Korona mums visiems parodė, kas yra totalinis teatras ir kinas. Vsevoldas Mejerholdas, matyt, guli atmerktomis akimis karste, o Paolo Sorrentino sėdi kamputyje ir verkia, kad nesugalvojo kulminacinės scenos, kai jaunasis popiežius, panaikinęs išpažintį, Velykinę kalbą skaito tuščioje bazilikoje, nes niekas neatėjo.
Aleksandras McQueenas karste greičiausiai graužia nagus, nes gyvam nedašilo kokios gali būti naudingos, madingos, slėpiningos ir pagaliau grožio fašizmą galutinai nugalėjusios paprastos kaukės. Užtat gyviesiems dar nevėlu prisidėti prie šio totalinio performanso.
Pradėkime nuo artimiausių. Agnei Kuzmickaitei dar nevėlu pradėti gaminti kaukes su drugeliais, o Juozui Statkevičiui – parodyti, kas yra aukščiausio lygio otkutiūras. Agnei Jagelavičiūtei jau laikas visoms mergaitėms aiškinti, kokie rūbai dera prie kaukių. O Andrius Tapinas, esu tikras, jau baigia mokslinės fantastikos romaną apie tai, kaip vienas pokerio žaidėjas užkrėtė visą pasaulį pokerio virusu.
Aš asmeniškai skaitau antikines tragedijas, kurias jau greitai vaidinsiu pats vienas už visus personažus, online’u.
Donatas Ulvydas turėtų jau dirbti ties katastrofos filmu, kur paprastas lietuvis Herkus gelbėja pasaulį, o Emilis Vėlyvis – filmuoti siaubeką, kuriame žmonės ir vampyrai – su kaukėmis, todėl sunku vieniems kitus atpažinti.
Jeigu vyriausybė padarė išimtį statybininkams ir leido jiems dirbti, tai turėtų leisti dirbti ir mūsų kinematografams, nes tokia natūra, kokia dabar yra miestuose ir miesteliuose – tiesiog neįkainojama. Mirę miestai, tuščios gatvės, užkaltos kavinės ir parduotuvės – tik prikabink kamerą prie drono ir jau turi pusę filmo.
Aš jau nekalbu apie tai, kad pagaliau lietuvių aktoriai gerai vaidins kine, nes visi bus su kaukėmis. Na, o politikai tiesiog turėtų melstis koronavirusui, nes pagaliau nieko neveikiant, tik viską uždraudus, turi apčiuopiamą politinį rezultatą – gali sau sėdėti, gerti pelynų arbatą ir žiūrėti kaip kyla jų reitingai. Ypač čia, matyt, nuskilo Karbauskių valstiečiams – išsipildė jų erotiškiausia svajonė viską uždrausti. Jie, matyt, tiesiog orgazmuoja.
Jau ant dienų, matyt, prisikels Karlas Marksas, nes pagaliau įsiviešpatavo komunizmas – korona sulygino visus. Bent jau dvasinės atskirties nėra – visi kaip emeritai sėdi savo celėse, didžiausio visų laikų atsiskyrėlio Petro Emerito džiaugsmui. Ir net instagrameriai nustojo terorizuoti žmones savo gražaus gyvenimo vaizdais.
Gražuolės, praradusios grožio salonus ir sporto sales bei nebegalėdamos rodyti savo plokščių pilvų ir stangrių sėdynių, masiškai uždarinėja savo Instagramus. O turtingieji nebeturi kaip parodyti savo turtų, nes jų interjerai jau seniai išinstagraminti.
Užtat paprasta liaudis šėlsta. Socialinius tinklus tiesiog užplūdo juodo humoro cunamis. Na, ir šiaip visi performinasi kaip tik gali – kaimynai geria šampaną prisirišę taures prie meškerių, kad galėtų per balkonus susidaužti, ir taip toliau. Visi elgiasi keisčiau vienas už kitą. Štai vienas veikėjas išmetė sofą iš penkto aukšto, bet užsikabinęs megztiniu išskrido kartu su ta sofa, ant kurios ir nusileido, nepatirdamas didelių traumų. Policijai jis paaiškino, kad dėl tokio jo poelgio kaltas koronos karantinas.
Na, o meninis elitas ir visokie išprusėliai meno kritikai turėtų tik džiaugtis. Išsipildė Oskaro Wilde’o tezė „Menas – menui“. Pagaliau ne menas tampa virtualus, o žiūrovas. Arba tiksliau jo nebėra, nes nebėra kolektyvinio išgyvenimo ir vertinimo.
Išaušo ir teisingumo valanda. Gamta ilsisi nuo žmonių, o žmonės? Yra tokia „pričė“ (mėgstu pamokančias istorijas): vieno indėno paklausė, kuris vilkas laimės – geras ar piktas? Tas, kurį tu maitinsi, – atsakė indėnas. Štai dabar sėdime namuose su savo išaugintu vilku. Vieniems jis laižo rankas, kitiems – kanda į gerkles.
Koronos performansas tęsis dar ilgai, net jei ir išnyks virusas. Bus daug skyrybų, o stiprios šeimos bus tik dar labiau sustiprėjusios. Tokio eksperimento su žmonėmis nesapnavo joks psichologas. Dabar jie noriai perrašytų savo knygas. Zigmundas Froidas atkreiptų dėmesį ne tik į Edipo, bet ir į Medėjos kompleksą, nes matyt dar niekada tėvų taip neerzino jų pačių vaikai, kaip per šią koronos pasiūlytą bedarželinę auklėjimo koncepciją ir nuotolinį mokymąsi.
Totalinis koronos performansas – absoliučiai tikras ir vienintelis nuo šios sąvokos atsiradimo pradžios. Jis realiai pakeis pasaulį. „Ar yra kas pakeistų visą eigą ne tik žemėje, bet ir kituose pasauliuose?“, – spektaklyje „Ten būti čia“ klausia pagrindinis herojus. „Yra“, – jam atsakė vienintelė tame spektaklyje vaidinanti moteris. „Kas tai?“, – paklausė protagonistas. „Pelytė“ – atsakė moteris. Tuo baigiasi spektaklis.
Na, o koronos performansas baigsis visišku žmogiškosios arogancijos subliuškimu. „Aš menininkė“ – šauks korona, kai jai bus leidžiama pagaliau atrasta vakcina. „Menas reikalauja aukų“ – šauks jinai. „Ne, menas nereikalauja aukų – tuo jis ir skiriasi nuo ne meno“ – atsakys jai žydraakė seselė su švirkštu rankose. Viskas prasidės iš naujo ir mes būsime geresni. Žinoma, bus ir tų, kurie sakys: „Prie koronos buvo geriau“.
