Piešiniai su šuoliuojančios Vytės atvaizdais šiuo metu rodomi Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešojoje bibliotekoje. 67 metų K.Balčikonis moterų karžygių siluetus, kaip ir Seimo Vytį, ketina perkelti į didesnio formato batikos ar tapybos darbus.
Batikos meistras K.Balčikonis – žymaus menininko, Lietuvos dailės akademijos profesoriaus Juozo Balčikonio ir iš Žemaitijos kilusios scenografės Reginos Songailaitės sūnus.
Baigęs M.K.Čiurlionio meno mokyklą K.Balčikonis įstojo į Vilniaus dailės institutą (dabar – akademija), kur įgijo menininko dekoratoriaus specialybę. Po studijų darbavosi dailininku Lentvario kilimų fabrike, Dailės kombinate, vėliau dėstė Vilniaus dailės akademijoje ir Klaipėdos universitete.
„Persikėliau į Klaipėdą tik todėl, kad mane visą laiką viliojo motinos tėviškė ir jūra.
Čia aš jaučiu kuršių, kurie buvo sumanūs jūrininkai, dvasią“, – teigė K.Balčikonis.
Nuo sovietinių akrilo dažų dailininkas susirgo sunkiai pagydoma astma, tad kvapui atgauti pats geriausias vaistas – ne tabletės ir purškalai, o plaučius ir sielą gaivinantys pajūrio vėjai.
Plušėjo teatro dirbtuvėse
Įspūdingo formato K.Balčikonio batikos drobė „Vytis saulės spindulių fone“ 29 metus puošia Kovo 11-osios vardu pavadintą senąją Seimo posėdžių salę. Minint valstybės šventes, svarbias istorines datas, televizijos laidų žiūrovai spinduliuojantį Vytį išvysta kiekvieną kartą, kai operatoriaus kamera nukrypsta į pirmininkaujančiojo tribūną.
Didžiulis 88 kvadratinių metrų ploto batikos darbas Seimo rūmuose atsirado 1992-ųjų kovo 11-ąją.
Tais laikais Vilniaus centre nebuvo tokių patalpų, kuriose K.Balčikonis klasikine karštosios batikos technika galėtų ištapyti 11 metrų ilgio ir 8 metrų pločio lino drobę. Menininką į dekoracijų dirbtuves įsileido Nacionalinio dramos teatro darbuotojai.
„Vyčiui saulės spindulių fone“ K.Balčikonis panaudojo skulptoriaus Juozo Zikaro 1925 metais sidabrinėms litų monetoms sukurtą skulptūrinį Vyčio atvaizdą (jame žirgo uodega nuleista žemyn).
Tuo metu būtent toks ir buvo atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės herbas.
Vėliau valstybės herbu patvirtintas Lietuvos heraldikos komisijos nario ir ilgamečio vadovo grafiko Arvydo Každailio sukurtas variantas. Ten žirgo uodega jau kyla aukštyn.
K.Balčikoniui įsirėžė į atmintį diena, kai uniformuoti „Geležinio vilko“ pėstininkų brigados kariai jo kūrinį ant pečių iškilmingai nešė per visą Gedimino prospektą iki pat Seimo rūmų.
Susuktam į storą ritinį audiniui pergabenti prireikė vienuolikos nešikų.
„Kai darbą gabenome į Seimo rūmus, žmonės smalsiai į mus žiūrėjo. Jie nieko nesuprasdami klausinėjo, kokį drakoną tempiame per visą miestą.
Keista nešikų kolona priminė ne lietuvių, o kinų šventę“, – prisiminė K.Balčikonis.
Kovų už laisvę simbolis
Dailininko kūrinys su Vyčio ženklu paliktas senojoje Seimo rūmų salėje kaip istorinis kovos už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę liudininkas.
Simboliška, kad prie jo vyksta šventiniai minėjimai, įvairios konferencijos, priimami svečiai iš užsienio.
Ir vėliau, rekonstruojant Seimo rūmų patalpas, niekas nereikalavo, kad K.Balčikonio darbas būtų perkeltas į kokį nors muziejų, pakeistas naujesniu vaizduojamojo meno kūriniu.
„Beveik per 30 metų pano audinio spalvos neišbluko – jos tokios, kokios ir buvo, kai darbą kabinome ant sienos“ – džiaugėsi kūrinio autorius.
Didžiulės batikos drobės nereikia atnaujinti todėl, kad senojoje Seimo rūmų salėje nėra langų, – saulės šviesa į ją nepatenka.
Amazonės ir kuršių žemėse?
Įspūdingą drobę Seimo rūmams sukūręs K.Balčikonis domisi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės heraldika. Senuose herbuose pavaizduotas Vytis (kalaviją iškėlęs raitelis), pasak jo, yra įtaigus lietuvių kovų už krašto laisvę ir nepriklausomybę simbolis.
„Vytis – vyriškos giminės kūrinys, o kur mūsų moterys? Negi laukdamos iš žygių grįžtančių vyrų jos tik kurstė židinį, pynė rūtų vainikėlius ir meldėsi dievams? Galėjo būti ir kitaip – kartais ir moterys griebiasi ginklų, kelia vyrus į kovą“, – svarstė dailininkas.
Graikų mituose išgirtas Heraklis ir aukso vilnos ieškotojas Tesėjas vengdavo amazonių strėlių. Prisiminimų apie kautis mokėjusias moteris karžyges, jūrų pirates, mūšiuose nenusileisdavusias vyrams, išliko ir kitų tautų atmintyje.
K.Balčikonis neabejoja, kad tokių narsuolių būta ir baltų gentyse: „Jų pėdsakų reikėtų ieškoti prie jūros – istorinėse Pilsoto žemėse, kur vėliau įsikūrė su kuršiais susigiminiavę žemaičiai.“
Jūrų valstybės ženklai
Klaipėdos apskrities bibliotekos fojė ant sienos sukabinta piešinių serija „Pajūrio Vytė. Vedlė“ pratęsė menininkui artimą temą.
Tai stilizuotos to paties Vyčio ženklo feministinės versijos.
Viename K.Balčikonio piešinyje moteris, iškėlusi kalaviją, šuoliuoja ant žirgo išskleistos burės fone. Apačioje – irklais varomas laivas ir užrašas „Mes – jūros šalis“. Kitame piešinyje – raitos karžygės, rankoje laikančios ietį, siluetas.
„Šie ženklai primena kuršius – baltų vikingus. Išplaukę į Baltiją jie šiurpindavo ne tik artimiausios Gotlando salos, bet ir kitų kaimyninių kraštų gyventojus“, – aiškino K.Balčikonis.
Vytė – lietuvių kovos už laisvę simbolis. Tiesa, autorius nesiūlo jos atvaizdo įteisinti heraldikoje ar paversti 1252 metais kuršių žemėse kryžiuočių įkurto Klaipėdos miesto (Mėmelburgo) simboliu.
Dizainerio Kęstučio Mickevičiaus beveik prieš du dešimtmečius sukurtas Klaipėdos herbas abejonių nekelia, patvirtintas institucijų.
Pats K.Balčikonis mano, kad jo Vytė artimesnė pajūrio gyventojams – baltų genčių paveldo tyrinėtojams ir rekonstruotojams: „Kuršių kultūros gerbėjų čia atsiranda vis daugiau – šuoliuojanti karžygė galėtų tapti jų veiklos simboliu.“
Į Vytes, ko gero, galėtų atkreipti dėmesį ir specialistai, nesutariantys dėl Mažosios Lietuvos herbo. Heraldikos komisijai nepatinka septynių rajonų atstovų šiam etnografiniam regionui ir jo herbui siūlomi simboliai – briedžio siluetas arba jo galvos su ragais atvaizdas.
