„Žiūrovas pradėjo vertinti ne išgyventi ar susimąstyti skatinančius spektaklius. „Oi, aš ten neisiu, ten „grūzas“, – ištaria dažnas. Net yra atsiradęs toks terminas „grūzas“. Dabar visi pradėjo vertinti spektaklius, kurių trukmė yra 1,5 val. su pertrauka. Privalo būti linksma ir smagu, o po spektaklio galėtų šūktelti: „Buvo „faina“, bet apie ką, aš negaliu pasakyti“, – kalbėjo aktorius.
A.Žiurauskas negailėjo kritikos ir Lietuvos valdžiai, žadėjusiai atgaivinti kultūrą.
„Parodykite man aktorių netgi iš tų, kurie nominuoti įvairiausioms premijoms, arba menininką, pelniusį nacionalinę premiją, kurie iš savo darbo galėtų išgyventi. Taip nėra. Ir žmogus, kuris prieš 3 metų atėjo su lozungu, kad jis dabar taps Kultūros komiteto pirmininku ir padarys kažką tokio, drįsta po 3 metų prisipažinti, kad nesilanko renginiuose, nes neturi tam laiko“, – stebėjosi A.Žiurauskas.
Žurnalistas Mindaugas Vasiliauskas su A.Žiurausku kalbėjosi „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „Lietuva tiesiogiai“.
– Pone Žiurauskai, jūs jau daug metų sukatės jei ne ant scenos, tai šalia jos. Po mūsų pokalbio jūsų laukia spektaklis, pasirodysite prieš kelis šimtus žmonių. Jaudulys vis dar yra per tuos metus išlikęs?
– Tikrai yra. Aišku, tai priklauso nuo skirtingų spektaklių, bet konkrečiai šį aš vaidinau viso labo prieš savaitę. Ir vaidinau tą „Alkoholio bibliją“ „Domino“ teatre viso labo gal kokius 6–7 kartus, man tai pakankamai nauja.
– Kaip stresą suvaldote lipdamas į sceną?
– Stengiuosi save įkalbėti, kad man stresas padeda, save taip nuteikiu.
– Jūs kartais pasirodote Kauno „Žalgirio“ arenoje prieš 15 tūkst. žiūrovų minią. Kada jaudulys didesnis – teatre ar prieš ūžiančią minią?
– Tai visiškai skirtingi dalykai. „Žalgirio“ arenoje aš niekada negalvoju, kad pamiršiu tekstą.
– Kalbant apie jūsų pasirodymus „Žalgirio“ arenoje, kai kurie žmonės, švelniai tariant, sako, kad šiek tiek pakvaišęs pristatantis asmuo – jūs. Kiek tame pasirodyme yra vaidybos, o kiek nuoširdaus noro suplėšyti varžovus į skutelius ar žalgiriečiams išrėkti, kad eikite ir sudraskykite juos?
– Kaip tik vakar buvo susitikimas su „Žalgiriu“, buvau arenoje ir kalbėjome su „Žalgirio“ garbės klubo direktore Akvile Dagilyte. Aš „Žalgiryje“ dirbu nuo 2004 m. Ir tikrai niekada nešaukiau kitaip. 15 metų aš staugiu visa gerkle ir ne viename interviu sakiau, kad to mokiausi iš bušido kovų. Sykį režisierius Tomas Skamaročius priėjo prie manęs su operatoriumi ir sako: „Padarom ką nors tiesiai į kamerą“. Ir mes tai padarėme. Matyt, Eurolygai tai labai patiko, tada atsirado komentarai „mad man from Lithuania“, „idiotas iš „Žalgirio“ ir t. t. Ir tas idiotas ar beprotis – su teigiama konotacija.
– Jums tai komplimentas?
– Aš jau visai neseniai vienoje laidoje sakiau, kai mane į lėlių teatrą priiminėjo, meno vadovas, pasižiūrėjęs į mano pasirodymą per atranką, sakė: „Geras durnius“. Matyt, kad kartais žodis „durnius“ yra vertybė.
– Dabar jūsų laukia spektaklis „Alkoholio biblija“. Spektaklyje, kaip skelbiama, šviečiate visuomenę, kaip atsakingai vartoti alkoholį. Jūs nepamiršote, kas 3 metus valdžioje – valstiečiai, jiems alkoholis labai jautri tema. Nebijote, kad uždraus jūsų spektaklį?
– Man tik dar kartą pasakykite, kiek metų jie valdžioje?
– Trejus.
– Jiems nedaug liko.
Tai, kas vyksta dabartinėje valdžioje, man nepatinka. Ir nepatinka visose gyvenimo sferose vien dėl bendravimo su žmonėmis, dėl įvairiausių sprendimų. Kadangi aš esu žmogus iš meno, teatro, kino pasaulio, tai vien tik Lietuvos muzikos ir teatro akademijos šauksmas iš balkono daug ką pasako. Ir jų poziciją aš palaikau. Tik suprantu, kad ir kaip garsiai garbūs ir protingi žmonės iš to balkono šaukė, deja, iki Seimo ar Vyriausybės rūmų šitas šauksmas neatėjo. Aš labai tikiuosi, kad lygiai taip pat prie urnų neateis tie žmonės, kurie rinko šitą valdžią.
– Bet vienas įtakingiausių šalies politikų užima Seimo Kultūros komiteto pirmininko postą. Atrodo, kad kultūros žmonėms gyvenimas Lietuvoje turėjo per šiuos 3 metus pagerėti.
– Taip, turėjo.
– Bet taip nėra?
– O ar taip yra? Pasakykite, kuriam čia labai gerai. Parodykite man aktorių netgi iš tų, kurie nominuoti įvairiausioms premijoms arba menininką, pelniusį nacionalinę premiją, kurie iš savo darbo galėtų išgyventi. Taip nėra. Ir žmogus, kuris prieš 3 metų atėjo su lozungu, kad jis dabar taps Kultūros komiteto pirmininku ir padarys kažką tokio, drįsta po 3 metų prisipažinti, kad nesilanko renginiuose, nes neturi tam laiko.
– Kaip jūs sureagavote į tokį pasakymą?
– Negalėjau toliau skaityti to straipsnio ir neskaičiau, man jis buvo visiškai neįdomus. Tas žmogus savo poziciją parodė: aš esu Kultūros komiteto pirmininkas, bet renginiai man neįdomūs, nes aš jiems neturiu laiko. Tai kas tau įdomu?
– Kalbant apie spektaklius, paminėjote, kad Kauno lėlių teatras jums labai svarbus. Kodėl?
– Visų pirma, tai yra ta vieta, kuri kažkada mane priglobė. Kai 1996 m. aš buvau pasimetęs, kada jau pasitraukiau iš akademijos ir mokiausi pedagoginiame lietuvių kalbos ir supratau, kad lietuvių kalbos mokytojo duona ne man, būtent lėlių teatras ištiesė man ranką ir aš jam už tai dėkingas.
Bet tuo metu aš į lėlių teatrą nuėjau tik dėl to, kad neturėjau kur dėtis. Staiga supratau, kad lėlių teatras yra išskirtinis žanras, kuriame galima daryti daug ką. Tik Lietuvoje tas žanras yra labai pasiklydęs. Daugybę metų lėlių teatro kūrėjai Lietuvoje pratino publiką, kad šitas žanras skirtas tik vaikams. Viliuosi, kad anksčiau ar vėliau toks požiūris pasikeis.
– Ką reikia daryti, kad dingtų stereotipas, kad tai vien tik vaikams skirtas teatras?
– Kurti. Kurti labai daug spektaklių suaugusiesiems, visai šeimai, nebijoti nesėkmių.
– Šiemet jūsų režisuotas spektaklis „Užburtas kalnas“ buvo apdovanotas „Auksiniu scenos kryžiumi“. Koks jausmas tokį įvertinimą pelnyti?
– Buvo labai netikėta. Turbūt šito niekam nesakiau: dieną prieš kryžių įteikimo ceremoniją Šiauliuose pas mane svečiavosi spektaklio dailininkė Giedrė Brazytė su Antanu Jasenka. Antanas buvo lygiai taip pat nominuotas už kompozitoriaus meną ne mano, kituose spektakliuose.
Mes grukšnojame vyną ir Antanas sako: „Tu kalbą kažkokią ruošiesi?“ Sakau: „Žinai, Antanai, o ruoštis kalbą – vadinasi, patikėti, kad gausi“. Tad aš geriau važiuosiu į tuos Šiaulius visiškai nieko nesitikėdamas ir man bus daug ramiau. Antanas sako: „Žinok, aš irgi nesiruošiu tos kalbos, nes manau, kad tikrai nepelnysiu“.
Kai išgirdome, kad mūsų komanda yra kviečiama į sceną, tai buvo labai didelis netikėtumas. Tai buvo nuostabus, geras jausmas.
Visą interviu žiūrėkite vaizdo įraše.
