Willemas Dafoe ir Abelis Ferrara lrytas.lt įsileido į išties neįprastą kūrybos virtuvę

„Man, kaip aktoriui, visi filmai yra apie į krizę patekusius vyrus, net ir kvailokos komedijos“, – „Lietuvos rytui“ ištarė garsusis Willemas Dafoe.

W.Dafoe (dešinėje) ir A.Ferrara naujausią filmą „Sibiras“ pristatė Berlyne.<br>„Scanpix“ („Reuters“) ir „Vivo Film“ nuotr.
W.Dafoe (dešinėje) ir A.Ferrara naujausią filmą „Sibiras“ pristatė Berlyne.<br>„Scanpix“ („Reuters“) ir „Vivo Film“ nuotr.
W.Dafoe (dešinėje) ir A.Ferrara naujausią filmą „Sibiras“ pristatė Berlyne.<br>„Scanpix“ („Reuters“) nuotr.
W.Dafoe (dešinėje) ir A.Ferrara naujausią filmą „Sibiras“ pristatė Berlyne.<br>„Scanpix“ („Reuters“) nuotr.
„Vivo Film“ nuotr.
„Vivo Film“ nuotr.
Amerikiečių aktorius W.Dafoe suvaidino Sibire gyvenantį baro savininką Klintą, kuris pasineria į siurrealistinę kelionę per savo prisiminimus ir sapnus.<br>„Vivo Film“ nuotr.
Amerikiečių aktorius W.Dafoe suvaidino Sibire gyvenantį baro savininką Klintą, kuris pasineria į siurrealistinę kelionę per savo prisiminimus ir sapnus.<br>„Vivo Film“ nuotr.
„Vivo Film“ nuotr.
„Vivo Film“ nuotr.
Daugiau nuotraukų (5)

Ieva Šukytė, specialiai „Lietuvos rytui“ iš Berlyno

Mar 24, 2020, 8:54 AM, atnaujinta Mar 25, 2020, 1:31 PM

64 metų amerikiečių aktorius W.Dafoe atliko pagrindinį vaidmenį filme „Sibiras“, kurį režisavo jo ilgametis draugas ir bendradarbis Abelis Ferrara (68 m.). Tai žymus JAV nepriklausomo kino kūrėjas, garsėjantis dėl savo prieštaringų filmų. Berlyno kino festivalyje pristatytas „Sibiras“ turėtų pasiekti ir Lietuvos kino ekranus.

Jau šeštajame bendrame filme W.Dafoe suvaidino Sibire gyvenantį baro savininką Klintą, kuris pasineria į siurrealistišką kelionę per savo prisiminimus ir sapnus. Šioje juostoje taip pat vaidina A.Ferraros žmona Cristina ir duktė Anna, kuri įkūnijo Klinto sūnų.

„Sibiras“ – toks filmas, kurio būsimiems žiūrovams nepakenksi, jei atskleisi siužetą. Mat jo tiesiog neįmanoma atskleisti – čia niekas nevyksta, bet tuo pat metu vyksta viskas“, – rašė „Variety“ kino apžvalgininkas Guy Lodge’as.

A.Ferrara ir W.Dafoe papasakojo apie ilgametį bendradarbiavimą ir naująjį filmą. Kartu jie sukūrė net šešis filmus – „Pasolinis“, „Go go pasakojimai“, „4:44. Paskutinė diena Žemėje“, „Tomasso“, „New Rose Hotel“ ir „Sibiras“.

– Iš kur sėmėtės idėjų šiam neįprastam filmui? – Berlyne paklausiau A.Ferraros ir W.Defoe.

A.Ferarra: Kai 2014-aisiais baigiau filmą „Pasolinis“, mano galvoje iškilo vyro, atklydusio tarsi iš Jacko Londono knygų, vaizdiniai.

Tuo pat metu Romoje mes kasdien eidavome į kavinę prie Dante’s aikštės – ten dirbo du vyrai. Vienas stovėdavo už baro, o kitas virtuvėje gamindavo ir nešdavo lankytojams sumuštinius.

Jie kartu dirbo kokius 20 metų. Mane tiesiog pribloškė jų bendravimo būdas. Be to, kaip minėjau, skaičiau J.Londono knygas, kurios taip pat suteikė daug įkvėpimo. Tačiau filmo pavadinimas nebūtinai reiškia Sibirą kaip vietovę.

– O kaip sekėsi filmuoti sudėtingose vietose?

W.Dafoe: Mes tiesiog ieškojome gražių kalnų ir kraštovaizdžių. Kadangi „Sibiras“ yra italų gamybos, mums buvo suteikta galimybė filmuoti vietoje, apie kurią mes nieko nežinojome. Norėjome sniego ir kalnų – juos ir gavome.

– Filme yra šunų. Iš kur jų gavote?

W.D.: Netoliese gyveno toks vyrukas, kuriam labai patiko auginti šunis, nors tai ir nebuvo jo profesionali veikla.

A.F.: Jis austras, kalbantis itališkai ir vokiškai. Tai labai ypatinga vieta – nei Italija, nei Austrija. Galima sakyti, net tam tikra prasme izoliuota.

Mes filmavome žiemą, kai niekas nesilanko. Kai ieškojome vietų, pamaniau, kad ta vietovė bus nuostabi, bet kai vėliau nusigavome, supratome, jog ten visai nėra žmonių. Tad turėjome sugalvoti, kaip įrengti filmavimo aikštelę.

W.D.: Jautėmės labai izoliuoti, bet tuo pat metu lyg nedidelėje ekspedicijoje.

– Grįžkime prie filmo istorijos. Pasakojimas – nelinijinis, panašus į sąmonės srautą. Ar taip vyko ir scenarijaus rašymas?

A.F.: Turi parašyti sapną – žodžiais išreikšti idėją.

Man tai ir yra scenarijus. Kai sugebi perteikti idėją žmonėms, su kuriais dirbi.

Šiuo atveju tai turėjome padaryti penkiomis kalbomis – anglų, mano asmenine anglų, italų, vokiečių ir ispanų, kuria kalba meksikiečiai. Mes tiesiog pradėjome kurti vaizdus. Bandėme visiems – nuo techninio darbuotojo iki žmogaus, atsakingo už šukuosenas, – paaiškinti esmę.

Aš nerašau daugiau penkių puslapių, jei filmą planuoju kurti su Willemu. Nėra prasmės.

W.D.: Mes dirbame netradiciškai. Tačiau nenoriu pasirodyti nepagarbus ir teigti, kad scenarijaus apskritai nebuvo. Jis egzistavo kaip įvykių ir vaizdinių serija.

Pasiruošimo metu ir jau filmuodami stengėmės sujungti tuos taškus. Taip dirbdamas bent jau jaučiuosi aktoriumi.

A.F.: Mūsų atveju toks būdas – vienintelis įmanomas. Bet tuo pat metu esame lankstūs. Galėtume atsisėsti ir parašyti visą scenarijų.

– Filme nemažai tėvo ir sūnaus santykių narpliojimo. Užkabinami ir santykiai su buvusiomis mylimosiomis. Tai autobiografiška?

W.D.: Telieka paslaptis – nemanau, kad tai padėtų žiūrėti filmą.

– Bet gal neslėpsite, kad kai kuriate filmą kartu, dažniausiai jis būna apie krizės ištiktus vyrus?

W.D.: Man, kaip aktoriui, visi filmai yra apie į krizę patekusius vyrus, net ir kvailokos komedijos.

– Ar jus, kaip aktorių, kada nors buvo ištikusi krizė?

W.D.: Ne, vaidindamas jaučiuosi lyg rojuje.

Man patinka situacijos, kurios mane išstumia iš komforto zonos ir iš manęs paties. Už komforto zonos ribų atsiduriu dirbdamas sunkiomis sąlygomis, kai net nežinau, kur juda filmas.

Tai dažnai patiriu dirbdamas su Abeliu, bet aš tam esu pasiruošęs ir juo visiškai pasitikiu. Net jei man ir neaiški filmo vizija, žinau, kad kartu išsikapstysime.

Tam tikru atžvilgiu kinas yra problemų sprendimas. Aš kalbu ne apie gamybą, o apie greitą reagavimą, tinkamus gestus.

– Karlas Jungas rašė apie mitopoetinę vaizduotę. Ar skaitėte jo knygas? Gal jo idėjos jus paveikė?

A.F.: Man K.Jungo idėjos išties svarbios. Filmas „Žudikas su gręžtuvu“ buvo paremtas jo knyga apie šizofreniją. Jis pateikia sąrašą dalykų, kurie gali sukelti ligą, vienas jų buvo normalus miegas. (Abu juokiasi.)

K.Jungo knygos man padėjo, kai gydžiausi nuo alkoholizmo. Jis pats nebuvo geras su savo pacientais, bet taikliai juos aprašė.

– Kai K.Jungas atsiskyrė nuo Sigmundo Freudo, pasinėrė į metafizinį pasaulį, todėl pamaniau, kad tai susiję su jūsų filmu.

A.F.: K.Jungas save laikė tokiu pat ligoniu kaip jo pacientai. Jis teigė, kad visų bandančių pasveikti kelionė panaši, ir tikrai nemanė, kad tas ar anas yra išprotėjęs, o štai jis pats sveiko proto.

– Tuomet ar sutiktumėte, kad jūsų filmai – apie didžiausius jūsų košmarus?

A.B.: Tikriausiai. Kodėl gi ne? Jie apie didžiausią bet ką. Patys dinamiškiausi dalykai visada atsiduria filmuose.

– Kadangi vienas kitą pažįstate labai gerai, kaip išlaikote azartą?

W.D.: Mums tai niekada nebuvo problema. (Juokiasi.)

– Nekyla jokių nesutarimų?

W.D.: Ilgainiui pradedi jaustis atsakingas, ir viskas. Bet tai geras dalykas. Kartais ta atsakomybė gali slėgti. Bet man tai patinka.

Nors aš tik aktorius, mėgstu būti už viską atsakingas, o ne kiekvienas režisierius tau tai leidžia. Juk įprasta, kad aktorius tėra režisieriaus tąsa, tačiau darbas su Abeliu – visai kitoks.

Dirbdamas su juo daug ko išmokau, galėjau viską pats pačiupinėti. Man patinka Abelio frazė: „Geras espreso filmavimo aikštelėje – geras ir filmas.“ Ne visada gali tai turėti.

– Abeli, kai rašote scenarijų, ar iš anksto žinote, kad filme pagrindinį vaidmenį atliks Willemas?

A.B.: Ne visada. Tai nebūna lyg pagal užsakymą sukurtas vaidmuo. Tačiau visada ateina akimirka, kai aš noriu žinoti, su kuo teks dirbti. Užsimanau pasidalinti mintimis.

Aš nesu rašytojas, todėl į tai žvelgiu kitaip. Aš niekada nesėdėsiu kambaryje ir nerašysiu vien tam, kad po to nusiųsčiau tekstą savo agentui arba įkiščiau jį į butelį, kad kažkas po aštuoniolikos metų jį rastų ir susuktų filmą. Juk aš tada jau galiu būti miręs.

Scenarijus ir režisūra yra glaudžiai susiję. Tai visos komandos darbas, savotiška kelionė.

O su kuo man pasikalbėti? Willemas dirba su puikiais režisieriais, vaidina beprotiškai geruose filmuose. Bet mes beveik nepasikeitėme nuo tada, kai mums buvo 16 metų.

– Willemai, kaip jaučiatės, kai Abelis jums atsiunčia penkis scenarijaus lapus?

W.D.: Aš dirbu savo darbus, jis daro tą patį. Kai mes susitinkame, paklausiu Abelio, ką jis turi? Jis atskleidžia, kad galvojo apie tą arba aną dalyką, kad skaitė vieną ar kitą knygą, pasiteirauja, ką aš apie visa tai manau.

Mes tada pradedame tarsi žaisti tais pokalbių fragmentais, jis bando iš manęs išgauti tai, kas jį domina. O aš artėju prie jo idėjų, stengiuosi jam padėti.

– Tai tikras bendradarbiavimas, ar ne?

W.D.: Taip. Bet Abelį itin mėgstu dėl to, kad jis stengiasi sukurti filmą iš to, kas yra šalia, kas dedasi jo galvoje arba širdyje. Tai savotiškos refleksijos.

Jei laukčiau, kol jis parašys scenarijų ir man atsiųs, greičiausiai sulaukčiau gulėdamas karste. Jam būdingas skubos jausmas, jis tarsi privalo tuoj pat griebtis kino.

Man tai labai patinka. Kita vertus, yra ir stabdžių, tokių kaip finansai, viešinimas ar postprodukcija. Tačiau Abelio pilna visur.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.