martone dirbantis muzikantas Venecijos kino festivalyje už geriausią garso takelį buvo apdovanotas du kartus.

Šių metų lapkritį vykusiame Talino kino festivalyje „Juodosios naktys“ S.Ringas su Berlyne gyvenančia italų režisiere Elisa Mishto pristatė jos debiutinį ilgametražį filmą „Nejudėk“ („Stillstehen“), kuriame jis buvo atsakingas už garso takelį.

Su S.Ringu Taline kalbėjomės apie kino muzikos kūrimo ypatumus.

– Muzikos pasaulyje esate nuo 2000-ųjų pradžios. Kaip nusprendėte imtis garso takelių?

– Gana natūraliai. Tiesiog kino kūrėjai pradėjo naudoti mano muziką savo filmuose. Iš pradžių jie prašydavo paskolinti vieną ar kitą dainą, vėliau ėmė klausinėti, ar manęs nedomintų kurti muziką filmams. Todėl tai net nebuvo mano idėja.

Kinas – visiškai kitas pasaulis. Negali tiesiog ateiti ir pasakyti, kad nori kurti garso takelius. Turi susipažinti su tam tikrais įtakingais žmonėmis, kai kuriais atvejais susirasti ir agentą.

Mano atveju tai užtruko. Iš pradžių visi klausdavo, ar turiu patirties? Aš jos neturėjau, tad jie atsisakydavo su manimi dirbti.

Dabar suprantu, kodėl. Garso takelių kūrimui reikia kitokių įgūdžių. Tai nėra vien dainos parašymas ir jos naudojimas filme.

Gali daryti ir taip, bet tada reikia gerai patyrusio montažo režisieriaus, kuris įsivaizduoja, kokia muzika skambės filme, o taip būna retai.

Dažniausiai kompozitoriai muziką pritaiko prie montažo.

– Koks kelias nuo idėjos iki filmo?

– Daug kas priklauso nuo režisieriaus. Prieš daugelį metų dirbau prie vieno televizijos detektyvinio filmo.

Jo režisierius paminėjo tik kelis dalykus, kaip skambančios muzikos jis pageidautų, ir tiek. Jaučiausi ganėtinai sutrikęs.

Kitas projektas, prie kurio dirbau, buvo M.Martone filmas. Šis italų kūrėjas ir jo montažo režisierius išsyk žinojo, ko konkrečiai jie nori ir savo pageidavimais bei mintimis pasidalijo su manimi.

Dabar, jeigu mane paliktų tik su juodraštiniu montažu ir lieptų sukurti jam muziką, žinočiau, kaip daryti. Tačiau pačioje pradžioje būtina, kad kas nors pasakytų, kurioje vietoje reikia muzikos, kokios trukmės ir dinamikos ji turi būti.

– Praėjo 12 metų nuo tada, kai sukūrėte pirmąjį garso takelį. Keliuose filmuose jau skamba jūsų muzika?

– Šešiuose. Tai nėra itin daug, tačiau jei dirbi su tinkamais žmonėmis, daug išmoksti.

Kūrybinis procesas kiekvienąsyk būna skirtingas, bet jei dirbi su tais pačiais žmonėmis, jie tave į jį įtraukia jau pačioje pradžioje. Tačiau didžiųjų komercinių filmų kompozitoriai dažniausiai imasi darbo, kai paruošiamas juodraštinis montažas.

Kai pradėjau dirbti prie vieno didesnio amerikietiško filmo, jie man nesiuntė vizualinės medžiagos, nes ją slėpė ir bijojo, kad nepaviešinčiau. Mano nuomone, tai kvaila, nes būčiau buvęs produktyvesnis, jei procese būčiau dalyvavęs nuo pat pradžių.

Pavyzdžiui, jei M.Martone dabar imtųsi naujo filmo ir norėtų, kad kurčiau muziką, jis su manimi susitiktų pasikalbėti turėdamas vien idėją – juk svarbu, kad tarp muzikos kūrėjo ir režisieriaus užsimegztų ryšys, kad jie dalintųsi idėjomis, o ne tik kas nors kam nors kurtų garsą.

– „Moderat“ ir Apparat dainos buvo naudojamos įvairiuose televizijos serialuose ir filmuose, pavyzdžiui, kanadiečio Xavier Dolano juostoje „Bet kokiu atveju Lorens“ arba „Netflix“ seriale „Tamsa“. Ar tokiu atveju vyksta kokios derybos?

– Jie turi gauti leidimą. Tačiau Vokietijoje yra toks įstatymas ar taisyklė, kad, pavyzdžiui, radijuje groja tavo dainą ir už tai tu gauni autorinį honorarą. Lygiai taip pat ir viešieji televizijos kanalai gali naudoti tavo muziką serialuose ar filmuose.

Tačiau kartais gali labai nepasisekti ir tavo daina gali atsidurti prastame kūrinyje. Gernotas Bronsertas iš berlyniečių dueto „Modeselektor“ man atsiuntė dokumentinio filmo apie nacius nuorodą – jame skamba „Moderat“ daina. Filmas jokiu būdu nepalaiko nacių, bet aš vis tiek nenoriu būti jo dalis. Tačiau šiuo atveju nieko negaliu padaryti.

– Viename interviu skaičiau, kad nežinojote, jog jūsų daina skamba Alexo Garlando filme „Sunaikinimas“ (2018 m.).

– Taip nutiko dėl to, kad kartais neskaitau elektroninių laiškų ir nesidomiu, kas juose parašyta.

Matyt, mano vadybininkas parašė man laišką, aš neatsakiau kokias tris savaites ir jis nusprendė, kad tyla reiškia sutikimą.

Man taip buvo atsitikę ir dar sykį. Nuėjau į kino teatrą, žiūriu sau filmą ir staiga ima skambėti mano kūrinys.

Nustėrau: kas čia per velniava? Bet ir tąkart taip įvyko ne dėl to, kad filmo kūrėjai manęs nepaprašė leidimo, o todėl, kad tą prašymą pražiopsojau.

– O populiariojo „Netflix“ serialo „Tamsa“ kūrėjai ar susisiekė su jumis?

– Taip. Mes taip pat kalbėjome, kad galbūt galėčiau jiems sukurti daugiau muzikos, nes vienu metu jie buvo ganėtinai sutrikę. Tačiau tuo metu buvau trečiojo „Moderat“ albumo įrašymo sūkuryje. Jie man pasiūlė bent šiek tiek prisidėti prie projekto, o tai dažniausiai neveikia.

Reikia vieno žmogaus, kuris būtų atsakingas už muziką.

Galiausiai jie atrado kompozitorių Beną Frostą, kuris išties gerai atliko savo darbą.

Serialo kūrėjai tiesiog panaudojo mano dainą „Goodbye“ jo įžangoje. Aš jiems siūliau sukurti ką nors nauja, nes ši daina ne kartą buvo skambėjusi kituose filmuose, bet jie užsispyrę kartojo, kad nori būtent jos.

Kartais žmonės nuolat prašo tos pačios dainos ir aš nesuprantu, kodėl. Pavyzdžiui, „Goodbye“ pirmą kartą pasirodė seriale „Bręstantis blogis“, vėliau dviejuose didelio biudžeto filmų anonsuose, dvejuose italų filmuose ir tuomet „Tamsoje“. Ką padarysi.

– Jūs sukūrėte garso takelį E.Mishto trumpametražiam filmui „Emos įniršis“ ir jos debiutiniam ilgojo metražo filmui „Nejudėk“, kuris buvo įtrauktas į Talino kino festivalio „Juodosios naktys“ debiutų konkursinę programą. Kuo išskirtinis buvo šis darbas?

– Šiame filme iš tiesų nėra tiek daug naujos muzikos, nes režisierė man pasakė, kad ji norėtų praėjusio amžiaus dešimtojo dešimtmečio atmosferos, todėl daugiau naudojome jau sukurtas dainas, pavyzdžiui, prancūzo Kavinsky dainą, naudotą Nicolo Windingo Refno juostoje „Važiuok“.

Taip bandė daryti ir prastų filmų, tokių kaip „Saulėlydis“, kūrėjai: prodiuseriai paprašė nepriklausomo roko grupių sukurti dainas filmui, nors tai nėra labai paplitusi koncepcija.

Dauguma nori, kad vienas žmogus sukurtų visą garso takelį.

Muzika kine dažniausiai yra tiesiog garso kilimas, kuriuo bėginėja tam tikra atmosfera. Man tai kartais atrodo per paprasta.

Elisa norėjo labiau praėjusio amžiau pabaigos populiariosios muzikos. Tad aš šiame filme buvau daugiau kaip garso prižiūrėtojas, ko anksčiau nesu daręs. Turėjau labai daug muzikos savo kietajame diske ir buvau numatęs tam tikras dainas, kurias galėtume panaudoti filme.

Kaip minėjau, Vokietijos televizijos gali naudoti kokią nori muziką ir už tai mokėti nedidelį mokestį, bet vis tiek sukurti siaubingą garso takelį. O mes turėjome ieškoti naujų vardų ir grupių, kurių dainų teisės nekainuotų daug. Filmo garso takeliui daugiau ieškojome tinkamų kūrinių ir tik tarpus užpildydavome mano kurtomis melodijomis. Man visai patiko.

Skaičiau, kad vienai naujausio „Džokerio“ scenai kompozitorė Hildur Gudnadottir buvo paprašyta sukurti melodiją prieš filmavimą, kad aktorius galėtų geriau įsijausti ir improvizuoti savo judesiais. Ji prisipažino, kad sukūrė nemažą garso takelio dalį dar prieš filmavimą, o tai, mano nuomone, tikrai gerai.

Pavyzdžiui, dirbdamas prie paskutinio M.Martone filmo rašiau muziką filmavimo metu. Režisierius pradėjo montuoti filmą jau turėdamas garso takelį. Tikiu, kad tai paveikė montažo procesą ir padėjo kai kurias scenas geriau sujungti į visumą.

– Kaip suderinate darbą kine su savo paties kūryba?

– Skirtumas nedidelis: tiesiog kurdamas muziką kinui nesi viršininkas. Turi stengtis suprasti režisieriaus viziją ir tapti jos dalimi. Tam reikia įsijautimo. Jei esi savanaudis ir per daug savimi pasitiki, tikriausiai nepavyks gerai atlikti darbo, nes tiesiog per daug save iškelsi. Tad esu popžvaigždė scenoje ir pagalbininkas kine.

– Jūsų sukurti garso takeliai laimėjo apdovanojimus Venecijos kino festivalyje. Ar tai skatina kurti muziką filmams ir toliau?

– Atvirai kalbant, niekada negalvojau apie apdovanojimus, kol nepradėjau kurti muzikos filmams. Mat muzikos industrijoje apdovanojimai nėra tokie svarbūs. Kino pasaulyje kiekvienas festivalis susijęs su apdovanojimais.

Koncertuodamas gyvai visada esu su savo klausytojais ir gerbėjais. Kino režisieriams ir aktoriams turbūt reikia kino festivalių, kad suprastų, kas vyksta aplinkui.

Nežinau, kam šiuo požiūriu reikia apdovanojimų, bet tokia tikrovė. Tiesą sakant, ir dabar nėra taip, kad jų tikėčiausi, bet suprantu, kad tai industrijos dalis.

Šie metai buvo sėkmingi apdovanojimų atžvilgiu.

– Jūsų albumas „LP5“ taip pat buvo nominuotas „Grammy“ apdovanojimui, ar ne?

– Taip, visai neseniai. Visiškai to nesitikėjau. Man „Grammy“ visada atrodė kaip paralelinė visata, labiau skirta amerikietiškam skoniui. Elektroninės muzikos kategorijoje dažniausiai vyraudavo labai prasta muzika. Pastaruoju metu šie apdovanojimai pamažu gerėja ir tai geras ženklas. Tačiau šis mano albumas net nėra tikrosios elektronikos pavyzdys.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.