Apie kiną iš naujo pamilti priverčiančią jo kūrimo pusę papasakojo kino prodiuserė Lineta Mišeikytė ir „Kauno filmų biuro“ vadovas Aurelijus Silkinis.
Dažnas kaunietis skubėdamas į darbus nepakelia akių į Kauno centrines gatves supančius pastatus, o štai kino kūrėjai iš viso pasaulio žavisi mūsų turima žaluma bei tarpukario architektūra.
Pastarąją kino gerbėjai galėjo išvysti turbūt žinomiausiame Lietuvoje filmuotame mini seriale „Černobylis“ (2019 m.).
Stebint serialo Maskvos scenas, akylam žiūrovui pavyks atpažinti išskirtinį art deco pastatą, esantį Vytauto pr. 58, taip pat buvusius Kauno technologijos universiteto 8-uosius rūmus.
Įvairius vaidmenis vaidybiniuose, atkuriamosios dokumentikos, televizijos bei trumpametražiuose filmuose Kaunas vaidina nuolat. Pasak „Kauno filmų biurui“ vadovaujančio A.Silkinio, Kaunas, o konkrečiau – jo pastatai jau ne kartą yra persikūniję į Maskvą bei Vokietiją, taip pat yra tapę Izraeliu, Švedija, Suomija, Jungtine Karalyste, saulėtosiomis Ispanija bei Italija ir net Japonija.
Štai M.K.Čiurlionio muziejaus erdvės kino ekrane virto „Tokijo teismo“ (2016 m.) salėmis. O kur dar lietuvių kino kūrėjų Kaune sukurtų filmų gausa: nuo pirmosios ilgametražės lietuviškos komedijos „Onytė ir Jonelis“ (1931 m.) iki dar nesenai kino teatruose rodytų, „Emilija iš Laisvės alėjos“ (2017 m.) ir „Tarp pilkų debesų“ (2018 m.).
Net ir griežtiems koronaviruso apribojimams varžant kino kūrėjus, kameros suktis nenustoja. Šiuo metu Kaune kaip tik vyksta dokumentinio filmo apie Lietuvos Steigiamąjį Seimą filmavimo darbai.
Sužavi kraštovaizdis ir architektūra
Geriau suprasti Lietuvos patrauklumo kino kūrėjams fenomeną padeda viena žinomiausių lietuvių kino prodiuserių, „Baltijos filmų paslaugos“ įkūrėja, padėjusi užsienio bei Lietuvos kino kūrėjams sukurti daugiau nei trisdešimt serialų ir filmų, L.Mišeikytė.
„Lietuvoje nėra galimybės filmuoti kalnų ar vandenynų, nes to neturime, bet jei istorijai papasakoti tinka mūsų architektūra ir gamtovaizdis, tada Lietuva tikrai bus pasirenkama filmavimo darbams.
Pagrindinė to priežastis – mes esame žinomi kaip profesionaliai ir kokybiškai projektus įgyvendinanti šalis“, – atskleidė „Černobylio“ prodiuserė.
Ji sakė net iš kolegų Lenkijoje sulaukianti klausimo „Ką jūs darote, kad pas jus važiuoja geriausi projektai ir kūrėjai?“ ir jau yra ne kartą pastebėjusi, jog tarp kino žmonių yra pasklidęs gerasis gandas apie plačias kino kūrimo galimybes Lietuvoje.
Architektūrą, gamtovaizdį, miesto universalumą bei jo žmones – šiuos privalumus vardijo ir „Kauno filmų biuro“ vadovas A.Silkinis kalbėdamas apie priežastis, kodėl filmų kūrėjai savo vizijai įgyvendinti pasirenka Kauną.
„Kauno architektūra, ypač mūsų perlas – tarpukario architektūra, be galo graži ir itin universali architektūra. Ji tinka ne tik to meto įvykiams atkurti, bet suteikia labai plačią filmavimo galimybių amplitudę ir ekrane gali virsti įvairiomis šalimis, pavyzdžiui, panašių pastatų turinčia Vokietija ar Jungtine Karalyste.
Tai miestas chameleonas, kuris gali lengvai virsti kuo nors kitu. Mes taip pat turime, nors ir nedidelį, bet išties gražų senamiestį, taip pat unikalius statinius – Kauno fortus. Tokio stiliaus ir šitaip gerai išsilaikiusių fortų pasaulyje nėra daug“, – gausius Kauno architektūrinius pranašumus vardijo A.Silkinis.
Anot jo, Kauno regione taip pat netrūksta vietų, kurioms ne vienas užsienio kino kūrėjas išreiškė susižavėjimą. Tai ir viena visapusiškiausių dėl didelės teritorijos ir senovinių pastatų filmavimo aikštelių – Rumšiškės, taip pat Nemuno ir Nėries kraštovaizdžiai.
„Turime, net mieste esantį jachtklubą – kūrėjams nereikia važiuoti šimtų kilometrų, kad nufilmuotų laivus ir vandens peizažus. Esame kompaktiškas miestas ir jame turime visko po truputį“, – sakė „Kauno filmų biuro“ vadovas.
Jam antrino ir L.Mišeikytė, kad kurti kino atvykusios komandos prie mažų atstumų Lietuvoje pripranta itin greit ir džiaugiasi, kai viešbutį nuo filmavimo vietos skiria vos 15–20 minučių trukmės kelionė.
Didžiausia šalies vertybė – jos žmonės
Pašnekovė atskleidė dar vieną itin svarbią priežastį, kodėl užsieniečiai atvyksta filmuoti būtent Lietuvoje.
„Užsienio kino kūrėjai visada nori vakarietiškos darbo kultūros – skaidrumo ir profesionalumo. Mes tai tikrai turime ir kitaip dirbti nemokame. Dar paminėčiau lietuvių sugebėjimą prisitaikyti.
Kiekviena šalis turi savo darbo kultūrą, bet lietuviai yra itin lankstūs ir pasiteirauja: „Kaip jūs įpratę dirbti savo šalyje?“. Lietuviai moka daug užsienio kalbų.
Pavyzdžiui, filmavimo aikštelėje prancūzų projekte turėti žmogų, kuris moka anglų, lietuvių, rusų ir dar šiek tiek prancūzų kalbos yra didelė vertybė. Kur Prancūzijoje surasi specialistą, kalbantį ne tik gimtąja, bet dar ir rusų kalba? Pasirodo, Lietuvoje mes turime tokių žmonių.“
„Kitas dalykas – gyventojų geranoriškumas. Reikia suprasti, jog filmuodami įsiveržiame į privatų žmonių gyvenimą ir sujaukiame jų įprastinį ritmą. Jiems laikinai negalima važiuoti tam tikru keliu, prašoma tam tikroje vietoje nestatyti automobilio ir pan. Tas geranoriškumas žavi mane patį, nes be jo mes nieko negalėtume padaryti“, – emocijų neslėpė A.Silkinis.
Milžiniška kino nauda miestui
Ne tik užsienio kino kūrėjai atranda gausybę privalumų pasirinkdami Lietuvą, ne ką mažesnę naudą gauna ir miestas ar regionas, svetingai priėmęs kino projektus.
„Svarbiausias aspektas yra ekonominis. Miestai visame pasaulyje daro viską, kad pritrauktų kino kūrėjus rinktis filmavimams būtent juos, nes tai didžiulės ateinančios investicijos: darbo vietų sukūrimas, uždarbis viešbučiams, restoranams ir pan.
Nežinau, ar Lietuvos kine galėtų dirbti tiek daug žmonių, jeigu būtų skatinama tik lietuviškų kino filmų gamyba.
Prieš dešimtmetį Lietuvoje vienu metu buvo filmuojami vienas ar du, daugiausia iki trijų filmų, o dabar kokybiškai vienu metu rinkoje jau gali vykti ir 5–6 filmavimai.
Ne paslaptis, kad „Černobylio“ biudžetas buvo didžiausias iki šiol išleistas filmavimo biudžetas Lietuvoje ir siekė keliolika milijonų eurų. „Karas ir taika“ turėjo kiek mažesnį biudžetą – neviršijo 10 mln. eurų. Atkuriamajai dokumentikai sukurti įprastai reikia 200 ar 300 tūkstančių eurų“ – sakė L.Mišeikytė.
Žinoma prodiuserė atskleidė, kad dažnai sulaukia klausimo apie tai, kokius vietos talentus mes turime. Ji pasakojo, kad, pavyzdžiui, prancūzų komanda, ketinusi atsivežti 3 ar 4 dailininkus iš Prancūzijos, galiausiai persigalvojo ir nusprendė atsivežti tik vieną tautietį, o likusių specialistų ieškojo Lietuvoje.
Užsieniečiai stropiai atlieka namų darbus ir tikrina, prie kokių projektų ir su kuo anksčiau lietuvis yra dirbęs, stebi, kaip specialistas sprendžia problemas ir ar sutampa vizija, nuomonės. Nauda, gaunama dirbant su kitataučiais ir galimybė iš jų mokytis, yra milžiniška.
Kai užsieniečiai gražiai atsiliepia apie darbą Lietuvoje, apie čia sulauktą svetingumą, jie tampa ambasadoriais, sakė L.Mišeikytė. Ji įsitikinusi, kad tai padeda plėsti kino geografiją bei kurti palankų Lietuvos įvaizdį.
Vis dėlto konkurencijos netrūksta ir šioje sferoje, tad dėl projektų tenka pakovoti. Pirmiausia – su kaimyninėmis Baltijos šalimis bei Lenkija.
Nelengva įrodyti Lietuvos pranašumus ir lyginantis su didžiausiais kino klasteriais kaip kad Vengrija, Čekija, Rumunija bei Bulgarija.
„Po didžiųjų projektų savo komandai pasakiau, kad tikrai daug sugebame ir galime, mes užaugome, tik kartais kuklumas arba nepasitikėjimas savo profesionalumu mums pakiša koją. Labai naudinga turėti pdaug rojektų gausą ir gebėti palyginti juos tarpusavyje, taip pasitikrini savo kompetenciją“, – darbo tarptautinėse komandose privalumus vardijo L.Mišeikytė.
Galimybė aplankyti filmavimo vietas
Vien bendradrbiaujant su „Kauno filmų biuru“ sukurta beveik 50 lietuviškų bei užsienio kino filmų, įamžinusių svarbius istorijos momentus bei perteikusių herojų likimus. Kauno peizažus kine jo gerbėjai gali atpažinti ir dar kone trisdešimtyje čia filmuotų filmų.
Tad lietingais vasaros vakarais kviečiame iš naujo atrasti šiuos kinematografijos perlus, o giedromis dienomis pasivaikščioti „Kaunas kine“ turnė maršrutu.
