Vieniems vaidenasi, kad čia buvę ryklių gaudytojai gyvena, kitiems dar neaišku kas. O iš tiesų patys uliūniečiai tvirtai tiki tik vienu dalyku: tas laivas tuo stebuklingas, kad visus pasaulio klajoklius po kiek laiko vis tiek namo pargena.
Net ir sudegintą tebevadino laivu
Kad rastum Uliūnų miestelį, nebereikia nė kelio rodyklės, jį iš toli parodo ant žmonių supilto kalnelio stovintis gražuolis laivas. Uliūniečių sumanytas ir pačių rankomis padarytas.
„Pradinė jo atsiradimo mintis buvo tokia, kad po pasaulį pabirusius uliūniečius turime kažkaip kviesti namo“, – sako kaimo bendruomenės vadovas Giedrius Aleliūnas.
Šis praėjusią vasarą pastatytas laivas yra jau antras egzempliorius.
Pirmasis kaimo prieigas puošė gerą dešimtmetį, bet per laiką lentos sutrešo, lipt į jį pasidarė nesaugu, tad kaimo vyrai statinį išardė ir likučius sudegino ant Joninių laužo.
Kodėl gi kaimas sumanė laivą atstatyti?
„Jis jau taip labai buvo įleidęs šaknis į vietinių gyventojų sąmonę, kad net lūženą sukūrenus žmonės tebesakydavo: „Susitinkam prie laivo.“ Mat toji kalvelė buvo tapusi visų kaimo švenčių, susibūrimų, jaunimo pasimatymų vieta“, – paaiškino G.Aleliūnas.
Spėliojo, kad gal tai jūreivių kaimas
Pirmasis laivas Uliūnus išgarsino prieš 14 metų.
Tuomet atsiradęs ant kalvos, kuri gerai matyti nuo kelio Kaunas–Panevėžys, jis daugelį stebino. Pravažiuojantieji spėliojo, ką tai reiškia, juk nei upės, nei ežero šalia, bent jau akys jokio vandens telkinio neužgriebia.
Gal Uliūnuose gyvena daug tolimųjų plaukiojimų jūreivių? Tų, kurie palei Afrikos krantus ryklius gaudė ir, jūreivystę palikę, namo prisiminimui visokius laivų atributus vežėsi?
Taigi dažnas, smalsumo vedinas, suko iš kelio ir riedėjo prie laivo. Privažiavus artyn paaiškėdavo, kad ir vanduo čia visai šalia, buvusių žvyrduobių vietoje tyvuliavo tvenkinys.
Laivas tapo ir kelrodžiu – tą vietą greit aptiko miestiečiai. Karštomis vasaros dienomis net vietiniams gyventojams nebebūdavo kur prisėsti, laivo papėdėje nusidriekdavo žmonių pilnas paplūdimys.
Tris pušeles pasiglemžė miesto statybos
Senais laikais, kai ties Uliūnais žvyro dar nekasė, toje vietoje stūksojo natūralus smėlio kalnelis su trimis pušaitėmis viršuje. Aplinkiniai tą vaizdingą vietą taip ir vadino: „prie trijų pušų“, ji buvo savotiškas orientyras.
Panevėžiui plečiantis smėlio kalvos vieta virto giliomis žvyrduobėmis.
„Iš to žvyro Tulpių ir Klaipėdos kvartalai pastatyti, nutiesti keliai“, – pasakoja kaimo senbuvis.
Žvyro kasimui sustojus toji vieta virto spėriai želiančių krūmų gožiamu šabakštynu.
Kai 2003 metais susikūrė Uliūnų kaimo bendruomenė, žmonės užsimojo ne tik paties kaimo teritoriją gražinti, bet ir sutvarkyti jo prieigas.
„Buvo pirma emigracijos banga – mūsiškiai lėkė pasaulio pažiūrėt, užsidirbti svetur“, – sako G.Aleliūnas.
Uliūniečiai skynė braškes Anglijoje, plušo Ispanijos šiltnamiuose, statybose Norvegijoje, tik protarpiais grįždami gimtinėn.
Užsikėlė ant pečių ir užnešė
Kaip tik tuo laiku Norvegijoje dirbęs menininko gyslelę turintis Dainius Gvergždys. Vasarą grįžęs namo jis ir mestelėjo idėją apie simbolinį laivą, išvykėliams rodantį kelią namo.
„Jo rankose medis tirpo, aš matau pliauską, o jis klumpes įsivaizduoja, man atrodo paprastas gumbas, o jis mato ežiuką“, – uliūniečio talentą apibūdina G.Aleliūnas.
Idėjos įgyvendinimo griebėsi vienas aktyviausių vietinių vyrų Virginijus Tarulis ir dar keli entuziastai.
Aplinką tvarkė visa bendruomenė: rovė kelmus, sukasė naują kalvą. Dirbo ir seni, ir jauni, ir maži.
„Iš kur pinigų darbams gavom? Ogi iš karjero vandens pasisėmėm“, – kvatoja pašnekovas.
Tuomet svajoti apie finansavimą nė minčių nebuvę, tad žmonės iš namų sunešė kas kokio medžio turėjo, viską darė savo lėšom. Ko trūko laivui, D.Gvergždys už savo pinigus nupirko.
Laivą darė mėnesį. Padirbintą vyrai užsikėlė ant pečių ir užnešė ant kalvos.
Kaimo vaikai laivą išpuošė vėliavėlėmis, ant jų surašė savo svajones.
Nekilo baimės, kad paaugliai statinį nuniokos, juk patys prie jo kūrimo prisidėjo.
Kitais metais šalia laivo sumūrijo ir švyturį, energiją imantį iš saulės baterijos.
Nuo to laiko laivo papėdėje kasmet viduvasariais ėmė vykti Uliūnų menų dienos. Jų metu sukurtos medinės skulptūros vis papuošdavo teritoriją.
Drožiniai čia – ne tik akims paganyti, bet ir funkcionalūs: suoleliai, sūpynės ar kitokie meniški laisvalaikio įrenginiai.
Šitas ir anūkams tarnaus
Naują laivą kaimo vyrai darė jau tvirtesnį, suvirino metalinį karkasą ir jį „apsiuvo“ medžiu.
„Kad jis ir mūsų anūkams tarnautų“, – paaiškina G.Aleliūnas.
Į laivo atidarymo iškilmes susirinko per du šimtus žmonių.
Gal tas laivas tikrai turi stebuklingų galių uliūniečius namo parvilioti? Mat Uliūnai yra vienintelis Panevėžio rajono kaimas, kuris pernai ne sumažėjo, o pagausėjo.
Dirbančių užsieniuose ir čia sočiai, bet, kaip jie patys sako, svetur tik dirba, o gyvena tai – Uliūnuose.
