Rašytojo Tomo Venclovos sūnus atvirai – apie garsios pavardės naštą, tėvą ir meną

Šis vyras gyvena Rusijoje, bet yra katalikas, o ne stačiatikis. Jo vardas ir pavardė – lietuviški, tačiau lietuviškai jis nekalba. Žinomas kaip laisvasis menininkas, bet duonai užsidirba vedžiodamas po Sankt Peterburgą anglakalbius turistus. Taip savo gimtajame mieste gyvena Andrius Venclova (50 m.) – žinomo Lietuvos poeto, publicisto, Yale’io universiteto (JAV) profesoriaus emerito Tomo Venclovos (81 m.) sūnus.

 A.Venclova.
 A.Venclova.
 Be daugybės įvairių pomėgių, Andriui Venclovai patinka ir slidinėti, vaikščioti po gamtą su šunimi.<br>Asmeninio albumo nuotr.
 Be daugybės įvairių pomėgių, Andriui Venclovai patinka ir slidinėti, vaikščioti po gamtą su šunimi.<br>Asmeninio albumo nuotr.
 Be daugybės įvairių pomėgių, Andriui Venclovai patinka ir slidinėti, vaikščioti po gamtą su šunimi.<br>Asmeninio albumo nuotr.
 Be daugybės įvairių pomėgių, Andriui Venclovai patinka ir slidinėti, vaikščioti po gamtą su šunimi.<br>Asmeninio albumo nuotr.
 Be daugybės įvairių pomėgių, Andriui Venclovai patinka ir slidinėti, vaikščioti po gamtą su šunimi.<br>Asmeninio albumo nuotr.
 Be daugybės įvairių pomėgių, Andriui Venclovai patinka ir slidinėti, vaikščioti po gamtą su šunimi.<br>Asmeninio albumo nuotr.
 Be daugybės įvairių pomėgių, Andriui Venclovai patinka ir slidinėti, vaikščioti po gamtą su šunimi.<br>Asmeninio albumo nuotr.
 Be daugybės įvairių pomėgių, Andriui Venclovai patinka ir slidinėti, vaikščioti po gamtą su šunimi.<br>Asmeninio albumo nuotr.
Andriui Venclovai patinka įamžinto miesto ir gamtos vaizdus.<br>Asmeninio albumo nuotr.
Andriui Venclovai patinka įamžinto miesto ir gamtos vaizdus.<br>Asmeninio albumo nuotr.
 Be daugybės įvairių pomėgių, Andriui Venclovai patinka ir slidinėti, vaikščioti po gamtą su šunimi.<br>Asmeninio albumo nuotr.
 Be daugybės įvairių pomėgių, Andriui Venclovai patinka ir slidinėti, vaikščioti po gamtą su šunimi.<br>Asmeninio albumo nuotr.
Andriui Venclovai patinka įamžinto miesto ir gamtos vaizdus.<br>Asmeninio albumo nuotr.
Andriui Venclovai patinka įamžinto miesto ir gamtos vaizdus.<br>Asmeninio albumo nuotr.
 Be daugybės įvairių pomėgių, Andriui Venclovai patinka ir slidinėti, vaikščioti po gamtą su šunimi.<br>Asmeninio albumo nuotr.
 Be daugybės įvairių pomėgių, Andriui Venclovai patinka ir slidinėti, vaikščioti po gamtą su šunimi.<br>Asmeninio albumo nuotr.
Daugiau nuotraukų (9)

Lrytas.lt

Jan 31, 2019, 8:45 AM

Andriaus likime ypatingą antspaudą įspaudė Amerika. Vaikystėje iš sovietinės Lietuvos į Jungtines Amerikos Valstijas emigravo jo tėvas T.Venclova. Kai Andrius buvo suaugęs vyras, į JAV, Niujorką, išvažiavo motina Agnesa Černova.

A.Venclova pasirodė kuklus, atviras, net kiek nedrąsus. Nors jo tėvai kartu gyveno labai trumpai, jis nė vieno blogo žodžio nepasakė apie tėvą, priminė, kad jis mokėjo alimentus.

A.Venclova neslėpė, kad gyvena vienas – nutrūko ir antroji jo santuoka, kad kartais jaučia vienatvę. Liūdesys dažniausiai aplanko žiemą, kai už langų siaučia pūga.

– Andriau, žinau, kad jūs – ir fotogra-fas, ir dizaineris, ir grafikas, ir netgi puikus gidas po Sankt Peterburgą. Vis dėlto jūsų asmenybė ir gyvenimas Rusijoje – mums paslaptis. Gal galite tą paslaptį praskleisti?

– Taip išėjo, kad aukštojo mokslo aš nebaigiau. Kažkaip iš karto tapau menininku. Piteryje vykdavo vadinamojo undergraundo menininkų vakarėliai, juose dalyvaudavau. Kai atsirado internetas, pradėjau užsiiminėti kompiuterine grafika. Aš visada fotografuodavau. Kai buvau Amerikoje, ten vyko konkursas. Aš laimėjau pirmąją vietą ir piniginį prizą. Bet prieš penkerius metus pradėjau daug rimčiau fotografuoti, daugiau dirbti prie nuotraukų.

Sank Peterburgas – turistų pamėgtas miestas, pats gražiausias Rusijoje, pats europietiškiausias. Ir kadangi kažkaip reikėjo užsidirbti pinigų, nuėjau į gidų kursus anglų kalba. Angliškai jau kalbėjau, nes ir mokykloje tos kalbos mokiausi, ir Amerikoje gyvenau, ir keliaudavau. Todėl ir nusprendžiau eiti į gidų kursus.

Buvo labai įdomu, daug sužinojau apie savo gimtąjį miestą. Jei ne dėl darbo, tai įdomu ir dėl savęs. Ir po muziejus pradėjau vaikščioti su didesniu susidomėjimu. Anksčiau ateidavai į Ermitažą – matai: kabo paveikslas – tegul kabo. Po tų kursų pradėjau suprasti, kaip atsirado dailė, kaip ji rutuliojosi. Tai tapo įdomu. Žiemos rūmai, galima sakyti, – mano darbo vieta. Nepaprasti rūmai. Kai nebūni juose ilgai ir po kiek laiko ateini, viskas atrodo didingai.

Dabar, kai keliauju po pasaulį, tos žinios praverčia. Važiavau į Italiją, Florenciją, žiūrėti menų. Florencija – nuostabus miestas.

– Jūsų fotografijų radau internete. Daugiausia darote portretus?

– Aš daug ką fotografuoju. Kai pradėjau tuo rimčiau užsiimti, pradėjau nuo interjero fotografijos. Tada baigiau buto remontą ir man norėjosi jį gerai nufotografuoti. Taigi pirmiausia išmokau fotografuoti interjerus. Kadangi Sankt Peterburge vykdavo dailininkų dūzgės, o jie gyvena labai gražiose dirbtuvėse, pamaniau: kodėl nenufotografavus jų tose dirbtuvėse? Būtų daug įdomiau negu vien tik interjerai. Ir padariau seriją dailininkų portretų interjeruose.

Pradėjau patiekalus fotografuoti, natiurmortus. Ir mieste visada fotografuoju, nes jis gražus. Įvairias įvairių žanrų fotografijas darau. Fotografija man – ir profesija, ir pomėgis.

– Su su bohema viskas baigta? Paprastai tokiose vietose liejasi alkoholis, kas nors atneša ir narkotikų.

– Manau, dabar ji pasikeitė, dabar tikriausiai nėra nei alkoholio, nei narkotikų. Atvirkščiai – dabar visi siekia sveiko gyvenimo būdo, visi nori gyvenimu mėgautis.

Dabar aš gyvenu Peterhofe (Sankt Peterburgo priemiestis. – Red.), 30 kilometrų nuo miesto centro, todėl ne taip dažnai pavyksta su bohemos atstovais susitikti. Tada, kai gyvenau Sankt Peterburgo centre, kiekvieną dieną eidavau į kokias nors parodas, pas mane ateidavo svečių, aš eidavau į svečius. Buvo daugiau bendravimo.

Dabar, žiemą, sunku ten išsiruošti, bendravimas vyksta internetu. Na, kokį kartą per savaitę būnu mieste kokiame nors renginyje, teatre arba kine.

– Jums liūdna Peterhofe, ypač dabar, žiemos vakarais? Kodėl ten nusikraustėte iš miesto centro?

– Taip, šiek tiek liūdnoka.

Kodėl ten atsidūriau – ilga istorija. Aš išsiskyręs, turiu aštuonerių metų sūnų. Gyvenu vienas. Kai skyriausi su žmona, pasidalijome butą. Turėjau per mažai pinigų, kad nusipirkčiau butą miesto centre – galėjau nusipirkti tik kambarį. O Peterhofe už tuos pinigus buvo galima nusipirkti butą. Ir nusipirkau.

Nesigailiu – man patinka Peterhofe. Kartais jaučiuosi vienišas, bet čia yra ir daug privalumų. Žiemą dirbu iš namų – kuriu interneto svetainę vienai įmonei.

Turistinis sezonas Sankt Peterburge trunka penkis mėnesius – nuo gegužės iki spalio. Žiemą čia niekas neatvažiuoja, tik labai retai užsuka turistai, kai kada – kinai.

Anglakalbiai turistai atvyksta vasarą. Dauguma jų – kruizų turistai. Jie plaukia kruiziniais laivais aplankydami Skandinavijos šalis ir dviem dienoms užsuka į Sankt Peterburgą. Dabar mažai jų atskrenda lėktuvais, atvažiuoja traukiniais.

– Gido darbas su anglakalbiais turistais – tai jūsų pragyvenimo šaltinis?

– Taip. Uždarbis neblogas. Bet tų pinigų turi užtekti visiems metams. Tačiau ne visada pasiseka – gidų labai daug, angliškai kalba gausybė, rengiama daugybė kursų. Taigi visko darau po truputį – ir foto-grafuoju, ir vedu ekskursijas.

– Kokių netikėtų klausimų užduoda britų, amerikiečių turistai?

– Pasakoju jiems kokius nors istorinius dalykus, o jie klausia įprastų: kiek Rusijoje kainuoja benzinas, kokios žmonių algos, kaip sutvarkyta medicina, ar yra sveikatos draudimas? Daugiausia klausinėja praktiškų dalykų apie gyvenimą. Kartais teiraujasi apie politiką.

Jie Amerikoje turi savo požiūrį į politinę Rusijos situaciją, o atvažiavę čia mato gyvą žmogų, kuris kalba angliškai, tai jiems įdomu sužinoti jo nuomonę.

– O jūs slepiate savo nuomonę ar nuoširdžiai išsakote?

– Autobuse – 40 žmonių iš įvairių šalių: britų, amerikiečių, australų. Jų nuomonės gali būti skirtingos. Kadangi aš – darbe, išsakyti savo nuomonę gali būti ir neetiška. Kai turiu mažą grupę – 2–3 žmones ir su jais, tarkime, einame pietauti, tada galima ką nors daugiau pasakyti, nes bendravimas – artimesnis.

– Kiek Sankt Peterburge normalioje kavinėje kainuoja puodelis kavos?

– Na, va! Turiu suskaičiuoti. Nuo dviejų iki penkių eurų.

– Peterhofas su prašmatniais carų rūmais, sodais, kuriuose vasarą trykšta fontanai ir kuriuos puošia daugybė skulptūrų, vadinamas rusiškuoju Versaliu. Gyvenant tokioje vietoje gali pasibelsti įkvėpimas. Ar bandėte rašyti?

– Taip, parašiau nedidelę knygelę. Joje – ir eilėraščiai, ir proza. Pats ją išleidau. Bet tai buvo seniai, prieš 20 metų. Ką nors visą laiką rašau savo feisbuko profilyje. Ten taip pat reikia suformuluoti mintis. Ta maža knygelė visiems patiko, sakė: net nesitikėjome, kad turi tokį talentą. Ir dažnai man siūlo pradėti rašyti. Tik neaišku, dėl ko, – dėl uždarbio?

– Kokie dabar jūsų santykiai su tėvu?

– Beveik jokių. Jie kaip ir šilti, kai kada susirašinėjame elektroniniu paštu. Jis turi savo šeimą, žmoną. Be to, kaip supratau, nors mes ne tiek daug bendravome, jis yra labai užsiėmęs žmogus, labai daug dirba.

Netgi kai prieš kokius penkerius metus atvažiavo į Sankt Peterburgą ir apsistojo pas mane – buvo toks vienas kartas, mes papusryčiaudavome ir jis eidavo dirbti, netgi nenorėdavo kalbėtis.

Jam visą laiką reikia dirbti – nuolat rašyti knygeles. O kad rašytų knygeles, turi su niekuo nebendrauti, nuolat mąstyti. O kad nieko nepamirštų, viską reikia greitai užrašyti.

– Tėvas taip pasakojo?

– Ne. Aš taip manau.

– Ar žinote, kad jūsų tėvas negrįš į Ameriką, kad nusprendė gyventi Vilniuje?

– Žinau. Jis man parašė apie tai.

– Sakėte, kad kadaise buvote Amerikoje. Pas tėvą tada viešėjote?

– Seniai buvau, 1992 metais. Tris mėnesius gyvenau Amerikoje. Kurį laiką gyvenau pas tėvą Niu Heivene, paskui – pas jo draugą. Niu Heivenas – mažas miestas. Buvau ir Niujorke.

– Nenorėjote tada pasilikti Amerikoje?

– Tada tokių minčių nebuvo. Tėvas nepasiūlė. Bet ir pačiam tokių minčių nekilo.

Dabar aš turiu lietuvišką pasą, galiu gyventi Lietuvoje, galiu gyventi ir Europoje. Juk tas pasas galioja ir Europoje, ar ne?

– Taip. Tai rusiško paso neturite?

– Ne. Turiu dvigubą pilietybę – ir Rusijos, ir Lietuvos.

– O kokios tautybės žmogumi save laikote?

– Mano tėvas – lietuvis, mama – rusė. Kadangi aš nekalbu lietuviškai, tikriausiai esu labiau rusas nei lietuvis.

Bet ir Rusijoje, kai toks vardas ir pavardė, save realizuoti sunku ir dėl pavardės. Rusijoje – daug talentingų rusų, ir staiga – kodėl kažkoks lietuvis? Mano padėtis keista – su lietuvišku vardu, pavarde Sankt Peterburge.

– Draugai ir pažįstami jus vadina rusiškai – Andrejumi?

– Kas kaip. Daugiausia vadina Andriumi. Jeigu kam sudėtinga ištarti, sakau: galite vadinti Andrejumi.

– Kokio jūs tikėjimo – katalikas ar stačiatikis?

– Aš – katalikas, aš pasikrikštijau. Katalikiškų bažnyčių yra ir čia, Sankt Peterburge. Kai man buvo 16 metų, nuėjau į katalikų bažnyčią. Mama taip pat paragino – nueik. Man ten labai patiko.

Stačiatikių cerkvės mane gąsdindavo – visokios bobutės, kurios komanduoja: kepurę nusiimk, ten neik, tą daryk, aną daryk. Ir dar tas smilkalų kvapas. Tos stačiatikių cerkvės keistą įspūdį palikdavo.

Katalikų bažnyčios iš karto man labiau patiko. Ten kunigas kalba labiau įprasta kalba, daugiau tau paaiškina, vargonai gražiai skamba. Ir aš nusprendžiau pasikrikštyti katalikų bažnyčioje, iki šiol jas mėgstu.

Kai praėjusį kartą buvau Vilniuje, atrodo, 2011 metais, aplankiau ne vieną bažnyčią. Nors lietuviškai nesuprantu, man buvo aišku, apie ką kalbama. Vilniuje man labai patiko. Taip pat nuvažiavau į Neringą, Paberžę, kur dirbo Tėvas Stanislovas. Man Lietuvoje patiko. Gražu.

– Gal žinote savo tėvo T.Venclovos ir motinos A.Černovos meilės istoriją?

– Juodu susipažino Tartu. Mama studijavo Tartu universitete – ten daug rusų važiuodavo studijuoti. Ten Jurijus Lotmanas (literatūros tyrinėtojas, garsus semiotikas. – Red.) dėstė. Iš Sankt Peterburgo į Tartu – netoli, 300 kilometrų su trupučiu. Mama baigė rusų kalbos ir literatūros studijas.

Kiek prisimenu, juodu kartu apskritai negyveno. Aš gimiau, ir viskas, o juodu kartu negyveno. Taip, juodu buvo susituokę, bet labai trumpai. Jis man mokėjo alimentus. Aš nežinau, kiek ilgai jis gyveno Sankt Peterburge ar ten tik atvažiuodavo.

– 1975-aisiais jūsų tėvas T.Venclova buvo vienas Lietuvos Helsinkio grupės – disidentų organizacijos narių ir steigėjų. 1977-aisiais emigravo į Jungtines Amerikos Valstijas. Ar dėl to jums, jūsų motinai A.Černovai teko nukentėti, nepaisant to, kad jūsų tėvai tada jau buvo išsiskyrę?

– Mama mano, kad dėl to buvo kažkokių sunkumų. Aš tada buvau mažas.

Pas mus yra toks Politinės istorijos muziejus. Norėjau ten įsidarbinti fotografu. Ir mane jau norėjo priimti.

Kai atsinešiau darbo knygelę ir atėjau darbintis, to skyriaus viršininkė pranešė: žinote, mums paskambino iš Maskvos ir pasakė, kad nori panaikinti tą etatą.

Man tada kilo abejonė – gal tikrai nenori manęs priimti dėl politinių motyvų, dėl pavardės? Tai buvo ne anais laikais, o prieš kokius penkerius metus.

– Ar motina nesakydavo: viskas per tavo tėvą, jis man karjerą sugadino su ta savo emigracija?

– Kartais ji pasakydavo, kad su mano pavarde sunku karjerą padaryti. Tėvo ji niekada nekeikė. Atvirkščiai, jo paveikslą nupiešdavo netgi pagražintą – sakydavo, kad jis labai žinomas žmogus, Josifo Brodskio draugas.

Ir tėvas man visada, ypač anksčiau, kai gyveno Amerikoje, buvo didelis, žinomas žmogus. Ir tai tiesa – jis labai gerai save realizavo, tapo Yale’io universiteto profesoriumi. Mama – irgi filologė, bet ji neapsigynė disertacijos, ypatingos karjeros nepadarė.

– Ką dabar veikia jūsų mama?

– Ji gyvena Niujorke. Išvažiavo apie 1994-uosius. Ne, ji neištekėjo už Amerikos piliečio (esą dėl to į Ameriką išvyko). Ji paprasčiausiai išvažiavo pati. Ten dirbo įvairius darbus, tiksliai negaliu pasakyti, kokius.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.