Geriausio režisieriaus „Cezarį“ laimėjęs filmas – apie atpirkimo ožio paieškas

Nepaisant feminisčių protestų, režisieriaus Romano Polanskio (86 m.) filmas „Pareigūnas ir šnipas“ laimėjo aukščiausią Prancūzijos kino apdovanojimą „Cezarį“ už geriausią režisūrą.

Kadras iš filmo „Pareigūnas ir šnipas“. 
Kadras iš filmo „Pareigūnas ir šnipas“. 
Režisierius R.Polanskis sukūrė daug minčių keliantį filmą „Pareigūnas ir šnipas“.<br>„Scanpix“/“Reuters“ nuotr.
Režisierius R.Polanskis sukūrė daug minčių keliantį filmą „Pareigūnas ir šnipas“.<br>„Scanpix“/“Reuters“ nuotr.
Kadras iš filmo „Pareigūnas ir šnipas“. 
Kadras iš filmo „Pareigūnas ir šnipas“. 
Kadras iš filmo „Pareigūnas ir šnipas“. 
Kadras iš filmo „Pareigūnas ir šnipas“. 
Kadras iš filmo „Pareigūnas ir šnipas“. 
Kadras iš filmo „Pareigūnas ir šnipas“. 
Daugiau nuotraukų (5)

Lrytas.lt

Mar 1, 2020, 8:24 AM, atnaujinta Mar 7, 2020, 12:03 PM

Ši juosta apie XIX ir XX amžiaus sandūroje Prancūziją sukrėtusią Alfredo Dreyfuso bylą pretendavo net į 12 „Cezarių“. (Tarp filmo prodiuserių, be kita ko, yra rusų oligarchas Romanas Abramovičius, kurio giminės šaknys Lietuvoje, Tauragėje).

Pernai rugpjūčio mėnesį  R.Polanskis už „Pareigūną ir šnipą“ gavo geriausio režisieriaus apdovanojimą ir kritikų prizą Venecijos kino festivalyje. 

Akiratyje – visuomenės nuomonė

Istorinė drama apie A.Dreyfuso bylą kuo toliau, tuo darosi aktualesnė. Aktuali ne tik todėl, kad žydo karininko, apkaltinto šnipinėjimu Vokietijai, sufabrikuota byla sugėrė pasaulinio karo išvakarių Europos toksinus, parodė, koks plonas kultūrinis sluoksnis, slepiantis nacionalistą ir antisemitą, bet ir todėl, kad šioje istorijoje kaip niekada iki tol išryškėjo „visuomenės nuomonė“ – tiek kilniausiu, tiek niekšiškiausiu požiūriu.

A.Dreyfuso byla – vienas garsiausių ir svarbiausių Europos istorijoje teismo procesų.

R.Polanskį, kuris daugiau kaip 50 metų slapstosi nuo JAV teisėsaugos, 125 metų senumo byloje labiau domina ne auka, o tai, kaip lengvai herojai ir piktadariai keičiasi vietomis, niekaip nepakeisdami visuomenės. 

Kaltė įrodyta remiantis kilme

1895 metų sausio 5-ąją Paryžiaus karo mokyklos aikštėje per paradinėmis uniformomis vilkinčių kariškių rikiuotę buvo paskelbtas karinio teismo verdiktas kapitono A.Dreyfuso byloje: A.Dreyfusas perdavinėjo vokiečių diplomatams informaciją apie naujausią prancūzų haubicą.

Tą žiemos rytą nuo kaltu pripažinto A.Dreyfuso nuplėšti skiriamieji ženklai: nuo munduro – epoletai, nuo kepurės – kokarda, kardas ištrauktas iš makštų ir perlaužtas. Atrodė, viskas baigta.

Pažemintas karininkas paskutinį kartą prisiekė savo nekaltumą ir ištikimybę Prancūzijos armijai, ir jo žodžiai būtų paskendę piktuose minios šūksniuose, jeigu jų nebūtų užrašę žurnalistai.

A.Dreyfusu netikėjo. O ir kaip tikėti? Jį, priešo okupuoto Elzaso Miulūze gimusį žydą, kaltino Generalinis štabas ir armija – Prancūzijos valstybės atramos. 

Praėjus ketvirčiui amžiaus nuo 1870-ųjų karo, Prancūzijoje dar buvo atvira žaizda dėl gėdingo pralaimėjimo Prūsijai, ir kiekviena užuomina apie Elzasą ir Bismarką prancūzus erzino kaip bulius raudonas audeklas.

Teismas „nematė“, kaip kaltintojai manipuliuoja įrodymais, vynioja ant piršto ekspertus ir perrašinėja parodymus, – A.Dreyfuso kaltė buvo įrodyta remiantis jo kilme. 

Genys margas, gyvenimas – dar margesnis

Po bausmės A.Dreyfusą pasitengta pamiršti, bet bylos medžiagos neatitikimais susidomėjo naujasis karinės žvalgybos viršininkas pulkininkas leitenantas Marie Georges’as Picquart’as (akt. Jeanas Dujardinas), kurį R.Polanskis padaro pagrindiniu savo filmo herojumi.

J.Dujardino vaidinamas M.G.Picquart’as – uolus tarnautojas, ūsočius, fechtuotojas, viengungis, stichinis antisemitas, žodžiu, savo amžiaus sūnus, niekuo labai nesiskiriantis nuo kitų kolegų, visiška priešingybė sausuoliui A.Dreyfusui (paprastai romantiškus herojus vaidinantis aktorius Louis Garrelis sėkmingai persikūnijo į sąžiningą, bet dusinantį tipą).

M.G.Picquart’as, kuris penkerius metus rausėsi po A.Dreyfuso bylą ir, pats to nesitikėdamas, įtraukė į ją visą Europos visuomenę, žinoma, turėjo savo pareigos ir munduro garbės supratimą. 

Tačiau, regis, pagal R.Polanskio versiją jis pirmenybę teikė ne rikiuotei, o iškyloms su draugais, meilužei (puikus antraplanis R.Polanskio žmonos Emmanuelle Seigner vaidmuo) ir karjerai (beje, principinga pozicija dėl A.Dreyfuso galiausiai padarė jį karo ministru). Tokio neherojiško personažo ir reikėjo R.Polanskiui.

A.Dreyfuso bylą įprasta laikyti viena svarbiausių gairių liūdnoje Europos antisemitizmo istorijoje. Tačiau režisieriui, kuriam vaikystėje pavyko išgyventi Krokuvos gete, kur kas svarbiau už žydų klausimą parodyti visuomenės isterijos mechanizmą: tai, kaip dauguma, visada ieškanti ir visada atrandanti atpirkimo ožį, iš pradžių susiduria su ambicingu vienišiumi, vėliau šalia jo atsiranda kitų, ir galiausiai didžiulės valstybės mašinos mechanizmas subyra dėl kelių išklibusių varžtelių.

Ar laimės teisybė, ar nelaimės, tylioji dauguma niekada nepaliks savo komforto zonos ir visada pralaimės keli žmonės, išdrįsę prabilti.

Iš aukų – azartiški kaltintojai

Tarptautinis filmo pavadinimas „Pareigūnas ir šnipas“ šiek tiek nuslopina  originalaus pavadinimo patosą – R.Polanskis filmą pavadino kaip visą pasaulį apskriejusį Émile‘io Zola atvirą laišką Prancūzijos prezidentui „Aš kaltinu!“,  kuriame rašytojas Prancūzijos vyriausybę apkaltino antisemitizmu ir neteisėtu A.Dreyfuso įkalinimu. 

Scena, kurioje prie „dreifusininkų“ prisišliejęs rašytojas išklauso pulkininką leitenantą M.G.Picquart’ą – filmo posūkio momentas, ir R.Polanskis jį užfiksuoja su aiškiai juntama iškilminga gaida: žodis gali daug ką pakeisti. Ir „aš“ filmo pavadinime nė kiek ne mažiau svarbu nei „kaltinu“. 

Paskelbus laišką „Aš kaltinu!“, A.Dreyfuso byla ne iš karto, bet vis dėlto ėmė krypti į kitą pusę. Ir R.Polanskis susidomėjęs stebi, kaip prieš sistemą stoję ir vos jos aukomis netapę E.Zola ir M.G.Picquart’as virsta azartiškais keršytojais. Jį užburia visuomenės nuomonės sūpynių dinamika – visuomenei iš esmės tas pats, ką pasirinkti auka.   

Viską suklijuoja autorinė intonacija

Autoritetingų kritikų nuomone, filmas „Pareigūnas ir šnipas“ puikus visais atžvilgiais ir gali būti rodomas kino mokyklų studentams kaip profesinio meistriškumo vadovėlis. 

Puikus scenarijus, kurį režisierius parašė drauge su savo draugu britų rašytoju Robertu Harrisu (prieš dešimtmetį R.Polanskis ekranizavo R.Harriso romaną „Vaiduoklis“). Puikūs aktorių darbai – nuo išplėtotų pagrindinių iki portretinių epizodinių. 

Juk filme figūruoja personažai, kurių likimas atskleidė kelių būsimų dešimtmečių Europos būklę: čia ir rašytojas É.Zola, garsiojo „Aš kaltinu!“ autorius, ir atvirą laišką išspausdinusio laikraščio „L'Aurore“ redaktorius, būsimasis Prancūzijos premjeras Georges‘a Clemenceau, ir ekspertas kriminalistas Alphonse’as Bertillonas, ir advokatas  Fernand‘as Labori.

Visi jie pavaizduoti eskiziškai, tačiau tiksliai ir išraiškingai. O ir pats A.Dreyfusas, pagrindinis bylos veikėjas, greičiau simbolinis, portretinis tipas.

Daugiafigūrė kompozicija meistriškai sutelkta į kitą personažą – M.G.Picquart’ą. Tai jis, kuriam, kaip ir beveik visiems kariškiams, nesvetimas buitinis antisemitizmas, vis dėlto atidavė pirmenybę munduro garbei ir ištikimybei tiesai, o ne korporatyvinei vienybei. Jis, karinės žvalgybos vadovas, aptinka aiškią teismo klaidą: tuo metu, kai tariamas šnipas A.Dreyfusas gyvena tremtyje Velnio saloje, strateginės paslaptys toliau plaukia pas vokiečius.

Klausimas toks: ar gali tokia mašina kaip armija ir už jos stovinti valstybė pripažinti savo klaidą?

Tarp filmo, kurį nufilmavo lenkų operatorius Pawelas Edelmanas, privalumų – ir puikus vaizdas, apibendrinantis visą prancūzų tapybos amžių nuo klasicizmo iki postimpresionizmo.

Bet viskam, neišskiriant Alexandre’o Desplat muzikos, gyvybės suteikia režisieriaus energija ir išskirtinė, R.Polanskiui būdinga autorinė intonacija: žudanti ironija, sausa panieka gyvenimo menkybei ir žmogaus prigimties silpnybei, sukeliančioms kolektyvines psichozes bei prietarus.

Ir nuostabiausia, kad filmas ne šaltas, o labai emocionalus, jis nei sunkiasvoris, nei akademiškas, kai kuriuose epizoduose netgi jaučiamas tikro gališko „apsiausto ir špagos“ žanro dvelksmas. Maža to, panieka silpniesiems ir pasiklydusiems šiame filme neišstumia gailesčio jiems.

Parengė Milda Augulytė

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.