Kai kurių kino apžvalgininkų nuomone, Bong Joon Ho - geriausias XXI amžiaus režisierius. Nuo 2000 metų Pietų Korėjos meistras sukūrė septynis ilgametražius filmus, kurie tapo ryškiais pasaulio kino reiškiniais.
Bong Joon Ho gimė 1969 m. kūrybingoje šeimoje: jo tėvas - grafinio dizaino dėstytojas, senelis - žinomas rašytojas. Baigė Seulo Jonsės (Yonsei) universiteto, vadinamo Azijos Harvardu, Sociologijos fakultetą.
Jis yra prisipažinęs, kad vaikystėje buvo drovus vaikas, todėl dažnai sėdėdavo namuose ir žiūrėdavo per televizorių filmus, svajodamas tapti režisieriumi. Ypač stiprų įspūdį 9-mečiam Bongui padarė prancūzų režisieriaus Henri Georges’o Clouzot filmas „Atlygis už baimę“ („Le salaire de la peur“). Režisierius neturi paskyrų socialiniuose tinkluose „Facebook“, „Instagram“ ir „Twitter“, nes baiminasi tapti pernelyg priklausomas nuo pašalinių dėmesio.
Bong Joon Ho į kiną atėjo praėjusio amžiaus dešimtajame dešimtmetyje kartu su kolegomis Chan-wook Parku, Jee-woon Kimu, Sang-soo Hongu, Sang-soo Imu. Korėjos kinas visada turėjo įdomių režisierių, bet visaverčio tarptautinio pripažinimo sulaukė tik ši karta. Kodėl?
„Tikslaus atsakymo nežinau, bet mūsų karta susiformavo 10-ajame dešimtmetyje ir jeigu kuo nors skyrėsi nuo ankstesniųjų, tai nepaprasta aistra. Mes buvome pasirengę viską atiduoti dėl kino. Ko gero, tai buvo sinefiliškiausias dešimtmetis mūsų šalyje. Mes tiesiog rijome visą kiną, kurį tik galėjome pamatyti“, - sakė Bong Joon Ho.
„Lojantys šunys nekanda“ („Barking Dogs Never Bite“), 2000 m. Bong Joon Ho pirmąjį filmą į ekranus išleido paskutiniais XX a. metais. Tad galima vaizdžiai apibendrinti, kad jis pradėjo naują tūkstantmetį.
Davidas Fincheris, Richardas Linklateris, Quantinas Tarantino išgarsėjo dar 10-ajame dešimtmetyje, Paulas Thomas Andersonas - taip pat. Chan-wook Parkas galėtų konkuruoti, bet jis mėgsta dingti iš akiračio, o ir filmuoti pradėjo 10-ajame dešimtmetyje.
Jau debiutiniu filmu Bong Joon Ho pribloškė ambicijomis. „Lojantys šunys nekanda“ - tai aštrios socialinės potekstės juodoji komedija. Beprasmiška perpasakoti jos siužetą, nes ten svarbu personažų elgesys ir reakcija į įvykius.
Vėliau Bong Joon Ho sukurs keletą įvairių žanrų filmų, bet socialinė žinia juose visada bus pagrindinė pasakojimo dalis.
„Prisiminimai apie žmogžudystę“ („Memories of Murder“), 2003 m. Ir vėl tenka Bong Joon Ho lyginti su Chan-wook Parku, kuris tai pačiais metais išleido į ekranus legendinį „Senį“ („Oldboy“), laimėjusį Kanų kino festivalio Didįjį prizą.
Bong Joon Ho „Prisiminimai apie žmogžudystę“ nė kiek ne silpnesnis, o kai kuriais aspektais net pranašesnis filmas, tačiau prizų ir dėmesio sulaukė „Senis“.
Tai - policinis trileris. Režisierių didele dalimi įkvėpė 1986–1991 m. Hvasono serijinės žmogžudystės.
Tais metais nedideliame Hvasono mieste buvo rasta dešimt surištų, išprievartautų ir nužudytų moterų. Bong Joon Ho perkėlė veiksmą į kaimą, į kurį atvyksta policininkas iš Seulo, kad padėtų tyrimui. Tačiau kaimo rutina, vietos policijos nekompetetingumas ir visiška gyventojų apatija įstumia herojų į aklavietę ir tyrimas žlunga.
Įdomu, kad tikrasis Hvasono maniakas vis dėlto buvo rastas pasitelkus šiuolaikines DNR analizės technologijas. 2019 m. lapkričio 15-ąją Korėjos policija paskelbė, kad dėl visų dešimties žmogžudysčių kaltas 57 metų Choon-jae Lee.
„Šeimininkas“ (korėj. „Kvemul“/“Monstras“, angl. „The Host“/“Šeimininkas“), 2006 m. Šįkart Bong Joon Ho vėl ėmėsi vadinamojo lengvo žanro ir sugalvojo istoriją apie tai, kaip Hangano upėje, prie kurios įsikūręs Seulas, atsiranda didžiulis mutantas - vandens monstras.
Pasitelkęs tokį paprastą siužetą, Bong Joon Ho kandžiai išjuokia visus: amerikiečius, kurių karinių bazių iki šiol tebėra šalies teritorijoje, turtuolių privilegijas - jie buvo išgelbėti pirmieji, ir totalinę visuomenės apatiją, kylančią iš šiuolaikinio žmogaus egocentrizmo.
Juostą vėl beveik ignoravo Vakarai, bet Azijoje ji surinko įspūdingą apdovanojimų kolekciją.
„Motina“ („Mother“), 2009 m. Pagal siužetą pagrindinė herojė, žmogžudyste apkaltinto jaunuolio, turinčio raidos sutrikimų, motina, deda visas pastangas, kad išteisintų sūnų ir surastų tikrąjį nusikaltėlį.
Kaip įprasta Bong Joon Ho filmuose, ji susiduria su daugybe kliūčių, kurios tikriausiai įsiutintų kiekvieną žiūrovą, jei tik jie susidurtų su jomis gyvenime.
„Motina“ tapo tam tikra režisieriaus kūrybos takoskyra, nes sulaukė daugiau dėmesio Vakaruose. Jau kitą filmą režisierius statė iš dalies už europietiškus pinigus. „Motina“ buvo parodyta Kanuose, „Ypatingo žvilgsnio“ programoje.
„Sniego traukinys“ („Snowpiercer“), 2013 m. Šis filmas - pirmasis Bong Joon Ho bendradarbiavimo su keliomis Europos studijomis bandymas. Postapokaliptinio žanro juosta yra to paties pavadinimo prancūzų komikso ekranizacija.
Ko gero, dėl metaforos paprastumo tai tiesmukiškiausias korėjiečio darbas, bet jis smarkiai išsiskiria vizualumu.
Pagal siužetą žmonija per klaidą sukėlė Žemėje baisų ledynmetį, daugybė žmonių išmirė, o visi išlikusieji sėdi traukinyje, kuris dėl stebuklingo variklio visą laiką juda geležinkeliu, juosiančiu visą planetą.
Tai neįmantri socialinė satyra apie visuomenės klasinį pasidalijimą, kuris neišvengiamas bet kokiomis sąlygomis.
Filme žmogaus padėtis visuomenėje priklauso nuo numerio vagono, kuriame jis gyvena, - kuo toliau nuo lokomotyvo, tuo didesni marginalai.
Nuo aktorių komandos tiesiog mirga akyse: Chrisas Evansas, režisieriaus pamėgtas Songas Kang Ho, Tilda Swinton, Edas Harrisas, Williamas Hurtas, Octavia Spencer, Jamie Bellas.
„Okja“, 2017 m. „Sniego traukinį“ labai šiltai sutiko amerikiečiai, jis buvo apdovanotas daugelyje JAV antrojo ešelono festivalių. Ši sėkmė atkreipė interneto milžino „Netflix“ dėmesį.
Bong Joon Ho nuvyko į JAV, kur kartu su Brado Pitto kompanija „Plan B“ sukūrė fantastinę istoriją apie maisto trūkumo Žemėje sąlygomis dirbtinai išaugintą didžiulę kiaulę ir jos kvapą gniaužiančius, dažnai juokingus nuotykius.
Filme vėl figūruoja įspūdiga aktorių kompanija - T.Swinton, Jake’as Gyllenhaalas, Paulas Dano, Lily Collins, Giancarlo Esposito.
Filmas sukėlė nepasitenkinimą Kanuose - pasirodžius „Netflix“ logotipui, publika piktai suūžė. „Okja“ negavo jokio prizo, o interneto platformų ir klasikinio kino priešprieša įžengė į aktyviąją fazę.
„Parazitas“ („Parasite“), 2019 m. Naujausias Bong Joon Ho filmas „Parazitas“ sulaukė pasaulinio pripažinimo - Auksinė palmės šakelė, beveik visų kino leidinių geriausių filmų dešimtukai, geros pajamos iš tarptautinio platinimo ir „Oskaras“ už geriausią filmą. Praėjus beveik 20 metų nuo karjeros pradžios, korėjietis pagaliau priimtas į „vakariečių draugiją“.
Juosta pasakoja apie neturtingą šeimą, kuri visais įmanomais būdais (dažniausiai sukčiavimu) įsitaiso dirbti turtinguose namuose.
Iš pradžių filmas atitinka visus juodosios komedijos reikalavimus, bet ilgainiui į pirmąjį planą iškyla visiškas žmonių, esančių skirtingose socialinės hierarchijos pusėse, nesusikalbėjimas.
Ignoruoti filmo buvo neįmanoma - juvelyriška režisūra, ideali istorija, tiksli ir trumpa socialinė žinutė.
Nors režisierius ir anksčiau kūrė filmus apie tai, bet kaip tik dabar konjunktūra jį pasivijo ir paskandino ovacijose.
„Parazitas“ buvo daugiau negu vertas tapti pirmuoju užsienio filmu, nugalėjusiu Holivudo kiną, - bent jau todėl, kad niekas 2019-aisiais nesukūrė aštresnės ir aktualesnės juostos.
Parengė Milda Augulytė
