10 metų. Valdovų rūmai, lietuviškasis #metoo ir Auksinis liūtas

Tik pažvelgę į ilgesnį laiko tarpą suprantame, kaip smarkiai mes keičiamės. Ne tik kiekvienas atskirai, bet ir kaip šalis, tauta, visuomenė. 

Lrytas.lt išskyrė dešimt pastarųjų dešimties metų įvykių.
Lrytas.lt išskyrė dešimt pastarųjų dešimties metų įvykių.
M.Gražinytė.<br>D.Matvejevo nuotr.
M.Gražinytė.<br>D.Matvejevo nuotr.
V.Kuodytė šviesaus atminimo E.Nekrošiaus „Bado meistre“.<br>D.Matvejevo nuotr.
V.Kuodytė šviesaus atminimo E.Nekrošiaus „Bado meistre“.<br>D.Matvejevo nuotr.
A.Grigorian.<br>Bako nuotr.
A.Grigorian.<br>Bako nuotr.
„Išvarymas“. <br>D.Matvejevo nuotr.
„Išvarymas“. <br>D.Matvejevo nuotr.
#MeToo <br>123rf nuotr. 
#MeToo <br>123rf nuotr. 
 K.Sabaliauskaitė.<br>P.Gasiūno nuotr. 
 K.Sabaliauskaitė.<br>P.Gasiūno nuotr. 
Š.Saukos autoportretas.<br>R.Danisevičiaus nuotr. 
Š.Saukos autoportretas.<br>R.Danisevičiaus nuotr. 
 MO muziejus.<br>R.Danisevičiaus nuotr. 
 MO muziejus.<br>R.Danisevičiaus nuotr. 
Valdovų rūmai.<br>R.Danisevičiaus nuotr. 
Valdovų rūmai.<br>R.Danisevičiaus nuotr. 
Auksinį liūtą pelnė menininkių Rugilės Barzdžiukaitės, Vaivos Grainytės ir Linos Lapelytės trio.<br>Asmeninio albumo nutor. 
Auksinį liūtą pelnė menininkių Rugilės Barzdžiukaitės, Vaivos Grainytės ir Linos Lapelytės trio.<br>Asmeninio albumo nutor. 
Daugiau nuotraukų (11)

Lrytas.lt

Dec 31, 2019, 2:17 PM, atnaujinta Jan 2, 2020, 5:13 PM

Kultūros pasaulyje per pastaruosius dešimt metų įvyko daugybė dalykų, prisidėjusių prie pokyčių karuselės. Tačiau kurie įvykiai tą karuselę suko įnirtingiausiai, kokie kultūros pasaulio reiškiniai buvo reikšmingiausi, keitę ne tik patį meno pasaulį, bet ir visuomenę, dominę ne tik lietuvius, bet ir kitų šalių gyventojus?

Naujienų portalas lrytas.lt išskyrė dešimt pastarųjų dešimties metų įvykių. Štai jie.

Silva rerum I-IV“: lietuviai vėl skaito

Kiek juokaujant galima teigti, kad kaip J.K.Rowling savo knygomis apie Harį Poterį grąžino prie knygų pasaulį, taip Kristina Sabaliauskaitė savo tetralogija „Silva rerum“ prisiminti knygų skaitymą paskatino lietuvius. Kiek besuksi, sėkmingesnio istorinio romano nepriklausoma Lietuva nebuvo mačiusi. 

Taip, pirmoji K.Sabaliauskaitės „Silva rerum“ dalis pasirodė ne per pastaruosius dešimt metų, o anksčiau, 2008-aisiais. Tačiau ši net 18 leidimų sulaukusi knyga populiari buvo ir vėliau – 2012 m. ji vis dar buvo perkamiausiųjų viršūnėje. Ne ką mažesnio skaitytojų dėmesio sulaukė ir kitos „Silva rerum“ dalys – 2011 m. išleista „Silva rerum II“ sulaukė 12 leidimų, 2014 m. pasirodžiusios „Silva rerum III“ buvo išpirkti 7 leidimai, o 2016 m. išleista „Silva rerum IV“ sulaukė 4 leidimų.

Didelės sėkmės K.Sabaliauskaitės romanai sulaukė ir Latvijoje bei Lenkijoje. 2014 m. Latvijoje „Silva rerum“ romanai po skaitytojų balsavimo pateko tarp 100 visų laikų mėgstamiausių knygų. Lenkijos kritikai įvardino „Silva Rerum“ tarp 30 svarbiausių 2015 m. Lenkijoje išleistų knygų.

Silva rerum“ – barokiškai tirštai, bet įtaigiai papasakota Norvaišų giminės istorija, apipinta tikromis ir sukurtomis XVII-XVIII amžiaus kasdienybės detalėmis. Atrodo, kad tai buvo istorinis kokteilis, kurio ilgai laukė ne tik lietuvių skaitytojai. 

Tačiau K.Sabaliauskaitės nuopelnas – ne tik savotiškas istorinio romano Lietuvoje tradicijos kūrimas, bet ir bent mūsų šalyje naujoviška kūrinio palyda. Darni reklaminė kampanija, ekskursijos romano keliais, informatyvus rašytojos internetinis puslapis, advokatų kontoros pasitelkimas – su tuo lietuvių literatūros pasaulis iki K.Sabaliauskaitės dar nebuvo susidūręs.

Valdovų rūmų muziejus: du milijonai lankytojų

Net tie, kurie skeptiškai ar net priešiškai vertino idėją atstatyti LDK valdovų rūmus, dabar nuomonę pakeitė. Šiemet savo veiklos dešimtmetį minintis muziejus tapo tikru traukos centru, šiuolaikiškos muziejininkystės, edukacinės veiklos idėjų skleidėju.  Valdovų rūmų patalpos atviros įvairiems jubiliejiniams ir kitiems kultūros renginiams.

Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai įkurtas 2009 m. sausio 1 d., tų pačių metų liepos 6 d. įvyko rūmų atidarymas, bet tik simbolinis. Iškilmingo atkurtų rūmų pirmosios dalies atidarymo teko palaukti iki 2013 m. liepos 6 d. Valdovų rūmų atkūrimo pabaigtuvių iškilmės surengtos 2018 m. liepos 6 d., tada visos muziejaus erdvės atvertos lankytojams.

Per visą gyvavimo laikotarpį muziejų ir jo parodas bei renginius aplankė beveik 2 milijonai žmonių.  Buvo surengta beveik 17 tūkstančių ekskursijų, beveik pusantro tūkstančio renginių. Su Lietuvos ir užsienio partneriais surengtos 84-ios parodos, 20 mokslinių konferencijų.

Tarptautiniai parodiniai ir kiti projektai su Krokuvos Vavelio karališkąja pilimi, Dresdeno valstybiniais meno rinkiniais, Sankt Peterburgo valstybiniu Ermitažu, Atėnų Akropolio muziejumi, Varšuvos, Vroclavo, Liublino, Milano, Florencijos, Londono, Lvovo, Lucko, Minsko, Gardino, Rygos ir kitų miestų garsiomis paveldo institucijomis, kolekcijų savininkais liudija, kad Valdovų rūmų muziejus jau yra ir Europoje vertinamas kaip patikimas partneris, svarbus istorinės tradicijos aktualinimo ir kultūrinių mainų skatinimo, mokslinių iniciatyvų veiksnys.

Valdovų rūmų muziejuje šiuo metu yra saugoma apie pusė milijono archeologinių vertybių, daugiau nei pusantro tūkstančio kultūros, meno, istorijos ir numizmatikos vertybių.

Valdovų rūmų muziejus jau tapo neatsiejama Lietuvos kultūrinės ir muziejinės infrastruktūros dalimi, be kurios kultūros vyksmas sunkiai įsivaizduojamas, taip pat svarbiu Lietuvos kultūrinės diplomatijos bei tarptautinių kultūros projektų partneriu.

„Išvarymas“: kūrinys, kuris veža tautą

2010 metų rudenį dramaturgas Marius Ivaškevičius išvyko į Londoną rinkti medžiagos pjesei apie emigrantų gyvenimą. Tada vargu ar pats rašytojas vylėsi, kad pagal Anglijos sostinėje gyvenančių išeivių autentiškus pasakojimus parašytas „Išvarymas“ taps ne tik kultūriniu, bet ir socialiniu pastarojo dešimtmečio reiškiniu. 

„Lietuvai dar neįstojus į Europos Sąjungą, Benas su kitais jaunais tautiečiais autobusiuku išdarda Vakarų kryptimi ieškoti geresnio gyvenimo. Į Londoną atvežti kaip nelegali, beteisė ir pigi darbo jėga, pavadinta „obuolių kroviniu“, jie visi yra sumalami auksinių globaliosios rinkos girnų. Norint išgyventi, reikia prisitaikyti prie svetimos aplinkos, bet kur to prisitaikymo ribos?“ – taip pjesę apibūdino literatūros profesorė Aušra Jurgutienė.

2011 m. gruodžio 21 d. Oskaras Koršunovas Nacionaliniame dramos teatre pristatė „Išvarymo“ premjerą. Šio teatro scena to dar nebuvo patyrusi, todėl atmosfera buvo įtemptoka – neva tikro teatro tradicijas saugantys vyresnieji, delnais slėpdami ausis nuo keiksmų lavinos, paliko salę, likusieji po apie penkias valandas trukusio spektaklio plojo atsistoję ir jautėsi kaip po gero „tūso“. 

Kai 2018 m. birželio 15 d. „Išvarymas“ buvo rodomas 100-ąjį kartą, jis jau buvo peržengęs tiek hermetišką teatrinį gyvenimą, tiek minėtųjų vyresniųjų teatro įsivaizdavimą. Tai jau buvo tikras reiškinys, svarbus didžiajai tautos daliai. Nuo 2011 m. spektaklį jau buvo spėję pamatyti apie 70 tūkst. žiūrovų, o aktoriai iš viso buvo vaidinę 600 valandų, t. y. 25 paras. Jis jau buvo apdovanotas šešiais „Auksiniais scenos kryžiais“.

Netrukus Nacionalinis dramos teatras buvo uždarytas remontui, tad „Išvarymas“ persikėlė į didžiąsias šalies arenas, kuriose iki šiol sėkmingai rodomas. Iki šiol populiari ir pati pjesė „Išvarymas“, atskira knyga išleista leidyklos „Apostrofa“ (2012 m. ir 2017 m.).

M.Ivaškevičiaus „Išvarymas“ sėkmingai kirto ir Lietuvos sieną. Ir ne tik O.Koršunovo spektaklio gastrolių atžvilgiu. Pjesė buvo pastatyta Rygos Dailės teatre (2014), Estijos nacionaliniame teatre (2016; geriausias Estijos sezono spektaklis), Maskvos V.Majakovskio teatre (2017).

„Bado meistras“: Eimunto Nekrošiaus šedevras

Pusantros valandos tikro meno. Pusantros valandos aktorių meistriškumo. Pusantros valandos režisūrinio svaigulio. Be pertraukos. 

2015 m. pastatytas „Bado meistras“ – bene pats trumpiausias ir pats kameriškiausias E.Nekrošiaus spektaklis, iki šiol rodomas jo įkurtame Vilniaus teatre „Meno fortas“. „Bado meistras“ – ir E.Nekrošiaus, ir apie E.Nekrošių. Dabar, po režisieriaus mirties 2018 m., spektaklis skamba ir kaip E.Nekrošiaus testamentas.

„Kad E.Nekrošius spektaklyje iškėlė menininko, kaip badaujančiojo, paralelę, atrodo logiška ir dėsninga. Dar po „Pirosmani, Pirosmani...“ premjeros režisierius sakė: „Menininkui yra pražūtingas dualizmas – bandymas suderinti du norus: gražiai, sočiai, laimingai gyventi ir sykiu dar ir kurti. Susikuriame gerovę, o paskui stebimės, kodėl mums patogiu laiku neateina ta kančia, tas nerimas, iš kurio galėtume kurti meną. Esu tvirtai įsitikinęs, kad iš sotumo menas negimsta“, pastebėjo teatro kritikė Dovilė Statkevičienė.

„Bado Meistras“ – vienas paskutiniųjų austrų rašytojo Franzo Kafkos apsakymų, apibendrinantis visą jo kūrybą, etines ir estetines nuostatas, požiūrį į gyvenimą. Paradoksalu, bet ir E.Nekrošiaus kūrybos kelyje šis pastatymas buvo vienas asmeniškiausių bei pasižymintis subtilia autoironija.

Spektaklyje pasakojama apie Menininką, gebantį badauti neįtikėtinai ilgai ir sutraukiantį minias susižavėjusių žiūrovų. Deja, laikai ir publikos pomėgiai keičiasi ir nepralenkiamas Bado Meistras, kad ir pasiekęs savo meno viršūnę, miršta vienišas, visų užmirštas cirko užkulisiuose. 

E.Nekrošius, statydamas šį spektaklį, leidosi į improvizacijas F.Kafkos apsakymo tema. Režisierius teatrinėmis priemonėmis panardino aktorius į pačią istorijos esmę ir leido žiūrovui net ne suprasti, bet visa siela pajusti, ką išgyvena kūrėjas savo šlovės valandomis, kaip jis kovoja už savo idėją su jo nesuprantančiais žiūrovais ir jo kūryba manipuliuojančiu impresarijumi. 

„Viskas pusbalsiu, bet smeigia giliai: turinys prislegia, o kūrėjų talentas pakylėja. Jautiesi sutraiškytas, nes suvoki, kad žmogus, tikėjęs savo gyvenimo prasmingumu, yra „palaidotas kartu su savo šiaudais“. Bet esi ir laimingas, kad patyrei spektaklį. Toks E.Nekrošiaus režisuoto, Viktorijos Kuodytės vaidinamo ironiško, o iš tiesų tragiško kūrinio poveikis“, – po premjeros rašė dienraštis „Lietuvos rytas“.

E. Nekrošiaus spektaklis „Bado Meistras“ buvo parodytas daugybėje užsienio šalių, buvo gastrolėse Pietų Italijoje. Aplankė Ukrainoje vykusį festivalį „Porto Franko Fest“, kurio žiūrovai negalėjo atsidžiaugti išskirtine galimybe gyvai pamatyti lietuvių maestro spektaklį ir negailėjo ovacijų jam pasibaigus.

„Bado Meistre“ E.Nekrošius ironizuoja save ir savo indėlį į teatro meną taip, kaip tą gali daryti tik dideli menininkai. Jis atmeta visas panegirikas, įpareigojimus, kuriuos uždėjo gerbėjai ir tyrinėtojai. Jis teigia teatrą kaip gyvą ir betarpišką kūrybą, kuriai nesvetimas chuliganizmas“, – rašė rusų kritikas A.Proninas.

Pagrindinį Bado Meistro vaidmenį sukūrė V.Kuodytė, vadinanti Nekrošiaus spektakliuose nuo 1994 metų (Laura – „Mažosios Tragedijos“, Irina – „Trys Seserys“, Ofelija – „Hamletas“ ir kt.). Šiemet ji pelnė Lietuvos nacionalinę kultūros ir meno premiją. Jai talkino ir šmaikščiai menininko aplinkos personažus kūrė Vaidas Vilius, Vygandas Vadeiša ir Genadijus Virkovskis.

Šarūnas Sauka: dešimtmečio tapytojas

61 metų tapytojas Šarūnas Sauka buvo tas žmogus, kuris privertė Lietuvos žmones prisiminti kelią į parodų sales. Nepilnus du mėnesius pačioje 2016 metų pradžioje Lietuvos Nacionalinėje dailės galerijoje veikusią šio dailininko retrospektyvą „Žmogus su Saukos veidu“ pamatė daugiau nei 43 tūkst. žiūrovų. 

Kadangi iš Vilniaus dailininko dukros Monikos Saukaitės kuruota paroda iškeliavo į Klaipėdą – Kultūrų komunikacijos centro Parodų rūmus, – tai bendras ją pamačiusių žmonių skaičius viršija 50 tūkstančių. Be abejonės – tai visų laikų lankomiausia tapybos paroda Lietuvoje.

Parodoje buvo rodoma daugiau nei šimtas Š.Saukos paveikslų, sukurtų 1978–2015 metais. Tapytojas savo darbus lietuviams pristatė po 18 metų pertraukos. Pirmą kartą greta tapybos ant drobės žiūrovams buvo pristatyti ir juvelyriškai ištapyti stikliniai objektai.

Antrasis Š.Saukos rekordas, kuris taip pat kažin ar buvo įrašytas į Lietuvos rekordų knygą – labiausiai lankoma paroda nedidelio Lietuvos miestelio kultūros namuose. 2018-ųjų liepos pabaigoje Dusetų dailės galerijoje surengtą Jubiliejinę tapytojo parodą per pusantro mėnesio aplankė 5000 žmonių. Specialiai pasižiūrėti parodos į Dusetas buvo rengiamos net ekskursijos – atvažiuodavo pilni žmonių autobusai.

Trečiasis rekordas – beveik dešimtmetį, per dvi prezidentės Dalios Grybauskaitės kadencijas monumentalus Š.Saukos paveikslas „Paveikslas Lietuvos vardo tūkstantmečiui“ puošė vieną iš Prezidento rūmų salių Vilniaus prezidentūroje. Tai vienas didžiausių menininko paveikslų, tapytas net kelerius metus. Jis tapo bene daugiausia karštų diskusijų Lietuvoje sukėlusiu meno kūriniu.

Įdomu, kad visą tą laiką kūrinys buvo geranoriškai paskolintas mūsų neturtingai valstybei ir net po dešimties metų neatsirado lėšų jam įsigyti ir eksponuoti kokiame nors valstybiniame muziejuje, kad paveikslą galėtų pamatyti ne tik užsienio diplomatai, bet ir šalies jaunimas. Dabar šis Š.Saukos darbas laikinai saugomas ir eksponuojamas privačiame MO muziejuje, o jo autorius vos sudurdamas gal su galu gyvena ir tapo senoje medinėje trobelėje šalia Dusetų.

Mirga Gražinytė: geriausia pasaulyje

Buvusi Nacionalinės M.K.Čiurlionio menų mokyklos auklėtinė 33 metų Mirga Gražinytė per pastaruosius kelerius metus tapo viena garsiausių visų laikų Lietuvos menininkių ir viena įtakingiausių muzikių Jungtinėje Karalystėje (JK).

Susižavėjimą šia menininke reiškia žymiausi pasaulio kolektyvai, klausytojai, muzikos kritikai, pažymėdami jos asmenybei būdingą neįtikėtinai stiprios energetikos, ekspresijos, intelekto, vaizduotės ir žavesio derinį. 

Jau daugiau kaip trejus metus M.Gražinytė vadovauja Birmingamo miesto simfoniniam orkestrui (BMSO) JK, prieš tai buvo Los Andželo filharmonijos orkestro meno vadovo Gustavo Dudamelio asistentė, Zalcburgo teatro meno vadovė. 

Mirgai kasmet ploja milžiniško Los Andželo „Hollywood Bowl“ amfiteatro ir prestižinio „BBC Proms“ festivalio publika, ji užkariavo su  Niujorko „Metropolitan Opera“ orkestru bene garsiausią pasaulyje koncertų salę „Carnegie Hall“ Niujorke, tapo Birmingamo universiteto muzikos daktare. Dievo dovana ją vadina Dortmundo koncertų salės Vokietijoje klausytojai, mat lietuvė sutiko trejiems metams čia tapti išskirtine kviestine menininke ir kaskart sukelia didžiulį ažiotažą savo rengiamomis programomis. „ARTE“ televizija ir ZDF kanalas sukūrė apie dirigentę dokumentinį filmą.

Ir tai dar ne viskas. Klasikinės muzikos portalas „Classic FM“ paskelbė lietuvę geriausia pasaulio moterimi dirigente, ji pirmauja tarp moterų ir klasikinės muzikos portalo  „Bachtrack“ reitingų suvestinėse.

2019-ųjų pradžioje  M.Gražinytė tapo pirmąja moterimi dirigente, pasirašiusia ilgalaikį kontraktą su įtakinga vokiečių įrašų kompanija „Deutsche Grammophon“, o pirmasis Mirgos bendradarbiavimo su šia leidybos gigante vaisius – rusų kilmės lenkų kompozitoriaus Mieczyslawo Weinbergo (1919– 1996) kūrinių albumas – nominuotas šių metų „Grammy“ apdovanojimui.

Nuostabu ir tai, kad savo antrąjį albumą šiai kompanijai Mirga skyrė savo ilgametės kūrybos bendražygės lietuvių kompozitorės Ramintos Šerkšnytės muzikai. Dirigentė tapo aistringa lietuvių muzikos ambasadore pasaulyje. 

Atsisveikindama su Zalcburgu ji ten surengė visą Broniaus Kutavičiaus muzikai skirtą renginių ciklą. Tautiečių kūrybą griežė jos diriguojami Europos ir Amerikos orkestrai. Vien Birmingamo kolektyvas jau įtraukė į savo repertuarą Onutę Narbutaitę, Mikalojų Konstantiną Čiurlionį, R. Šerkšnytę, kurios muzika lydėjo kolektyvą ir Europos gastrolėse. 

Mirga praėjusią vasarą netgi surengė Birmingame su savo vadovaujamu BMSO bei vietos chorais dainų šventę, kurioje vietiniai dainavo ne tik britų autorių, bet ir Baltijos šalių kompozitorių, tarp jų – B.Kutavičiaus, kūrinius.

Dirigavimas – tai dalijimasis muzika su tais, kurie ją mėgsta taip pat, kaip aš. Muzikoje telpa visas pasaulis, o visas pasaulis yra muzika”, – įsitikinusi M.Gražinytė.

#MeToo: seksas ir menas

Pasaulyje „Me too“ judėjimas kilo po to, kai buvo paviešinti nukentėjusių moterų kaltinimai JAV kino prodiuseriui Harvey Weinsteinui. #MeToo grotažymė 2017 m. spalio mėn. per socialinius tinklus sparčiai išplito visame pasaulyje, ji pabrėžė seksualinio priekabiavimo ir smurto netoleravimą.

Nors po kelių mėnesių pasaulinio judėjimo #MeToo atgarsiai pasiekė ir Lietuvos meno pasaulį, jo priešaušriu vis dėlto reikėtų laikyti bylą, kuri nors ir nebuvo pažymėta garsiąja grotažyme, bet nepaliko nei neatsakytų klausimų, nei didesnių abejonių. 

2017 m. kovą Panevėžio Juozo Miltinio teatro aktorė Erika Račkytė pateikė ieškinį dėl tuomečio teatro vadovo Lino Zaikausko priekabiavimo. Ji repetavo L.Zaikausko režisuotame spektaklyje „Mergaitės svajonė“. Mergina nurodė, kad per repeticijas tuometinis J.Miltinio dramos teatro vadovas ne kartą jai minėjo, jog po spektaklio premjeros ji turės su juo „permiegoti“, tokiu būdu atsidėkodama už repeticijas. Kilus skandalui, L.Zaikauskas buvo atleistas iš pareigų. Po teismų jam teko atlyginti nukentėjusiai aktorei priteistą neturtinę žalą – 3000 Eur. Jis taip pat buvo nubaustas 44 parų arešto bausme.

2018 m. pradžioje pasipylė anoniminiai ir vieši liudijimai apie seksualinį priekabiavimą Vilniaus dailės akademijoje, Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, kitose įstaigose. 

#MeToo pirmosiomis kregždėmis Lietuvoje tapo Julija Steponaitytė ir Paulė Bocullaitė. Aktorė ir kino dailininkė feisbuke parašė, kad prieš jas prieš keletą metų seksualiai smurtavo režisierius Šarūnas Bartas. Netrukus skandalas persikėlė į Vilniaus dailės akademiją. Dėl kaltinimų seksualiniu priekabiavimu iš pareigų pasitraukė VDA dėstytojai Jonas Gasiūnas ir Arvydas Liepuonius. Panašių kaltinimų sulaukė ir šioje įstaigoje dirbęs fotomenininkas Gintautas Trimakas. 

Vienas įdomesnių – režisieriaus, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos dėstytojo, tuometinio Rusų dramos teatro vadovo atvejis. Socialiniame tinkle savo išgyvenimais pasidalijusi Simona Biekšaitė tvirtino, kad J.Vaitkus prieš 10 metų prie jos seksualiai priekabiavo. J.Vaitkus viską susiejo su politika – esą tai Rusijos propaganda veikė per tam tikrus kanalus, nes artėjo Lietuvos rusų dramos teatro, kuriame jis dirbo, vadovo rinkimai.

Lietuvoje staigiai įsiplieskęs #MeToo skandalas ganėtinai greitai išsikvėpė, iš pirmo žvilgsnio lyg ir nepalikęs itin ryškių pėdsakų, ypač teisinių. Tačiau jis atskleidė viešą paslaptį, ilgus metus gniaužtą šalies mokslo įstaigose, ne tik meno pasaulio žmones privertė diskutuoti apie tai, kas yra galios pozicija, ar reikia atskirti menininko kūrybą ir elgseną. Stiprėja ir moterų kūrėjų balsas.

Lietuviškasis #MeToo įplieskė ir meno kūrėjų vaizduotę. Lietuvos nacionalinis dramos teatras neseniai pristatė spektaklį „Sulėtintai“, kuriame talentingai atkurtos su seksualiniu priekabiavimu susijusios menininko emocijos. Įdomu tai, kad jame pasirodo ir Š.Barto širdies draugė smuikininkė Lora Kmieliauskaitė, kuri scenoje girdi ir tokius jai tariamus žodžius: „Kaip tu jaustumeisi, jei tavo vyras štai šitaip?“ Įdomu ir tai, kad naujausiame Š.Barto filme „Sutemose“ vaidina teismą dėl seksualinį priekabiavimą prieš L.Zaikauską laimėjusi E.Račkytė.

MO muziejus: naujų tradicijų proveržis

Pirmasis Lietuvoje privatus modernaus meno muziejus MO duris atvėrė 2018 metų spalio 18 dieną. Jo pastatą suprojektavo pasaulinė architektūros žvaigždė Danielis Libeskindas. 2019 metų lapkričio pabaigoje MO nominuotas Europos metų muziejaus apdovanojimui. Europos muziejų forumas (EMF) paskelbė geriausio Europos metų muziejaus (angl. European Museum of the Year Awards – EMYA) nominantus. Tarp jų – MO muziejus. Daugiau nei 40 metų rengiami muziejų apdovanojimai laikomi vienais prestižiškiausių muziejų apdovanojimų.

Tai jau ne pirmas tarptautinis naujojo Vilniaus muziejaus įvertinimas. Šią vasarą Italijos naujienų agentūra ANSA išrinko 10 šiuolaikinio meno muziejų pasaulyje, kuriuos verta aplankyti. Dešimtuke greta Bilbao Guggeinheimo ir MAXXI Romoje, „Louis Vuitton“ Paryžiuje, „Saatchi“ galerijos Londone, Kanazawos 21-ojo amžiaus moderniojo meno muziejaus Japonijoje ar Oscaro Niemeyerio muziejaus Kuritiboje – ir MO muziejus Vilniuje.

Iki atidarymo MO muziejus beveik dešimtmetį veikė kaip muziejus be sienų. Per tą laiką muziejaus įkūrėjai – mokslininkų ir meno kolekcininkų Butkų šeima – sukaupė daugiau nei 5000 modernaus ir šiuolaikinio meno kūrinių kolekciją sudaro Lietuvos dailės aukso fondas nuo XX a. 6-ojo dešimtmečio iki šių dienų. Po muziejaus atidarymo kolekciją papildė 19-os autorių nauji 465 kūriniai.

Per pirmuosius MO muziejaus veiklos metus surengtos dvi didžiosios („Visas menas – apie mus“ ir „Gyvūnas – žmogus – robotas“) ir 4 mažosios parodos. Čia apsilankė maždaug 200 tūkst. lankytojų, įvyko apie tūkstantį ekskursijų, daugybė paskaitų, susitikimų su menininkais, šeimų sekmadienių ir kino seansų. Muziejuje vykusiose edukacijose per metus dalyvavo beveik 7 000 vaikų, o MOkytojo paso programoje – 250 Lietuvos mokyklų. Lietuvos bibliotekoms ir mokykloms buvo padovanota daugiau nei 8 000 MO leistų meno edukacijos leidinių.

Nauja tradicija, kurios iki šiol nebuvo nė viename Lietuvos muziejuje, – įvairiausi muziejaus rėmėjai ir savanoriai. MO parėmė įmonės „Švyturys-Utenos alus“, „Juodeliai“, „Naresta“, „Narbutas“, „Baltisches Haus“ ir daug šeimų ar pavienių asmenų. Per metus muziejus subūrė 550 metiniu mokesčiu muziejų paremiančią „Modernistų“ bendruomenę ir 120 savanorių.

Asmik Grigorian: svaigus karjeros skrydis

Ilga, emocinga kelionė iki didžiausių scenų ir aukščiausių įvertinimų – taip galima apibūdinti svaigų 38 metų soprano Amik Grigorian karjeros skrydį, drebinantį operos pasaulį po stulbinamos jo sėkmės 2018-ųjų vasarą italų teatro korifėjaus Romeo Castellucci režisuotoje Richardo Strausso operoje „Salomėja“ Zalcburgo festivalyje Austrijoje.  

Lietuvė tapo pasauline operos sensacija, buvo tituluota Metų operos soliste Tarptautiniuose operos apdovanojimuose Londone bei Austrijos muzikinio teatro apdovanojimuose bei įtakingo tarptautinio žurnalo „Opernwelt“. Jos vokalinis meistriškumas ir įspūdinga artistinė įtaiga įvertinti šiemete Nacionaline kultūros ir meno bei Kultūros ministerijos premijomis.

„Kokį vaidmenį ji bekurtų scenoje, stulbina įsijautimu – tiesiog tampa personažu. Aukščiausia meistrystė!“ – žavėjosi „Opernwelt“.

„Ji paprasčiausiai yra beprotiškai puiki. Jos tviskantis šviesus sopranas permuša visus orkestro ekscesus, o piano skamba gundomai lengvai. Ji viešpatauja gestais, žingsniais, žvilgsniais, žadą atimančia vokalo jėga“, – šlovino lietuvę „BR Klassik“.

Asmik tapo trokštama žymiausių pasaulio scenų artiste. Ji debiutavo prestižiniuose „BBC Proms“ ir Edinburgo vasaros festivaliuose, Milano teatre „La Scala“, įžengė į Zalcburgo festivalio koncertų sceną su  legendiniu Vienos filharmonijos orkestru, žinomu visame pasaulyje iš savo naujamečių  bei vasaros koncertų prie Šionbruno pilies transliacijų. Jos laukia pasirodymai Vienos valstybinėje operoje, Londono karališkajame „Covent Garden“ teatre, Niujorko „Metropolitan Opera“, Paryžiaus Bastilijos operoje ir Madrido „Teatro Real“.

Pati solistė neigia kalbas apie žaibišką sėkmę. „Mano kelias buvo tikrai ilgas, bet, matyt, toks ir turėjo būti. Vis dėlto šiandien esu ten, kur esu. Patekti į didžiąsias scenas ne taip sudėtinga, – gerokai sunkiau jose išlikti“, – tvirtino dainininkė.

Ji prisipažino ilgą laiką nekėlusi sau tikslo dainuoti didžiausiose pasaulio scenose. „Galbūt todėl, kad visose jose buvau nuo pat vaikystės, kai keliaudavau su tėčiu ir mama (žymiuoju tenoru Gehamu Grigorianu ir lietuvių operos primadona Irena Milkevičiūte). Kai tėtis išėjo iš gyvenimo, daug dalykų man pasidarė svarbūs, dainavimas tose didelėse scenose įgijo kitokią prasmę. Žinau, kad mano tėvams be galo svarbu ir gera žinoti, kad būsiu ten. Tikiu, kad ir tėtis kažkur aukštybėse didžiuojasi“, – kalbėjo artistė.

Juo svarbesnis jai buvo debiutas Milano teatre „La Scala“ praėjusį pavasarį sudėtingu Marietos vaidmeniu spalvingoje XX amžiaus austrų kompozitoriaus Ericho Wolfgango Korngoldo operoje „Miręs miestas“ („Die tote Stadt“), radijo bangomis pasiekusioje net dvylika šalių. Juk šiame teatre stažuotės metu susipažino Asmik tėvai. 

Šalia didingų planų A.Grigorian randa laiko ir „Vilnius City Opera“ trupei, kurioje pradėjo savo karjerą Miuzetės vaidmeniu „Bohemoje“. Praėjusį sezoną ji papildė čia sukurtų vaidmenų galeriją Lizos partija „Pikų damoje“. 

Šį rudenį A.Grigorian plojo ir tūkstantinė Kauno „Žalgirio“ arenos auditorija, ji ir vėl dainavo gimtinėje – Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) scenoje – antrąją Kalėdų dieną, o naują vaidmenį čia sukurs jau šį vasarį.

Auksinis liūtas: šiuolaikinio meno triumfas

Lietuvos paviljonui šiemet vykusioje 58-oje Venecijos šiuolaikinio meno bienalėje pirmą kartą per visą šalies istoriją buvo skirtas pagrindinis apdovanojimas – Auksinis liūtas. Šį apdovanojimą pelnė menininkių Rugilės Barzdžiukaitės (36 m.), Vaivos Grainytės (35 m.) ir Linos Lapelytės (35 m.) trio už savitą kūrinį – operą-performansą „Saulė ir jūra (Marina)“. 

 

„Mes nubrėžėme liniją, jungtį tarp žmogaus kūno trapumo ir Žemės trapumo. Labai džiaugiamės, kad šis iš prigimties toks trapus kūrinys buvo pripažintas šitokiu būdu“, – priimdama apdovanojimą kalbėjo R.Barzdžiukaitė. Šiuo kūriniu menininkės nagrinėja klimato kaitos, kūniškumo, ekologijos ir vartotojiškumo temas. Ant 35 tonų smėlio gulinčius ir 8 valandas dainuojančius vasarotojus žiūrovai turėjo galimybę stebėti iš balkono.

Kūrinį pamatė 87 tūkstančiai žiūrovų. Opera-performansas „Saulė ir jūra (Marina)“ skambėjo 49 dienas, po 8 valandas nepertraukiamai – iš viso 398 valandas. Per šešis paviljono veikimo mėnesius prie projekto dirbo 159 žmonės – dainininkai, garso ir šviesų inžinieriai, muzikos ir scenografijos asistentai, paviljono gidai, technikai ir kiti.

Toks aukštas Lietuvos meno įvertinimas nebuvo perkūnas iš giedro dangaus. Lietuvoje dažnai vis dar pašiepiamas šiuolaikinis menas jau seniai išsikovojo solidžią vietą Europos meno scenoje. Pirmasis laimėjimas 2001 metų Venecijos bienalėje buvo didžiulis publikos ir meno profesionalų dėmesys tik antrą kartą bienalėje dalyvaujančios Lietuvos paviljonui. Jis buvo įkurtas netoli San Marco aikštės ir pristatė Deimanto Narkevičiaus videokūrinius. Tuomet pagreitį įgavo ir tarptautinis D.Narkevičiaus pripažinimas, kurio viršūnė – 2008 metais pelnytas prestižinis Europos šiuolaikinio meno prizas „The Vincent Award“.

50-ojoje Venecijos bienalėje „Fortuny“ muziejuje – trijų šimtų kvadratinių metrų erdvėje antrame aukšte, kurios sienos vis dar padengtos prabangiais gobelenais – Lietuvos paviljoną įrengė Svajonė ir Paulius Stanikai, pirmą kartą pasitelkę užsienio kuratorių. Tarptautinė šių metų Lietuvos paviljono kuratorių komanda – taip pat vienas sėkmės veiksnių. Sklido gandai, jog jau tais metais žiuri ilgai diskutavo dėl Lietuvos paviljono, o ekspoziciją aplankė Prancūzijos kultūros ministras ir Pompidou centro atstovas.

Ketvirtasis Lietuvos paviljonas Venecijoje pagaliau pelnė ir oficialų įvertinimą – 2005 m. bienalės komisija specialų paminėjimą skyrė Jono Meko kūrybos retrospektyvai, kurią kuravo dabartinė Nacionalinės galerijos direktorė Lolita Jablonskienė. Po dvejų metų žiuri paminėjimu įvertintas Gedimino ir Nomedos Urbonų projektas „Villa Lituania“. 

2011 metų bienalėje Lietuvoje itin kritikuotas Dariaus Mikšio projektas „Už baltos užuolaidos“ gavo dar vieną komisijos paminėjimą „už konceptualią eleganciją ir produktyvų daugiaprasmį nacionalinės meno istorijos pateikimą“. Originalių idėjų nestokojančio kuratoriaus Raimundo Malašausko 2013 metais įrengtas jungtinis Kipro ir Lietuvos paviljonas buvo ypač arti Auksinio Liūto ir Lietuvai pelnė jau ketvirtą specialų paminėjimą – „už originalų kuratorinį formatą, kuris sujungia dvi šalis į bendrą patirtį“.

Šį ilgą eksperimentų ir provokuojančių Lietuvos paviljono ekspozicijų sąrašą visai logiškai pratęsė „Saulė ir jūra (Marina)“. Gyvai atliekama opera-performansas ne visai atitiko pusę metų vykstančios Venecijos bienalės formatą. Tai buvo tikras iššūkis ir autorėms, ir atlikėjams, ir žiūrovams. Tačiau profesionaliai „sukaltas“ kūrinys savo menine kokybe ir gyvu atlikimu, leidžiančiu kūrinyje dalyvauti ir žiūrovams, sukrėtė ir publiką, ir vertintojus.

Ilgas Lietuvos paviljonų Venecijoje kelias iki viršūnės jau buvo nueitas. Skirtingų sričių menininkių komandai liko tik ištiesti ranką ir pasiimti sparnuotąjį Auksinį liūtą. Tad tai – ne vien originalios lietuvių operos, bet ir viso šiuolaikinio Lietuvos meno aukšto lygio pripažinimas. 

Džiugu, kad jau pusę pasaulio apkeliavo ir pirmasis menininkių trio darbas – 2013-aisiais sceną išvydusi opera „Geros dienos!“. Šis prekybos centro kasininkių kasdienybę apdainuojantis kūrinys pasirodė puikiai suprantamas JAV, Kinijos, daugelio Europos šalių publikai, jis pelnė 6 prestižinius apdovanojimus.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.