E.Ignatavičius gimė 1935 metų gegužės 8 dieną Užraguviuose, Raseinių rajone. Baigė Vadžgirio aštuonmetę, bet nesuspėjo baigti Raseinių vidurinės mokyklos, nes 1953 metais buvo suimtas už antitarybinius eilėraščius bei literatūros platinimą ir nuteistas 10 metų. Kalėjo Kuibyševo srities ir Stavropolio
regiono lageriuose. Po 2 metų paleistas.
Grįžęs mokslus tęsė Šilutės darbo vakarinėje vidurinėje mokykloje, vėliau baigė Lietuvos konservatorijos Teatrinį fakultetą. 1960–1964 metais dirbo Lietuvos televizijoje, 1964–1967 metais savaitraštyje „Literatūra ir menas“,
1967–1971 metais – Kultūros ministerijos Meno reikalų valdyboje.
1973 metais išvyko tęsti mokslų į Maskvos M.Gorkio literatūros institutą, o grįžęs, 1973–1980 metais buvo Kauno dramos teatro Literatūrinės dalies vedėjas.
1980–1984 metais dirbo Teatro draugijoje, 1989–1990 metais – Lietuvos rašytojų sąjungoje. 1991–1993 metais ėjo Kultūros ir švietimo ministerijos Teatrų skyriaus vadovo pareigas. 1994–1998 metais buvo Lietuvos radijo ir televizijos dokumentinių filmų studijos vyriausiasis redaktorius.
E.Ignatavičius rašė ne tik noveles, romanus, bet ir inscenizacijas, pjeses suaugusiems ir vaikams, scenarijus televizijos meniniams ir dokumentiniams filmams, publicistiką.
irmoji novelių knyga „Sekmadienio pieva“ pasirodė 1966 metais, o iš viso jų
išėjo net šeši jų rinkiniai. Žymiausios novelės: „Pradalgių tyla“, „Sidabrinės skyrybos“, „Ir namų amžinoji šviesa“, „Obelis Katedros aikštėje“.
Kauno valstybiniame dramos teatre pastatytos E.Ignatavičiaus parašytos pjesės „Baltaragio malūnas“, „Svajonių piligrimas“, „Šuo danguje“.
Kritikai palankiai įvertino ir jo romanus: „Marso pilnatis“ (2000 m.), „Kiparisų tamsa“ (2005 m.), „Baltieji stulpai“ (2016 m.).
E.Ignatavičius yra parengęs tremtinių atsiminimų knygų, sudaręs ne vieną knygą teatro tema.
Už savo kūrybinę ir visuomeninę veiklą E.Ignatavičius buvo apdovanotas daugybe premijų: dviem B. Dauguviečio premijomis už vienaveiksmes pjeses liaudies teatrams ir už pjeses lėlių teatrams, Žemaitės literatūrine premija už knygą „Ir namų amžinoji šviesa“, Petro Cvirkos premija už novelių knygą „Chrizantemų
autobuse“, Atviros Lietuvos fondo premija už dokumentinį filmą „Garibaldžio tyla“, Tarptautinio dokumentinių filmų festivalio premija už filmą „Lietuvos pajūris“, Lietuvos nepriklausomybės medaliu, Lietuvos Vyriausybės kultūros ir meno premija, ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi.
2017 metais Lietuvos tremtinių ir politinių kalinių bendrija E.Ignatavičiui įteikė aukščiausią šios organizacijos apdovanojimą – ženklą „Vilties žvaigždė“.
Dramaturgas suvaidino ir dviejuose kino filmuose – „Svetimi“ (1962 m., rež. Marijonas Giedrys) ir „Kur iškeliauja pasakos“ (1973 m., rež. Algirdas Dausa). Taip pat vaidino teatre kartu su savo sūnumi P.Ignatavičiumi.
